Spausdinti

Rytis Gurkšnys SJ

Dvasinės pagalbos jaunimui centras Klaipėdoje nori ir gali padėti spręsti jaunimui ir šeimoms dvasines, psichines ir moralines problemas.

    Šiuo sudėtingu ekonominių ir psichologinių pasikeitimų laiku Lietuvoje daug žmonių susirūpinę moraline, psichine ir dvasine padėtimi šalyje, šiandieniniai socialiniai ir politiniai pasikeitimai, ekonominiai sunkumai ir nestabilumas veda daugumą į nusivylimą, skausmą. Prievarta ir agresyvumas tarp žmonių didėja, narkomanija ir alkoholizmas plinta, savižudybių ir nusikaltimų skaičius auga. Įstatymai nesugeba visą šį blogį sureguliuoti. Į visa tai atsižvelgiant, reikia ir būtina žmonėms padėti prie šių radikalių pasikeitimų prisitaikyti.

    “Lietuvos Vyriausybė yra apsileidusi socialiniuose klausimuose. Vienintelė jėga, galinti atstatyti Lietuvą yra katalikų Bažnyčia,” — sako Jaunimo centro projekto direktorius kun. Edmundas Putrimas, užaugęs Kanadoje ir dabar dirbantis Toronto lietuvių parapijoje. Pajutęs, kad jis vienas nedaug gali pagelbėti atsikuriančiai Tėvynei, atvyko čia, važinėjo po Lietuvą, stebėdamas, kur labiausiai reikia jaunimui pagalbos, nes, pasak jo, “vienintelė galimybė atkurti Lietuvą yra per jaunimą”. O Klaipėdą jis pasirinko todėl, kad šiame uostamiestyje gyvena įvairių tautybių žmonės, kurie neseniai čia atvyko ir čia neturi gilių šaknų. Ir jis pastebi, kad klaipėdiečių problemos yra labai panašios kaip Vakaruose. O, be to, miestas neturi jokios aiškios socialinės pagalbos programos bei gauna mažai dėmesio iš lietuvių išeivijos, nes yra toliau nuo kitų didžiųjų Lietuvos miestų Kauno ir Vilniaus.

    Taigi būtent Klaipėdoje (Telšių vyskupija) įkūrė E. Putrimas šį Dvasinės pagalbos jaunimui centrą 1994 m. rugsėjo 2 d. O 1995 m. kovo 19 d., šv. Juozapo šventėje, įvyko iškilmingas jo atidarymas. Ši šv. data pasirinkta ne atsitiktinai, nes Centras įsikūręs dar tebestatomose Šv. Juozapo Darbininko parapijos patalpose šalia augančių didingų naujos bažnyčios mūrų. Taip pat kun. E. Putrimas prisimena: “Aš visada jutau šv. Juozapo globą”. O tuo pat metu ši didžiulė 80 tūkstančių parapijiečių bendruomenė turi tik nedidelę paprastą iš medžio suręstą bažnytėlę šalia naujos bažnyčios, kuri dabar nelengvai ir negreitai stiebiasi aukštyn, tik pačių parapijiečių remiama. Nežiūrint visų sunkumų ir nepatogumų, Jaunimo centras jau turi tris mažus, kukliai apipavidalintus kambarėlius, iš kurių vienas skirtas meninei veiklai ir žaidimams, kitas — psichologiniams pokalbiams, trečiame įrengtas biuras. Šv. Juozapo Darbininko parapijos klebonas Algis Baniulis SJ, kuris yra taip pat ir šio centro direktorius, ištvermingai darbuojasi su kitais keturiais tėvais jėzuitais šioje didžiulėje bendruomenėje. Žingsniuoju kartu su juo link jau įpusėtos bažnyčios statybos, kuri savo baltu mūru puošia tą dykumą primenantį lauką, apsuptą sovietinės architektūros daugiaaukščių namų. Nuo gražesniosios statybų pusės iš tolo šalia vieno įėjimo pastebiu užrašą: “Telšių Vyskupijos Dvasinės Pagalbos Jaunimui Centras Klaipėdos mieste”. Viduje mus pasitinka gyvai nusiteikęs ir truputį susimąstęs centro projekto menedžeris Ričardas Liškauskas. Šis Kanadoje gimęs ir užaugęs lietuvis po psichologijos studijų atvyko čia, į Klaipėdą, kur jau daugiau kaip metai praktiškai vienas kuria šį naują centrą. Pastebėjau, kad jis dar tobulina savo lietuvių kalbos žinias. Pagal mano prašymą mielai rodo kuklias centro patalpas ir su užsidegimu pasakoja apie savo darbą, prisimindamas daug nesėkmių ir vargų.

    “Šis Kanados ir kitų šalių pavyzdžiu įkurtas dvasinės pagalbos centras gali padėti išspręsti daugumą šalyje iškilusių problemų”,-pradeda R. Liškauskas. Dvasinės Pagalbos Jaunimui Centras (DPJC) — visuomeninė organizacija, kuri nesiekia pelno ir nemokamai teikia dvasinę, psichologinę, moralinę pagalbą jaunimui, šeimoms, nežiūrėdama jų socialinės, ekonominės padėties, įsitikinimų bei tautybės. Centras siekia pirmiausia pagerinti Klaipėdos jaunimo ir šeimų psichinę būklę, sudaryti tinkamas sąlygas ir parinkti saugią ir patogią vietą, kur būtų galima suteikti dvasinę pagalbą. Ričardas aiškina: “Visų pirma būtina sudaryti sąlygas pokalbiams ir bendrai veiklai, kur jaunimas ir šeimos galėtų kartu atvirai ir laisvai ieškoti savo problemų sprendimo kelių”. Čia ateina skirtingo amžiaus, profesijų, įsitikinimų žmonės, norintys bendromis jėgomis įveikti krizinį laikotarpį ir sugrįžti į visuomenę.

    Pagrindinė centro veiklos kryptis — dvasinė pagalba alkoholikų, narkomanų ir asocialių šeimų nariams. Tuo tikslu jie rengia pokalbius apie alkoholio ir narkotikų žalą, suteikia asmeniškas konsultacijas, kuria paramos grupes, atsižvelgdami į problemų pobūdį, organizuoja vasaros stovyklas šių šeimų vaikams bei dalijasi patirtimi su kitomis atitinkamomis įstaigomis (narkologiniu dispanseriu, vaikų teisių apsaugos tarnyba, “SOS vaikai”). Be šios savo veiklos krypties centras nori padėti jauniems žmonėms spręsti jų dvasines, moralines ir emocines problemas, kad jie galėtų savo nesėkmėse prieš sunkumus atsilaikyti. Didžiulis darbas laukia taip pat ruošiant jaunas poras santuokai bei kuriant ir auklėjant krikščioniškas šeimas, kai šalis skyrybų skaičiumi pirmauja Europoje.

    Bet R. Liškauskas tuojau pabrėžia: “Pagrindinė problema Klaipėdoje yra vaikų iš asocialių šeimų teisių gynimas”.

    Jeigu visuomenė atstumia asocialius žmones, tai jie netenka vilties pasitaisyti ir sugrįžti į visuomenę, nes mažai kas juos remia ir nori jiems padėti”. Šioje didelėje parapijoje yra apie 400 tokių vaikų, kurių užimtumu niekas nesirūpina. Todėl naujasis jaunimo centras, atsiliepdamas į tai, pradėjo šią vasarą organizuoti dienines vasaros stovyklas. Jos vyko keturiomis pamainomis po dvi savaites nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio. Dėl lėšų stokos visi renginiai vyko tik dienos metu ir lauke ant nedidelės pievelės, ir tik per lietų visi persikeldavo į iš anksto numatytą salę. Grupių vadovais ir jų pagalbininkais buvo pakviesti docentai, studentai ir studentės iš Klaipėdos universiteto Pedagoginio fakulteto bei iš Kretingos Šv. Antano kolegijos. Stovyklautojų maitinimu rūpinosi Klaipėdos Katalikių Moterų Draugija, aplinkos tvarkymo ir gražinimo darbams vadovavo Klaipėdos miesto valdybos Gamtonaudos ir Gamtosaugos skyrius ir kitos organizacijos, kurios daug pasitarnavo, kad vaikai ilgai prisimintų nuostabius praėjusios vasaros įspūdžius. Klaipėdos miesto policijos komisariato Nepilnamečių skyrius su Vaikų teisių apsaugos tarnyba rinko vaikus iš asocialių šeimų bei tuos, kurie linkę nusikalsti, ir siuntė į stovyklą. Šių įstaigų darbu stovyklos rengėjai nebuvo labai patenkinti, nes į stovyklą atvyko tik maža dalis tokių vaikų.

    Projekto menedžeris pasakoja: “Mūsų stovykla yra maža galimybė vaikams vystyti bendravimo, darbo, sportinius bei meninius sugebėjimus, lavinti vaizduotę, fantaziją, save pažinti. Dauguma yra to dar niekada negavę”. Šie visi žaidimai, sporto varžybos, piešimas, aplinkos tvarkymas ir kiti užsiėmimai palengvina vaikui integruotis į gyvenamąją aplinką, į visuomenę. Vaikai iš įvairių socialinių sluoksnių, labiau susipažinę su kitų vaikų gyvenimu, bus tolerantiškesni, atviresni ir sugebantys spręsti jiems iškylančias problemas. “Pas mus ateina vaikai taip pat iš normalių šeimų, kurių tėvai neturi laiko savo vaikų laisvalaikio organizavimui”, — sako Ričardas. Jis taip pat įsitikinęs: “Vaikai, išmokę pažinti savo ir kitų poreikius, galės atitinkamai koreguoti savo elgesį, langviau bendraus namie, mokykloje ir visuomenėje. Tai reiškia, kad šis projektas palengvins tėvų, mokytojų ir pedagogų darbą”.

    Į centrą ateinantys bendradarbiai yra savanoriai arba studentai, atliekantys praktiką. Čia jie turi galimybę įsigyti patirties darbui su jaunimu su šeimomis bei pasiruošti savarankiškai dirbti ateityje. “Sunku surasti tokių žmonių, kurie skirtų laiko pas mus padirbėti, savo patirtimi pasidalinti su kitais ir tuo jiems padėti,”— sako kun. Edmundas Putrimas. “Savanoj iška veikla yra labai silpna Lietuvoje, nes dauguma žmonių dar turi tą siaurą homo sovieticus mąstyseną: 'Ką aš už tai gausiu? Ką gero tas užsienis mums gali duoti?' Paskutiniai priespaudos ir atskyrimo nuo užsienio metai paliko žmonių sąmonėje ryškią dėmę, kurios daugelis nepastebi, o kiti, tai pastebėję, dar nieko negali padaryti. Tik dabartinė vaikų karta po keleto metų pradės tai iš savo sąmonės išrauti”.

    Edmundas nori šį centrą įkurti ir po to atiduoti jį į pasiaukojusių šiam darbui klaipėdiečių rankas, kurie geriau visą padėtį jaučia ir gali centro veiklą pritaikyti prie krašto sąlygų, kad jie patys savarankiškai galėtų tvarkytis.

    Centro kūrimas užsitęs ilgiau, nei buvo planuota, nes mažai kas sklandžiai eina. Dauguma firmų ir įmonių vadovų nesuvokia, kad centro veikla, nors ir netiesiogiai, bet ir jiems tikrai naudinga gali būti. “Miesto savivaldybė nenoriai mus ir mūsų idėją priėmė ir šį centrą sunkiai pripažino. Pagalvoju, kad jei aš nebūčiau lietuvis, tai tikrai seniai būčiau viską metęs... Tik vyskupas J. Vaičius ir tėvas A. Baniulis SJ su savo parapijiečiais mus palaikė”, — prisipažįsta projekto direktorius. Ričardas Liškauskas pastebi, kad centras per daug darbo užsigriebė ir dabar turi kai ko atsisakyti, nesant tos paramos ir palaikymo, kokio tikėjosi. Jis neslepia: “Tikrai man sunku Klaipėdoje, nes niekas nesiruošia padėti, nors ir prašau; taip pat čia labai trūksta informacijos. Sunku, todėl noriu iš čia išvažiuoti, tik jaučiu, kad turiu baigti įkurti šį centrą, kuris Lietuvai labai reikalingas”.