Spausdinti

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis) 

Anelė Švabaitė-Brazauskienė

     Visais laikais žmogus gyveno ne vienišas, o šeimos gyvenimu, ar jis buvo laukinis, ar civilizuotas. Šeima — seniausia ir pagrindinė žmonijos gyvenimo institucija. Dar ir Platonas yra rašęs, jog vienas būtybes prie kitų stumia meilė, ir kad ji yra sudėtinė žmogiškosios prigimties dalis. Tiek vyras, tiek moteris, būdami vieniši, jaučiasi nepilni, tarsi suskilę, ir ieško kito, kad taptų pilnesni, tobulesni.

     Žmogaus galimybės neišsemiamos, ir keista, kodėl niekas to neiškelia, nepabrėžia. O dar rečiau išgirsi, kad pagrindinis žmogaus uždavinys — tapti dievišku. Juk Dievas aptariamas kaip Meilė. Ir žmogus, išskirtinai nuo gyvūnų, pasižymi meilės ieškojimu, meilės troškimu, troškimu būti mylimam ir troškimu kitus mylėti. Dievas įsikūnijo tam, kad savo dieviškąja meile mus patrauktų, taip pat panašiai vienas kitą pamilti ir tuo būdu vis labiau panašėti į patį Dievą — Meilę. Kokia privalo būti tarpusavio meilė, nuostabiai aptaria ir apaštalas Paulius Laiške korintiečiams (1 Kor 13,4-7).

Violočelininkas.  M. Paškevičius

     Ką reiškia “tapti panašiam į Dievą” žmogui, kuris yra sukurtas “Dievo atvaizdu”? Tai reiškia, jog pats žmogus virstų pulsuojančia meile vienas kitam. O ką turėjo mintyje italų mokslininkas Pico iš Mirandola (1463-1494), labai jaunas pasižymėjęs savo tezėmis iš filosofijos ir teologijos, pasakęs apie žmogų: “Žmogus — tai skamba išdidžiai”? Tai reiškia, jog jis žmogų laikė išskirtiniu Dievo kūriniu, per Kristų apdovanotu dieviškumo ženklu. Juk Kristus savo įsikūnijimu pakėlė žmonių giminę į dieviškąjį rangą! Pagaliau, ką gi reikštų ir paties Jėzaus raginimas “būkite tobuli, kaip mano dangiškasis Tėvas”? Taigi kur, jeigu ne šeimoje, yra pačios geriausios sąlygos bręsti meile, sukuriant kuo idealesnę darną ne tik tėvo ir motinos santykiuose, bet drauge ir visų šeimos narių elgsenoje!

     Pirmąją žmogiškųjų santykių mokyklą asmuo paprastai išeina šeimoje. Gyvenimas šeimoje, toje meilės citadelėje — tai nuolatinė vertybių kaita tarpusavyje. Šeima — tai meilės mokykla, kurios jokie “universitetai” nepakeis, neatstos. Jeigu joje išmokstama rodyti dėmesį ir teikti pagarbą artimiesiems ir šeimą supantiems žmonėms, jei išsiugdomas gebėjimas rūpintis ir kitų, ne tik savo reikalais dar iki jaunuolio amžiaus, tai atsiranda didesnė tikimybė tikriau pamilti ir tą meilę sėkmingai brandinti.

     Taigi ruošiantis santuokai, pirmiausia reikia savęs paklausti, ką aš suvokiu esant meile, kuria pamilsiu tą žmogų, kuriuo susižavėjau. Tai pagrindinis reikalavimas sau, norint sukurti šeimą. Jeigu minimalūs meilės pagrindai nebuvo išsiugdyti iki vedybų, tai tas spragas tenka išlyginti jau esant santuokoje, aktyviai ir nenuilstamai ugdanti tarpusavio meilę. O to juk reikia siekti ir sužadėtuvių laikotarpiu. Klystama, jeigu jau susituokus pasitenkinama tariamai įsigytais gerais įgūdžiais ar įpročiais. Tai būtų tas pat, ką pasilikti neūžauga.

     Daugelis taip yra apsipratę su pačiu savimi, kad bodisi bet kokios pažangos, bet kokių naujų idėjų ar metodų savo asmenybei ugdyti. Jie visai nesiruošia kritiškai peržiūrėti, kokį “paveldą” jie atsinešė į savo susikurtą šeimą. Štai kur glūdi visokie nepasisekimai naujoje šeimoje tiek tarpusavio vyro ir žmonos sugyvenimo atžvilgiu, tiek ir naujos kartos auklėjimo procese. Daugeliui nauja diena — tai tik pakartojimas to, kas buvo vakar, ir nieko daugiau, tobuliau, pažangiau, subtiliau. Kiekviena diena automatiškai “prastūmiama”. Šiaip taip atliekamos kasdieninės biologinio kūno reikalaujamos “užduotys”: dirbti, valgyti, miegoti, poilsiauti... ir vėl iš naujo.

     Tasai automatizmas žmonėse įsitvirtina, sukristalizuoja tūkstančius trūkumų bei ydų, netobulai atliekamų pareigų, visai nieko nepasistūmėjant dieviškumo linkme. Nenaikinami iškrypimai bei kompleksai įsisenėja ir graužia tą stebuklingąjį meilės medį, kurio idealo sužavėti jie ėmėsi eiti tuo meilės keliu. Ir visai nebuvo susidomėję, o kas ir koks tasai meilės vieškelis, į kurį jie tarėsi įžengę su vestuvių diena. Anot M. K. Čiurlionio, meilė — tai platus vieškelis, grįstas aštriais deimantais, kuriuo turi eiti basas.

     Jeigu, vos pradėjus santuokinį gyvenimą šeimoje, sustojama, pasitenkinant tik buities kūrimu ir savo lytinio troškulio patenkinimu, neskiriant aistros nuo meilės, tai abudu asmenys tarytum įsispraudžia į kietus, plieninius rėmus, iš kurių jau nelengva išsiveržti. O jeigu tai lydi dar ir užslopintos pulsacijos, manijos ar keisčiausi lozungai, kurie peršami ir vaikams, kaip tam tikros gyvenimo taisyklės, tai šeima jau praranda prasmingos meilės mokyklos funkciją.

     Meilė užgimsta tik žmogaus prigimtyje. Ji — dvasinės prigimties. Visame biologiniame pasaulyje egzistuoja lytinis potraukis, kurio paskirtis — dauginimasis. Šio lytinio potraukio meile nevadiname. Tai aistra, kuri siekia tik gauti. Lytinis potraukis žmoguje apsiriboja suartėjimu fiziologiniam pasitenkinimui arba siekiant gyvenimui pažadinti naujas gyvybes. Deja, žmogus dažniausiai ir žiūri į partnerį tik kaip į malonumo patenkinimą, kaip į žaislą (“pagaliau aš tave turiu”).

     Jeigu aistrai duotume “meilės” vardą, tai vyro ir moters lytinį suartėjimą aptartume, kaip dviejų egoistų sąjungą. Ogi meilė yra egoizmo priešingybė. Aistra, būdama grynas instinktas, reiškiasi protui nedalyvaujant. O meilė yra dvasinės kilmės. Ji būdinga tik žmonėms.

     Kokia yra pagrindinė sąlyga, kad šeimoje susikurtų meilės klimatas? Tai duoti kitam tai, ką geriausio esi savyje sukaupęs. Duoti, o ne tik reikalauti ir imti... Ką tai reiškia? Tai reiškia teikti ne tik medžiaginių, bet ir dvasinių vertybių iš savo asmenybės aruodų. Ne veltui sakoma, jog vaikus auklėti reikia bent dvidešimčia metų prieš jų gimimą. Nei pusmečio, nei metų neužtenka bendravimo dviese prieš susituokiant. Tai laikotarpis, kad gebėtume ir įprastume vienas kitą ir suprasti, ir prie vienas kito prisiderinti. Kadangi meilės pagrindą sudaro dvasinė bazė, tai santuokoje vienas antro “atitikimas” matuojamas ne lytinio potraukio patenkinimu, o asmens pagarba, sutarimu, gebėjimu duoti, nereikalaujant “grąžos”.

     Pačioje žmogaus prigimtyje glūdi įgimtas polinkis proporcingai augti, harmoningai vystytis. Tikroji “dviejų meilė” privalo lygiuotis su kitomis vertybėmis, kaip antai, su meile tėvynės reikalams, su individualia atsakomybe už kiekvieną sutiktą. Jeigu dviejų santykiai su kitais žmonėmis bus pagrįsti tik egoizmu, tai ir dviese tarpusavyje nebus įmanoma įšsiugdyti tikros meilės. Kad išsiugdytum tikrąją meilę, tam yra reikalingos “drakoniškos” taisyklės. Norint pasiekti tokį aukštą buvimo laipsnį, kuriuo yra meilės būsena, reikia ilgų, kruopščių ir nesuskaitomų pastangų save švarinti, nes į meilę atsitiktinai nepateksi.

     Ištarti žodį “myliu” ir žodžius “tikrai myliu” yra tokie du vienas antram tolimi poliai, kaip šiaurė ir pietūs. Tikroji meilė reikalauja, kad mylinčiojo vidus būtų nuolatos švarus, tyras, skaistus. Tikroji meilė reikalauja, kad asmuo būtų visiškoje harmonijoje ne tik su savimi pačiu, bet ir su visais, kad asmuo būtų blaivus ir stiprus. Bet jeigu asmuo tiek mintimis, tiek elgsena ar veiksmais ką nors bjauroja, darko, gadina, žaloja, tai ženklas, kad jame tikrosios meilės nėra nė kruopelytės.

Smuikininkas.  M. Paškevičius

     Mylintis niekada nesiekia kitą apvaldyti, kitą “sau turėti” kaip nuosavybę, kaip daiktą, objektą ar malonumą. Meilėje negali būti “aš tave turiu”, atseit, tuo esu “turtingesnis”, kaip įgijęs kažkokį daiktą, nuosavybę... Meilėje turi dominuoti “aš esu tavo!”

     Nekalbant apie laikotarpį pirmaisiais mėnesiais ar metais realizavus dviejų meilės santuokos sakramentą — o šis laikotarpis pats imliausias tikrajai meilei pražydinti ar bręsti, — ateina metas gimdyti naująją kartą ir ją ruošti gyvenimui ir meilei — tarpusavio meilei šeimoje ir aplinkoje. Vyras ir žmona privalo iš anksto susikurti savo būsimos šeimos, tai yra, būsimų palikuonių išauginimo bei išauklėjimo “modelį”. Sitam tėvo ir motinos uždaviniui nėra lygaus žemėje. Tai visų svarbiausias ir pats sunkiausias uždavinys bei pašaukimas tarpe kitų gyvenimo keliamų uždavinių, kitų pašaukimų realizavimo bei paruošimo kitoms profesijoms.

     Ar tokiam svarbiam uždaviniui ruošiamasi visų stropiausiai ir ilgiausiai? Toks klausimas gal atrodo pats paradoksaliausias. Pasakykite, nurodykite tokią instituciją, kuri ruoštų tėvo ar motinos uždaviniams! Kiekvienas psichologas labai gerai žino, jog nedaug yra tokių šeimų, kuriose tėvas ar motina iš tikrųjų mylėtų ne tik vienas kitą, bet ir savo vaikus, ar trokštų juos meilės gyvenimui pašaukti.

     Štai psichologo kabinetas. Ateina tėvai, kad psichologas padėtų išnarplioti susiraizgiusius santykius šeimoje tarp suaugusiųjų ir vaikų. Vyksta pokalbis, pateikiamas klausimas: kodėl panorėta turėti vaikų. Ir eilė tokių atsakymų:

     —    Jau toks gyvenimas, juk mes esame vedę...

     —    Mes vaikus mylime ir norime jų turėti...

     —    Mes norime pratęsti savo giminę...

     —    Mūsų finansinė būklė gera, tad juk norisi kam nors visa tai palikti...

     —    Mes nelabai norėjome vaikų, bet kad jau gimė, tai ką padarysi...

     —    Vaikai, kurie mums gimė — tai nesusipratimas ir klaida...

     Ir panašūs atsakymai iš beveik 30-ties paklaustųjų. Pasitaikė tik pora tokių:

     —    Vaikas — tai mūsų meilės pašventimas. Gimęs iš mūsų meilės jis turės būti laimingas, nes mes savo gyvensena jam tą meilę paliudysime.

     —    Nutarėme turėti vaiką ir ne vieną dėl to, kad abudu esame dvasiškai apsisprendę, esame laimingi, sveiki. Tad galvojame, jog ir tos būtybės, kurias pašauksime į gyvenimą, turės visas galimybes tapti laimingomis ir kitus laimingais padaryti.

     Tik šiuos, porą atsakymų, galima laikyti teigiamais. O kiti atsakymai gal ir nerodo, kad tėvai būtų tikri egoistai, bet greičiausiai tai nemąstantys, nepakankamai sąmoningi. Jie paprasčiausiai nežino, tačiau visi mano, jog gali ir turi teisę vaikus gimdyti bei galės juos... auklėti, kad taptų tikrais žmonėmis. O kokiais kriterijais, kokiais metodais jie tuos vaikus auklės — nei jiems patiems neaišku ir jie paprasčiausiai negalvoja.

     Jeigu mus iki tėvystės ir motinystės atlydėjo daug kas nuodijančio, tai nereiškia, jog turime teisę ir pasilikti “apsamanojusiais” šeimoje iš atžvilgio vienas į kitą. Turim išsiurbti tas nuodijančias dulkes iš savo asmens, kaip išsiurbiamos dulkės dulkių siurbliu. Ir tai kartas nuo karto, o ne tik gal kokį kartą per metus...

     Šeimoje būtinas dialogas, neįsitraukiant iki kaklo į savo darbų sūkurį. Reikia pasiskirti laiko ir patiems svarbiausiems gyvenimo prasmės klausimams aptarti, pasidalinti nuomonėmis, abejonėmis, pasisekimams ar nepasisekimams paanalizuoti, kaip asmenybes praturtinti. Tačiau jeigu šie klausimai nebuvo keliami nei prieš jungtuves, nei jau pačioje santuokoje tarp vyro ir žmonos jų pačių dvasinei brandai ugdyti, tai iš viso kyla klausimas, ar jiems kada rūpės šie klausimai jau padidėjusioje šeimoje kartu su vaikais! Kaip tokia šeima gali tapti meilės mokykla, jeigu net nepasiruošta nė vieno vaiko auginimui!? O ką bekalbėti apie keletą vaikų? Juk paprasčiausia liaudies išmintis sako, jog tikra šeima prasideda nuo trečio vaiko.

     Naują žmogų pašaukti į gyvenimą reiškia jį pagimdyti ne tik biologine, bet ir dvasine prasme. O ką reiškia “pagimdyti ir dvasine prasme”? Tai reiškia išugdyti jo asmenybę, kurioje meilės principas būtų kuo intensyviausiai ištobulintas. Imtis pareigos kitą ugdyti, kitą auklėti reiškia nebūti pasitenkinusiam tais trupiniais, kurie atsinešti iš vaikystės, šeimos ar mokyklos, dabar kitam juos perteikiant. Būtina ir pačiam auklėtojui “auklėtis”, nuolat tobulinant savo asmenybę. Tai ir ne nauja ir ne paradoksalu. Tai geležinė taisyklė, kuriai išimčių nėra. Kito žmogaus auklėjimas — tai ir paties auklėtojo auklėjimosi procesas. Tai tarpusavyje persipynęs procesas panašiai, kaip įskiepyto kultūrinio augalo priežiūra.

     Tėvo ir motinos užduotis yra vis gilintis ir į save, kad susikurtų autentišką vidinę pusiausvyrą ir harmoniją, santykiaujant su visa likusia šeima. Tai reiškia ne tik plėsti protines galimybes, praturtinant intelektualinį turinį, bet gausinti ir savo dvasinį bagažą, plėsti moralinę sferą. Namuose privalu sukurti tokį dvasinį klimatą, kad vaikas, paauglys ir jaunuolis trokštų tėvo ir motinos draugystės, ieškotų juose draugo, patarėjo ir kelrodžio, kuris padėtų jam pasirinkti draugus ir šalia šeimos. Reikia, kad vaikai nesibodėtų namų, kaip jų privalo nesibodėti ir nė vienas iš tėvų, siekdami šalia šeimos patenkinti savo jausminį ar intelektualinį poreikį. Jeigu iš namų “bėgama” — tai jau blogai. Tuo pačiu ir vaikas stengsis iš namų pasprukti. Ypač jei šeimoje tvyro nuobodi atmosfera, ar vaikas tik vienas šeimoje, net jeigu būtų ir du.

     Juo daugiau šeimoje vaikų, tai tuo labiau įmanoma sukurti jiems geresnę, palankesnę, jaukesnę tarpusavio auklėjimosi terpę. Ir atvirkščiai. Vaikams neturint savo amžiaus atitikmens brolių seserų asmenyse, jie pasilieka psichologiškai ir moraliai nuskriaudžiami. Augant šeimoje tik vienam, ar “porutei”, nėra sudaromos sąlygos įprasti vėliau įsijungti visuomenėn, nes šeimoje nebuvo sąlygų išsiugdyti normaliems tarpusavio santykiams, tarpusavio supratimui, atjautai, meilei.

     Meilės mokykla šeimoje — tai ne kokia nors receptų krūva. Kuo pulsuoja suaugusių šeimos narių asmenybės, tuo yra veikiama ir kiti šeimos nariai, ar mes to norime, ar nenorime. Prieš mus — mažas žmogus. Tegul jis dar nekalba, tegu, atrodo mums, jis “nieko nesupranta”. Tačiau nesuklyskime. Jis labiau pastabus, nei mes, suaugusieji. Tai kas, kad jis mums to į akis nepasako. O jis viską įsiurbia į savo jautrią būtybę. Tai vėliau bus jo turtas, jo paveldas, kuris formuos tolimesnį jo gyvenimą, jo saviraišką. Neapsirikime! Kiekvienas mūsų žodis, judesys, veiksmas jau nuo pat lopšio įsirėžia vaiko sąmonėn ir pasąmonėn.

     Tad ir meilė privalo būti ugdoma iš pat mažens. Vadinasi, vaiką reikia pratinti nuo pat kūdikystės ir duoti, ne tik imti. Vaiko idealas yra jo tėvai. Jis juos kopijuoja kiekviename žingsnyje.

     Modernioji psichologija, paremta daugybe eksperimentų, labai aiškiai iškelia aikštėn, kokią tylią įtaką daro žmonės vieni kitiems. Norint, kad patys brangiausieji asmenys — mūsų atžalos išaugtų tauriomis asmenybėmis, turime visų pirma patys suaugusieji, kurie juos supa, įjungti protines ir dvasines pastangas pažangą daryti ypač dvasinėj-moralinėj srity. O dažnas ne tik apie tai nepagalvoja, bet net vengia. Kodėl? O todėl, kad daryti pažangą reiškia keistis, o tai pats sunkiausias dalykas. Keisti kitus — taip, tokio uždavinio ne vienas pasišauna noriai imtis, bet pačiam keistis — oi, kaip nemiela... Tačiau be pastangų nesusikursi darnios, taurios asmenybės.

     Dviejų meilės sakramente — šitame dviejų meilės akte yra įjungiami visi šeimos nariai. Ir čia privalu sukurti abipusę darną. Mylėti reiškia sukurti tokią dvasinę būseną, kuri ir išplečia mūsų menko, neišvystyto ir apgailėtino “aš” ribas. Tik tokia būsena padės išeiti iš savęs ir visu dvasiniu turtingumu atsigręžti į kitus. Tad jeigu kuris tėvų yra “užkalkėjęs”, tai yra, rūpinasi tik savo nauda, savo “ramybe”, tai jis nesugeba nei aprėpti, nei suprasti jauno žmogaus troškimų. Toks “užkalkėjęs” tėvas ar motina laikosi keleto pasenusių receptų, sustingusių formulių, nuo laiko sudūlėjusių “sentencijų” ir jomis “maitina” savo vaikus. Tai kaip tokie tėvai gebės įkvėpti spontaniškos, kūrybinės iniciatyvos vaiko protui, dvasiai ar moralei!?

     Tėvas ar motina, siekdami ką nors vaikui įdiegti, privalo gebėti jo vietoje pasijusti. Norėdami būti pavyzdžiu, jie privalo pirmiau patys tapti skaidrūs, kaip kristalai, pro kurių prizmę veržtųsi tiesos ir meilės spinduliai, sušildydami tuos kitus —    mažuosius, jaunuosius. Tėvų devizas turi būti —    turtingas ir drauge kuklus vidus, kuriuo jie spinduliuotų į vaikus, nepaverčiant jų savo “daiktais”, kuriuos neretai įsimylėję tėvai garbsto rafinuota elgsena — besaikiais mylavimais, ar žodžiais “mano aukselis”, “mano brangenybė” ir panašiai.

     Dar blogiau, kai kitiems tais vaikais giriamasi, jais žavimasi ir sprendžiama, kokią karjerą vaikas privalo pasiekti, kad stebintų “pasaulį”. Tokie tėvai tiki, jog šitaip jie vaiką myli, o iš tiesų tai tik jų pačių puikybė išlenda, ir tokia elgsena jie pakursto vaikuose jų savimeilę bei egoizmą. Taip slopinama, suniekinama potenciali vaiko, kaip Kristaus brolio, prigimtis. Tokioje aplinkoje vaikas pasijunta galįs savo kaprizais valdyti tėvus, jis gi jaučiasi “visagalis”. O vėliau, užaugęs, stengsis savo kaprizais valdyti kitus.

     Gyvenime netrūksta ir kitokio pobūdžio “auklėjimo” pavyzdžių. Tai tokių, kai, auklėjant vaikus, peršamas griežtumas, nenuolaidumas, nesugebėjimas vaiko natūralų veržimąsi veiklon pakreipti pozityvia linkme, kai vaikui viskas draudžiama. Žodžiu, vadovaujamasi “tvirtu nusistatymu”, “kieta ranka”. Tokio pobūdžio auklėjimu teigiamų rezultatų nesitikėk devynis kartus iš dešimties. Kodėl pasitaiko tokių tėvų, o jų nemažai? Todėl, kad juose tvyro užmaskuota baimė bet kokia kaina išlaikyti apie save gerą nuomonę, savo įsakymus paverčiant neginčijamais, šventais. Tokiais atvejais darnos šeimoje nelauk, ir tokia “meilė” yra netikra.

     Blogiausia, kai vyresnieji šeimos nariai — šiuo atveju tėvai — yra įsitikinę esą “visažinančiais”. Patys nedarydami pažangos nei intelektualinėje, nei dvasinėje bei moralinėje srityje, jie visai nejučiomis vaikus paverčia mankurtais. Tokie tėvai reikalauja be diskusijų vykdyti jų nurodymus ir niršta, jeigu pasyviai, skeptiškai ar kritiškai priimami jų nurodymai. Tokiais atvejais vaikas esti užblokuojamas, sukaustomas jo apsisprendimas, apribojamas jo protinis bei moralinis potencialas. O juk vaiko kūrybinę iniciatyvą visose srityse reikia žadinti jau nuo mažumės. Juk ir pačio tiesos suvokimo bet kurioje srityje negalima kitam uždėti kaip kuprinę ar kaip tam tikrą štampą.

     Meilės esmė yra ta, kad ji niekuomet neprievartauja, nieko neskaldo. Ji niekuomet nėra izoliuota, ji vienija, jungia. Ji skatina plačiai žvelgti į pasaulį ir jo reiškinius. Meilė ieško kontaktų ir nesiriboja vienu asmeniu, ji nėra vienašališka. Nesuklyskime manydami, jog “mano vaikui niekas neįdomu”. Ne! Jam viskas įdomu, kas nepažinta, kas nauja, kas įkyriai neperšama, nekartojama. Jam įdomu pačiam atrasti, kurti, mėginti, tik reikia jį pastūmėti savo pavyzdžiu.

     Psichologams ne paslaptis, jog šiandien milijonai žmonių dūsta, sukaustyti savo sustabarėjusių įsitikinimų. Kai žmogus sukasi tik apie savo nerimastį, baimes, kompleksus, savo užspaustas pulsacijas, tokiu būdu automatiškai gimsta jau ir “gatavos” nuomonės ir nesąmoningi įpročiai, kurie sukausto bet kokį gebėjimą protauti. Tik pasižvalgykime į šeimas. Kiek čia autoritaristų, diktatorių! Šitokių žmonių ir meilė netikra, ji dirbtinė, klastinga ir veidmainiška. Ji iškreipta, nesvarbu kokia tokio valdymo forma: brutali ji ar prisidengusi “gerumo” bei “pasiaukojimo" skraiste.

     Kodėl tokia meilė netikra? Todėl, kad aukščiau minėtieji tąja savo “meile” ieško savisaugos. Tokia jų “meilė” — tai tik šarvai, jų skydas, kuriuo jie ginasi nuo savo pačių nerimasties, nesaugumo jausmo. Juose slypi gyvas, bet slaptas geismas tą kitą šeimos narį: vyras — žmoną, žmona — vyrą, tėvai — vaikus turėti sau kaip daiktą, kaip nuosavybę, jį valdyti, juo manipuliuoti, juo patenkinti savininkiškumo poreikį. Tiek valdingasis, tiek autoritaristas užgniaužia spontanišką kito asmens, tuo pačiu ir vaiko, mąstymą, jo atvirą kritiškumą. Autoritaristas nepakenčia kritiškumo, prieštaravimo ir “aiškinimosi”. Ir šitai jį išduoda. Tuo būdu šalia esančiame šeimos naryje kaupiasi priešiškumas bei priešginumas.

     Vaiko pasaulėjauta — tai tarsi stebuklingas apskritimas, nubrėžtas aplink jį ir saugantis jį nuo pikta. Tačiau vaiko pasaulėjauta pasibaigia su prasidedančiu brendimo amžiumi. Jo vaikiškos patirties laukas jau tampa jam per siauras, per ankštas. Peržengęs savo vaikystės slenkstį, vaikas esti apstulbintas plačių horizontų. Jį veja žinojimo troškimas ir tasai nenumaldomas noras patirti “o kas toliau?”

     Šiuo vaikų brendimo laikotarpiu reikalingas ypatingas tėvų dėmesys, patiems neužsisklendžiant nuo kunkuliuojančio nūdienos gyvenimo. Būtina kartu su augančia karta spręsti gyvenimo ir laiko padiktuojamus uždavinius, klausimus kūrybingai, o ne stereotipiškai. Tenka derintis su nūdienos kartos mentalitetu ir pagrindinio dalyko — atjautos ir meilės ugdymo nepateikti kaip kokių receptų “iš aukšto”. Privalu intensyviai siekti, kad suaugusių tarpusavio bendravimo ir meilės santykiai būtų neapsimestiniai. Atverti į pasaulį kuo platesnes perspektyvas, ne tik perteikiant žinias, bet ugdanti smalsumą, nuovoką, gebėjimą orientuotis įvairiose situacijose. Ugdyti gebėjimą pateiktas žinias suderinti su jausmų pasauliu, greita orientacija veikti pozityvia kryptimi.

     Tuo būdu susikuria toks klimatas, kuriame nėra nei vyresnio, nei jaunesnio ar žemesnio. Tai įvairiapusis bendravimas, pilnas iniciatyvos, išmonės ir džiaugsmingų atradimų.

     Meilė — tai pažinimo aktas ir kultūra, pasiskleidžianti visuose žmogaus sielos kapiliaruose. Ji, kaip kuriamasis aktas, yra ir religinis aktas, kuris žmogaus dvasią sujungia su daiktų esme. Šis aktas, ši kultūra padeda įsijausti į pačią gilausią kito asmens esmę. Be šitos pagrindinės sąlygos, išsiugdytos tarpusavio meilės bei be užsimojimo šia linkme grįsti dviejų meilės sakramento įkūnijimą, pašaukiant į gyvenimą būsimus Viešpaties karalijos narius — vaikus, sunku būtų kalbėti ir apie meilės mokyklą pačioje šeimoje.

Per pačias praėjusias šv. Kalėdas suėjo lygiai 200 metų, kai “Dievo malone Ekaterina II, Jos Imperatoriškoji Didenybė ir Rusijos Patvaldė” ir t.t. ir t.t. pradžiugino Lietuvos gyventojus dovanėle, išleisdama manifestą, kuriuo prie savo imperijos “amžiams” prijungė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Eimanto Meilaus straipsnyje “200 metų senumo pamokanti istorija” rašoma: “Rusijos valstybė — ar tai būtų Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, ar Rusijos Imperija, ar Sovietų Sąjunga, ar Rusijos Federacinė Respublika — visada turėjo teritorinių pretenzijų Lietuvos valstybei”. (Lietuvos aidas Nr. 2)