Spausdinti

CHIARA LUBICH

      "Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi." (Apr 3,10).

      Šiuos žodžius galime rasti Apreiškimo knygoje. Jėzus juos kreipia per apaštalą Joną Laodikėjos Bažnyčiai, o amžių būvyje krikščionys jautė, kad jie skiriami ir jiems. Popiežius nuo pat pirmos savo pontifikato dienos mus ragina: “Atverkite duris Kristui!'

      Tai yra kvietimas plačiai atverti mūsų širdis vieninteliam, kuris gali jas pripildyti džiaugsmo. Tie vaizdingi žodžiai “vakarieniauti kartu” iš tikrųjų įtikina, kad džiaugsmo gausumas ir visoks gerumas ateina iš buvimo vienybėje su Dievu.

      O kada ir kaip Jėzus kalba kiekvienam iš mūsų? Kaip įmanoma atpažinti Jo balsą tarp daugybės kitų balsų ir triukšmo, kad galėtume savo širdį atverti Jam?

      Pirmiausia, mes turime nutildyti tuos balsus, kurie mus trukdo, kelia nerimą ir klaidina. Bet ir to neužtenka. Mes turime stengtis išgirsti Dievo balsą, o tai galime daryti, apsisprendę mylėti: padaryti tikrą krikščionišką meilę mūsų gyvenimo stiliumi. Tada nesuklysime ir galėsime išgirsti Jo švelnų balsą, kuris vienintelis duoda ramybę ir saugumo jausmą, kuris mus drąsina ir apšviečia.

      Bet taip pat būna valandėlių, kurios yra sunkios ir skausmingos, kai vidinė ir aplinkos vienuma bei tamsa mus vargina. O būna ir tokių valandėlių, kada visiškas pasitikėjimas Jo meile padeda mums tikėti, kad Jis dar tebėra čia, visada yra prie mūsų durų ir beldžia. Ir laukia. Jis laukia ir nori, kad parodytume Jam savo meilę elgesiu. Jei mes esame pasiryžę priimti mažus ir didesnius kentėjimus, tai mus skatina jų nerodyti Jam, kai Jis ateina, nes būdami su Juo kentėjime, rasime meilę ir džiaugsmą.

      “Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu...” Tie žodžiai skatina mus klausyti Jo balso nepaliaujamai. Bet kaip mes tai galėtume daryti, kai mūsų veikla nukreipia dėmesį į ką kitą ir išeikvoja mūsų energiją? Tai daryti mes galime, jei pradėdami dieną, kokį darbą, ar kai esame atsidavę reikalavimams šeimoje, mokykloje, įstaigoje, sakytume Jam visiškai pasitikėdami: “Aš noriu sutikti Tave tuose asmenyse, situacijose. Aš noriu atverti Tau duris į savo širdį, tik Tau vieninteliam!”

      Tada kiekviena diena, kiekvienas pasikalbėjimas, kiekvienas įsipareigojimas bus kitokios apimties, kitokios reikšmės, ir tada Jėzus savo nematomu buvimu pripildys mus džiaugsmo ir šviesos.

      Iš tikrųjų Jėzus parodė mums savo veikimo būdu, savo “paslaptimi”, kaip mes turime pagal Jo pamokymus gyventi. Kai mes bendraujame su artimu, iš tikrųjų atidarome duris Jėzui ir su Juo bendraujame.

      O iš tikrųjų pats Jėzus priima mus ir teikia gausių malonių. Tada galbūt dienos pabaigoje, klausydami artimo ar ką nors jam duodami, iš tikrųjų tai darysime pačiam Jėzui, taip pripildydami savo širdis tikro džiaugsmo.

      Gyvenimas pagal Jėzaus žodžius priartins mus prie visų krikščionių susitaikinimo. Tai bus dar čia žemėje laukimas tos vakarienės, kada mes vėl galėsime būti su Jėzumi susijungę, prie tos vakarienės stalo, kurį Jis pats mums paruoš, kaip Jis žadėjo Evangelijoje.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius