Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Ar būtina taisyti parašyk rašinį pirmadieniui?

     Nebūtina, ypač kai pabrėžiame aktyvaus veiksmo ir jo rezultato paskirtį konkrečiam laiko momentui. Panašių sakinių pasitaiko tarmėse, grožinėje literatūroje (Padaryk antradieniui; Antradieniui nespėsiu).Jonas Jablonskis pateikia net aiškiai dviprasmišką sakinį, bet laiko jį norminiu: Ar pasiusi kelnes Šv. Petrui(tai mūsų šventei)? (Rinktiniai raštai. V., 1957 T.l p. 595). Čia pabaigtas darbas tarsi skiriamas tai dienai, taigi pabrėžiama ne tik laiko riba, bet ir paskirtis. Jei pabrėžtume vien laiko ribą, čia labai tiktų prielinksnių iki, ligi, ligir kilmininko konstrukcija: Padaryk iki (ligi, lig) antradienio; Iki antradienio nespėsiu, Ar pasiusi kelnes iki (ligi, lig) Šv. Petro (iki Šv. Petro dienos, iki Petrinių)?Prielinksninė konstrukcija ypač būdinga moksliniam ir administraciniam (sąlygiškai vadinamiems oficialiesiems kalbos stiliams), o jos vietoje pavartojamas laiko naudininkas, pasitaikantis laisvesniuose kalbos stiliuose, jau dabar periferinis kalbos reiškinys. Vis dėlto, jei norime išlaikyti savo sintaksės raiškos priemonių gausumą, iš kalbos guiti jo nederėtų. (Jonas Šukys)

Ar nereikėtų grąžinti formos pergyventi? Pasitaiko spaudoje, grožinėje literatūroje, net senų žmonių kalboje.

     Pati forma čia niekuo dėta - veiksmažodis pergyventivisai geras; galime tik kalbėti, kuriomis reikšmėmis jis mūsų kalbai tinka, kuriomis - ne.

     Pergyventivartotinas šiomis reikšmėmis: 1) “iškentėti, išlaikyti” : Pergyvenome sunkius karo metus\2) “ilgiau gyventi už ką kitą” : Jis ir savo vaikus pergyveno.Reikšmė “patirti gyvenant” gerėliau tinka išgyventi: Per karą jiems teko daug visko išgyventi.Todėl paprastai kalbame apie kokio nors literatūrinio veikėjo išgyvenimus(ne pergyvenimus),apie savo jaunystės išgyvenimus (ne pergyvenimus).Pergyventi visai netinka - yra nusižiūrėta iš rusų kalbos - reikšmėmis “jaudintis, krimstis, sielotis, sielvartauti, liūdėti, nerimauti”. Taisant čia rinktis kaip tik šiuos suminėtuosius veiksmažodžius: Motina dėl sūnaus labaipergyveno (=)audinosi, krimtosi, sielojosi, sielvartavo, liūdėjo, nerimavo). Kartais taisome ir kitaip: Ai nepražūsiu - nepergyvenk (= nesirūpink, nebijok) dėl manęs; Dėl tokio menko nuostolio jis nė kiek nepergyvena (=nenusimena, neima jo į galvą). Netinka ir iš tokių pergyventipadarytas pergyvenimas: Šispergyvenimas (=sielvartas, liūdesys) ją be laiko susendino; Negreit užmiršiu tą pergyvenimą (=sielvartą, jaudulį, graužatį, nerimą, gal ir - sukrėtimą, nelaimę). (Jonas Šukys)

Kaip vadinti rašiklį, kuriuo paryškinama norima teksto vieta?

     Vietoj nelietuviško žodžio (teksto) markeris buvo pradėta vartoti terminus (teksto) žymeklis, ženklintuvas. Tačiau šie žodžiai pasako įrankių, kuriais daroma žymė, pavadinimus, pvz.: spyruoklinis žymeklis, taikiklio žymeklis, detalių ženklintuvas.

     Rašiklį, kuriuo paryškiname norimą teksto vietą, galėtume vadinti Kazimiero Gaivenio siūlytu terminu (teksto) spalviklis. (Dana Vainauskienė)

Kada kaip rašytinas žodis šventasis(šv.)?

     Žodis šventasis, -ojiarba sutrumpinimas šv. paprastai vartojamas su šventųjų vardais. Jeigu jis eina ne sakinio ar teksto pradžioje, neretai kyla klausimas, kokia raide - didžiąja ar mažąja - jis turėtų būti pradedamas.

     Turime jau seniai nusistovėjusią tradiciją prieš šventųjų vardus (ne sakinio pradžioje) žodį šventasis, -ojiarba šv. rašyti mažąja raide, pvz.: šv. (šventasis) Jonas; šv. Petras, šv. (šventoji) Onair kt.

     Tačiau visai kas kita šventųjų vardais pavadintų gatvių, bažnyčių, draugijų, švenčių, bažnytinių renginių ir kt. pavadinimai, kurie yra tikriniai ir turi būti pradedami didžiąja raide. Jų pradžioje einantis sutrumpinimas šv. (arba žodis šventasis, -oji) rašytinas didžiąja raide, pvz.: Ar žinai, kur yraŠv. Stepono gatvė? Velionis bus pašarvotasŠv. Jono bažnyčioje; 1905-1940 m. Kaune veikėŠv. Kazimiero draugija; Kovo 4-oji yra Šv. Kazimiero - Lietuvos globėjo diena; SusitiksimeŠv. Onos atlaiduose.

     Šventas(is) (Šv.)didžiąja raide rašomas ir tada, kai šventojo vardas šnekamojoje kalboje perkeltine reikšme pavartojamas kaip šventės pavadinimas. Prisiminkime Kazio Binkio posmelį iš poemos “Tamošius Bekepuris”:

     Šventam Jone, kur tu matęs.

     Žmonės kailiniuos kaip katės...

     Visada didžiosiomis raidėmis rašome: Šventasis Tėvas, Šventasis Raštas, Šventoji Dvasia, Švenčiausiasis Sakramentas, Švenčiausioji Mergelė Marija.Tačiau rašome šv. Kalėdos, šv. Velykos, nes šv. čia neįeina į šventės pavadinimą, užtenka sakyti ir rašyti Kalėdos, Velykos.(Nijolė Sližienė)

(“Gimtoji kalba”, 1996, Nr. 1)