Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų "(Mt. 5, 44-45).


     "Mylėkite savo priešus". Tai labai griežti žodžiai! Jie verčia mus pakeisti galvojimo būdą ir pradėti visiškai kitokį gyvenimą!

     Tat pagalvokime apie tai. Mes visi turime priešų, vienokių ar kitokių.

Vizija.     G. Didelytė

     Mano priešas gali būti artimiausias kaimynas, ar ta nemaloni, įkyri moteris, kurią vis susitinku keltuve ir visada stengiuosi jos išvengti. Mano priešas yra tasai giminaitis, kuris blogai elgėsi su mano tėvu prieš trisdešimtį metų, su kuriuo nuo to laiko nebuvau kalbėjęs.

     Jis gali būti tasai klasės draugas, į kurį tu nenori net pažiūrėti, nuo tada, kai jis tave įvedė į bėdą su mokytoju. Ji gali būti toji mergaitė, su kuria tu draugavai ir kuri, tavo draugystę nutraukusi, nuėjo su kitu. Jis gali būti toksai pardavėjas, kuris tave apgaudinėjo. Labai dažnai mes žiūrime į politikus kaip į priešus, kai jų nuomonės yra skirtingos nuo mūsų. Ir dabar yra žmonių, kurie laiko vyriausybę savo priešu, užtai jie yra pasiryžę vykdyti net smurto veiksmus prieš tuos, kurie tai vyriausybei atstovauja.

     Taip pat yra žmonių, kurie nekenčia Bažnyčios ir dvasininkijos. Bet mes visus tuos ir daugybę kitų, kuriuos laikome priešais, turime mylėti.

     "Mylėti?"

     Taip. Juos privalome mylėti! Tačiau tai nereiškia, kad užtenka pakeisti neapykantą į kokį gerą jausmą.

     Mes turime daryti daug daugiau, negu tik tai. Klausykime, ką Jėzus sako: "Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų". Mes matome, jog Jėzus nori, kad savo meilę rodytumėm konkrečiais veiksmais ir malda.

     Kitoje ištraukoje Jėzus sako: "Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia ir melskitės už savo niekintojus" (Lk 6,27-28).

     Jis paaiškina mums, kodėl tokį įsakymą duoda, nurodydamas kaip pavyzdį Dievo, Jo Tėvo, meilę, ragindamas mus daryti taip, kaip Jis pats daro, sekant Jo pavyzdžiu.

     Čia ir yra prasmė: pasaulyje mes esame ne vieniši, nes juk turime Tėvą ir privalome tapti į Jį panašūs. Jis iš mūsų to reikalauja, nes kai dar buvome Jo priešai, kai mes dar gyvenome tamsoje, Jis net tada mylėjo mus ta nuostabia meile, siųsdamas mums savo Sūnų, kad Jis mirtų tokia baisia mirtimi už mus.

     "Mylėkite savo priešus..."

     Jerry, juodosios rasės jaunuolis iš Vašingtono, išmoko kaip gyventi pagal tuos žodžius. Kadangi jis buvo labai gabus, buvo priimtas į klasę, tik baltiesiems vaikams skirtą. Bet to, jo gabumo neužteko, kad klasės draugai laikytų jį lygiu su jais, jie jo vengė, nes jis buvo juodukas, o jis pats juos vis tiek mylėjo.

     O kai atėjo Kalėdos, visi mokiniai keitėsi vieni su kitais dovanomis, išskirdami Jerry. Suprantama, vaikas verkė, bet kai jis grįžo namo, prisiminė Jėzaus žodžius: "Mylėkite savo priešus..." Tada su savo motinos leidimu nusipirko dovanų ir, kai atėjo į klasę, padalino jas su meile visiems savo "baltiesiems broliams ir seserims".

     Elzbieta, mergaitė iš Florencijos, kopė laiptais, eidama į bažnyčią Mišioms, tada netikėtai grupė jaunų mergaičių jos amžiaus, pradėjo ją išjuokti. Bet ji ant jų nešaukė, tik nusišypsojo. O bažnyčioje ji už jas meldėsi. Kai ji iš bažnyčios išėjo, tos pačios mergaitės prisiartino prie jos ir klausė, kodėl ji taip elgėsi. Ji paaiškino, kad būdama krikščionė, turi mylėti kiekvienoje situacijoje. Ji tai sakė tvirtai įsitikinusi. Sekantį sekmadienį ji patyrė, kad jos liudijimas davė vaisių. Kai ji įžengė į bažnyčią, pamatė tas pačias mergaites dėmesingai sėdinčias pirmame suole.

     Tie pavyzdžiai rodo, kaip vaikai rimtai priima Dievo žodį. Jo akyse jie taip ir auga dvasiškai.

     Galbūt ir mes privalome taisyti kai kurias savo ydas, ypač tas, kurios vis skatina mus teisti kitus. Kaip mes teisime kitus, taip Dievas teis ir mus. Argi mes galime būti veidmainiai, kai dažnai meldžiame: "Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". Todėl mylėkime savo priešus! Tik taip darydami, mes mažinsime susiskaldymą, įveiksime blogio kliūtis ir kursime vieningą krikščionių bendruomenę.

     Ar tai sunku? Gal vien tik galvojimas apie tai neleidžia mums miegoti. Drąsos! Pagaliau juk visa tai ne pasaulio pabaiga. Mums reikia stengtis vykdyti savo dalelę, Dievas darys visa kita, o tada mes patirsime beribį džiaugsmą.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius

• Teresės, Fausto ir Jono Strolių, Lietuvos Vyčių choro ir daugybės kitų talkininkų dėka neseniai susukta videojuosta apie Čikagos ir artimiausių jos apylinkių lietuvių parapijų bažnyčias, kurių pastarąjį šimtmetį čia būta net 14. Tik trys iš jų tebeveikia: Gimimo Švč. M. Marijos - Marquette Parke, Nekalto Prasidėjimo - Brighton Parke ir Šv. Kazimiero - Gary, Indiana. Kitų likimas: dvi nugriautos, trys uždarytos, šešios atiteko kitataučiams. Taip pat parodytos lietuvių vienuolijos, koplyčios, ligoninės, kapinės.