Spausdinti

Asta Krištopienė

Šių metų "Laiškų lietuviams" viršeliuose- dail. Gražinos Didelytės grafikos piešiniai. Taip pat ir šis numeris iliustruotas jos kūriniais.  Red.

     Gražina Didelytė į dailės pasaulį atėjo gana vingiuotais keliais. Ji gimė 1938 m. spalio 2 d. Kaune. Ten pat gavusi vidurinį išsilavinimą, pasirinko studijuoti chemiją Politechnikos institute, tačiau po metų pajuto nenumaldomą potraukį piešimui ir dailei. Įstojusi į to paties instituto architektūros fakultetą, baigia tris kursus ir... vėl viską pradeda iš pradžios. Laiko stojamuosius egzaminus į LTSR valstybinio dailės instituto grafikos specialybę, tačiau priimama į pirmą kursą tik kandidate. Čia ji mokosi 1961-1967 m., prof. B. Jurkūno vadovaujama apgina diplominį darbą. Nuo 1969 m. prasideda aktyvi ir vaisinga kūrybinė veikla. Dailininkė dalyvauja parodose Lietuvoje, sąjunginėje arenoje, daugelyje užsienio šalių. Viena po kitos pasirodo jos iliustruotos knygos, iliustracijas spausdina žurnalai. Pelnomi pirmieji apdovanojimai - diplomai ir medaliai, ypač už ekslibrisus. G. Didelytė savo gyvenimo brandą sutinka kaip menininkė, turinti aiškius kūrybos principus, įsitvirtinusi pagrindinių lietuvių grafikų gretose.

Lietuvos krikšto jubiliejus.  G. Didelytė

     GDidelytė priklauso tai lietuvių dailininkų kartai, kuri grafikos meną praturtino gilia lyrine-filosofine pasaulėjauta, drauge neatsisakydama ir netgi plėtodama dekoratyvumo sampratą. Jos meninė mintis remiasi mikrostruktūrų analize, bet, kaip neretai būna, mikropasaulis betarpiškai siejasi su kosmosu, ir todėl dažnas dailininkės kūrinys tampa visa apimančia pasaulio sandaros interpretacija. Be to, jos kūryba labai lietuviška, ją inspiruoja Lietuvos gamtovaizdis, lietuvių folkloras ir, žinoma, lietuvių poezija.

     GDidelytė - pirmiausia linijos meistrė. Ji labai daug piešia, ir piešia ne bet kaip, o grynai savuoju būdu - trumpučiu labai nusmailintu pieštuku. Neatsitiktinai jos pagrindinė ir mėgstamiausia technika - ofortas, kurį piešia-raižo paprasta siuvamąja adata, atsisakydama net kotelio. “Aš jaučiu adatą...” - sako dailininkė, ir kaip tik tas betarpiškas prisilietimas pirštais prie linijos suteikia jai tvirtumo ir virpėjimo vienusyk. Gal todėl ta linija tokia gyva ir drauge elegantiška.

     Ofortai dažnai jautriai padažomi bronza ar kuria kita spalva. Stebina preciziška, vos ne mikroskopiška raižysena, kiekviename autoriniame atspaude įgyjant naujų atspalvių. Dailininkės maniera nepaprastai kruopšti, išbaigta, o kartu - kupina fantazijos, improvizacijos. Laisvas linijų tekėjimas, lyg ir atsitiktinis jų bangavimas ir susipynimas, derinasi su apgalvota ritmika, kompozicijos logika.

     Reikia pasakyti, kad linija pati savaime nėra nei autonominė, nei savitikslė, ji pajungta meninio vaizdo išraiškai ir plėtotei, padeda išryškinti ar, atvirkščiai, įslaptinti jos prasmę.

     Nesuklysime pasakę, kad G. Didelytė pirmučiausia yra poezijos grafikė. Jos ofortai poezijos motyvais - tai tarytum vaizduojamoji lyrikos išraiška. Taip kaip eilėraštyje eilutė gula prie eilutės, paklusdama ritmo ir ypač rimo reikalavimams, ir kaip neretai čia suvaidina tam tikrą vaidmenį atsitiktinumas, prisirimavęs žodis atklydėlis, suteikdamas netikėtą atspalvį, net meninį vaizdą ir prasmę ne tik posmui, bet ir visam eilėraščiui, taip ir dailininkė tartum kloja liniją prie linijos, motyvą prie motyvo, “augina” savo medį, sujungdama paprasta su nepaprasta. Tokiu būdu ofortas virsta savotišku eilėraščiu, kurį reikia perskaityti, - tik tada išryškėja jo bendras vaizdas ir nuotaika.

     GDidelytė visa savo prigimtimi yra miniatiūrininkė. Ekslibrisai jai atnešė ne mažesnę šlovę už iliustracijas ir estampus, o užsienio šalyse ji, ko gero, pirmiausia ir žinoma kaip ekslibriso meistrė.

     GDidelytė savo kūryboje akumuliuoja pasaulinės dailės ir lietuvių grafikos atradimus, praturtindama lietuvių mokyklą išpuoselėta oforto technika. Tuo pačiu ji siejasi ir su liaudies menine kūryba: dažname jos lakšte panaudoti įvairiausi liaudies meno motyvai ir jų fragmentai. Architektūros paminklai, jų siluetai ir detalės, buities reikmenys, audiniai ir medžio drožyba, ornamentika organiškai įsipina į dailininkės struktūras ir vizijas. Žmonės iš liaudies, kultūros puoselėtojai ir kūrėjai - jų paveikslais einama prie liaudies dvasios atskleidimo. Visa tai leidžia kalbėti apie daugiasluoksnį G. Didelytės grafikos ryšį su liaudies menu.

     GDidelytės kūryba ne tik įtaigi ir emocionali, bet ir trapi. Lengvai pažeidžiama. Norint ją suvokti, neužtenka vien žvilgsniu pro ją prabėgti - ji reikalauja minties įtampos, tam tikro jausmų ir intelekto atitikimo. O dailininkė kaip tik ir turi savybę sudominti žiūrovą, įtraukti jį į savo pasaulį ir kartu išgyventi poetinio atradimo džiaugsmą. G. Didelytės kūriniai kupini taurumo, prie jų prisilieti kaip prie brangakmenio.

(Iš Vytenio Rimkaus straipsnio, buvusio 1984 m. "Vagos" leidinyje “Šiuolaikiniai lietuviai dailininkai”).