KUN. C. C. MARTINDALE SJ

Stiprus pasisakymai prieš religijos iškrypimus

     Grįžkime prie to, kuo Viešpats Jėzus domėjosi į savo gyvenimo pabaigą. Tai yra žiaurūs pasmerkimai tų, kurie yra atsakingi už religijos iškrypimus. Jis būtų pasiuntęs jiems autoritetingų pasiuntinių, kuriuos jie persekios, nuplaks ir nužudys, kad kiekvieno teisingo žmogaus kraujas, pradedant Abelių, kris ant jų galvų. “Iškilmingai aš sakau jums, kad visa tai kris ant šios kartos”. Jėzus dejavo, kad jis taip brangino šį miestą, kad jis daug kartų norėjo surinkti po savo sparnais jo gyventojus, kaip višta savo viščiukus, bet jie nenorėjo. “Dabar šis miestas yra paliktas išnaikinimui”. Apaštalai, būdami kaimiečiai iš Galilėjos, stebėjosi šio miesto architektūra. Tačiau čia “neliks akmens ant akmens”. Jėzus ne kartą tai prisimena, tai yra plačiai evangelistų užrašyta.

Dešinioji presbiterijos paskliautė su balkonu Pažaislio bažnyčioje.      J. Grikienio nuotr.

     Visi tyrinėtojai sutinka, kad čia Jėzus kalba apie greitą Jeruzalės išgriovimą ir apie naują Mesijo atėjimą pasaulio pabaigoje. Daugelis nekatalikų mano, kad Jėzus čia turi galvoje betarpę pasaulio pabaigą. Yra sakinių, kurie skatina taip manyti. Tačiau kiti mano, kad evangelistai čia suaudė kartu konkrečius Jėzaus pareiškimus, pasakytus atskirai. Tai jie bus padarę dėl kai kurių žodžių panašumo. Tokia galimybė yra reali, nes evangelistai dėl tokio panašumo sugrupuoja pasakymus. Ši hipotezė remiasi pažiūra, kad Jėzus visada galvojo apie vieną ir tą patį įvykį įvairiomis progomis.

     Pranašai konkrečiuose įvykiuose ar jų grėsmėse paprastai daugiau matė galutinės ir dvasinės tiesos. Taip, pvz., miesto apsupime ar jo išlaisvinime jie matė kovą tarp gėrio ir blogio ir gėrio pergalę. Ir net galutinėje katastrofoje, kada kūrinija suirs gabalais, jie įžvelgė

     Dievo pergalės dieną. Dėl to mes esame linkę jungti tas kalbas su pasaulio pabaigos pranašyste, nes šia dialektika Jėzus nuolat naudojasi. Kai kurios šitokios prasmės metaforos žydų visuomenei buvo žinomos nuo amžių, pvz., mėnulis pasidarys kruvinas, žvaigždės kris iš dangaus. Tokios metaforos buvo žydų vartojamos kai kuriais atvejais ir viduramžiais, pvz., aptariant kurio nors žymaus žydo mirtį.

     Nėra abejonės, kad Jėzus pabrėžia to įvykio nelauktinumą, bet kada tai įvyks, tos dienos nei valandos nežino nei dangaus angelai, nei Sūnus, bet tik Tėvas. Tačiau Jėzus numato ilgą Bažnyčios tęsimąsi. Tai rodo jo palyginimai apie garstyčios sėklos augimą, apie mielių veikimą tešloje, apie didžiūno iškeliavimą į kitą šalį gauti karaliaus sosto (LK 19,11-27).

     Yra svetima žydų pranašiškai literatūrai pranašavimus suprasti tiesiogine prasme. Kai Jėzus kalbėjo apie Jeruzalės sugriovimą, tai tuo norėjo pranešti žydiškos eros pabaigą. Jis taip pat kalbėjo apie žmogiškos istorijos pabaigą, bet jis niekad nekalbėjo tokiais žodžiais, kurie reikštų mirtį arba galą. Jam pabaiga reiškia “išsipildymą”, kada visos pranašystės bus išsipildžiusios ir visi dalykai bus pasiekę savo tikslą Jame.

Ne vien evangelistas Jonas skelbia Jėzaus dievystę

     Tai skelbia savo laiškuose ir apaštalas Paulius, nors yra tikra, kad jo laiškai buvo parašyti pirmiau negu Morkaus ir Luko evangelijos. Morkus buvo Petro palydovas Romoje, o Lukas buvo artimas Pauliaus draugas. Tarp jo mokymo ir pirminės tradicijos nėra jokio skirtumo. Jeigu jis būtų radęs, kad tai skiriasi nuo to, kas buvo skelbta, jis būtų tai pasakęs. Žinoma,

     Kristaus dieviškas sūniškumas yra Jono skelbiamas. Tačiau pasakymai, kad viskas man yra Tėvo atiduota ir kad niekas taip gerai nepažįsta Tėvo kaip tik Sūnus ir kam Sūnus norės apreikšti, yra užrašyta ir Mato, ir Luko. Jie nėra Jonui vėliau nukritę, kaip meteoras iš dangaus. Jokiu būdu ne dėl to, kad Jėzus yra Mesijas, jis buvo palaikytas Dievo Sūnumi, bet dėl to, kad jis yra Dievo Sūnus, jo ir Dievo žinojimai sutampa. Mesijas jis yra dėl to, kad jo paskirtis yra apreikšti žmonėms Dievą. Ir šitaip mes turime priimti tuos dalykus, kad teisingai suprastume pasakymus, kurie kitaip gali atrodyti nesuprantami ir kurie rodo Jėzaus dieviškumą.

     Žmogaus Sūnus sėdės Dievo galybės dešinėje pusėje ir ateis dangaus debesyse. Jis ateis su visa savo didybe, apsuptas angelų, ir atsisės garbės soste. Jis pasiųs savo angelus, ir jie surinks iš jo karalystės visas blogybes. Taip rašo

     Matas. Jėzus priėmė apie save pasakymą, kad jis yra Palaimintojo Sūnus, ir pridėjo, kad “Jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse”. Tai yra Mato, Morkaus ir Luko evangelijose. Jėzaus sekėjai, sukrėsti ligi pasibaisėjimo, šiuose žodžiuose suprato piktžodžiavimą, kurio jiems ir reikėjo, kad galėtų jį nuteisti vertą mirties. Abejojančiam Pilotui jis sakė: “Mes turime įstatymą ir pagal įstatymą jis turi mirti dėl to, kad jis save laikė Dievo Sūnumi” (Jn 19,7).

Jono evangelijos liudijimas

     Norint tinkamai aprašyti Jono evangelijos mokslą apie Jėzaus dievystę, reikėtų cituoti ją ištisai. “O šitie žodžiai yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą” (Jn 20,31). Jono tikslas yra praktiškas. Mes turime tikėti, kad galėtume ateiti pas jį ir iš jo priimtume amžiną gyvenimą, be kurio jo negalima gauti. Jėzus daug yra kalbėjęs apie gyvybės “davimą”. Taip buvo kalbama ir prie šulinio su Samarijos moterimi. Padangčių šventėje jis kalbėjo apie gyvybės vandenį. Tas vanduo bus pasemtas iš Siloes tvenkinio ir išlietas ant altoriaus.

     Jėzus vis koncentruojasi į tai, kas jis yra. Jis duoda visa tai, ką jis turi. Tačiau jis yra tai, ką jis duoda. Ir dėl to “pirm negu Abraomas, aš esu". Jis ne kartą pasisavindavo Dievo vardą, ir dėl to jie stengėsi jį nužudyti, bet jis to vis išvengdavo. Arba vėl Morta, broliui mirus, būdama susikrimtusi, sutiko, kad jos brolis prisikels paskutinę dieną. Tačiau tai jos neguodžia. Jai reikia brolio dabar. Ir Jėzus į tai atsako: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas” (Jn 11,25).

     Jono evangelijos planas buvo sudarytas, kaip minėjome, kad jis būtų liudijimas. Dėl to ir Jėzus yra aukščiausias Dievo liudijimas, o Dievas yra liudijimas savo Sūnui. Yra ir daugiau Jėzaus liudytojų—tai pranašai. Pirmu žvilgsniu gali atrodyti, kad tai yra liudijimas per tą patį. Jis pats liudijimas jo paties. Jis yra aukščiausias ženklas ne vien savo prisikėlimu iš mirties, kuris dar nėra įvykęs, kol jis nebuvo baigęs savo tarnybos. Šv. Jonas norėjo pasakyti, kad žydai turėjo nusileisti Jėzui. Jų buvo kaltė, kad jie žiūrėjo, bet neįstengė matyti, girdėjo, bet neklausė, buvo arti, bet ligi jo neatėjo. Pasaulis priešinasi Dievui. Jonas nuolat sustato prieštaravimus tarp šviesos ir tamsos, tarp ėjimo ir atėjimo, tarp pasaulio arba kūno ir dvasios, tarp gyvybės ir mirties. Tos sąvokos (išskyrus ėjimo ir atėjimo) yra evangelijos įvade. Jonas ten pavartoja graikiškos filosofijos žodį “Logos”, kurio Viešpats Jėzus niekuomet nevartojo.

     Jono evangelijoje (5,19) matome, kad Tėvo ir Sūnaus veikimas atitinka vienas kitą. Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip pat ir Sūnus pačiame savyje turi gyvybę (5,26). Nors Tėvas turi galią teikti gyvybę ir siųsti Sūnų (3,16), tačiau jis ir Tėvas yra viena (10,30). Sūnus yra dalininkas tos garbės, kurią turėjo Tėvas pirm negu pasaulis egzistavo, ir vėl pas jį grįžta. Tačiau ir savo pasiuntinystės metu Tėvas pasilieka jame ir jis Tėve. “Jei jūs pažįstate mane, jūs pažįstate taip pat ir Tėvą... Ar jūs tikite, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje? Visi mano dalykai yra Tavo ir Tavo dalykai yra mano. Tas, kas matė mane, matė ir mano Tėvą” (jn 17,5; 8,19; 15,10; 8,16).

     Kalbant apie Šv. Dvasią, reikia pasakyti, kad ši sąvoka yra gana neryški S. Testamente. Neryški ji yra ir sinoptinėse evangelijose, išskiriant Šv. Dvasios pasireiškimą Jėzaus krikšto metu ir jo įsteigtoje krikšto formulėje. Tačiau vakarienės kambaryje Jėzus aiškiai pasakė, kad ji yra trečiasis asmuo kartu su Tėvu ir Sūnumi, kas yra užrašyta Jono evangelijoje. Jis atsiųs ją nuo Tėvo, iš kurio ir jis yra. Ji taip pat liudys apie Jėzų. Ji vadovaus apaštalams tiesos klausimuose. Bet ryškiausiai jos veikimas pasirodys tik po pirmųjų Sekminių. (Vertėjo pastaba. Yra būdinga lietuvių kalbai, kad Šv. Dvasia yra daiktavardis moteriškos giminės, kai tuo tarpu kitose krikščionių kalbose ji yra vyriškos giminės.)

Kristus—ne istorijos prajovas

     Visas Jėzaus klausimas nėra koks išimtinis prajovas, atsietas nuo žmonijos istorijos. Jis yra net visos žmonijos istorijos viršūnė, be kurio nieko toje ilgoje istorijoje nėra įvykę. Žmonijos istorijos visuma, Kristaus atėjimas ir gyvenimas, yra dėl žmogaus. Dievas jam atidavė pasaulį dėl to, kad jis jį labai mylėjo (3,16). Sūnus gauna gyvybę iš Tėvo, bet tam, kad ją atiduotų kitiems. “Tiems, kurie jį priėmė, jis davę galią pasidaryti Dievo vaikais”. Paskutinės Jėzaus kalbos viršūnę sudaro mintis, kad per Jėzų ir Jėzuje “žmogus pasidarytų viena, taip kaip mes esame viena, kaip Tu esi manyje ir aš Tavyje, kad jie taip pat pasiektų tobulą vienybę” (Jn 17, 11-23).

     Turint galvoje, kas čia yra pasakyta, aiškėja, kad tai, ką mes vadiname “antgamtine malone”, reikia suprasti kaip Dievo palankumą žmogui. “Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia” (6,44). Dėl to mes esame vėl gimę. Tas “vėl” yra mėgstama Viešpaties Jėzaus daugprasmybė. Jis gali reikšti “gimti dar kartą”, bet gali reikšti ir “gimti iš aukščiau”—dvasiškai ir pasidaryti “Dievo sūnumis”, ligi tol buvę tik žmogaus vaikais.

     Bet atkreipkite dėmesį į tai, kad Dievas mūsų neverčia į antgamtinį gyvenimą. Jis teikia mums galią būti Dievo sūnumis, bet mes turime galią priešintis. Tokie žmonės miršta savo nuodėmėse. Tai yra laukiniai vilkūgiai, kurie yra nudžiūvę ir tinka tik ugniai. Tai sukuria pasidalinimą tarp žmonių, kurį mes vadiname “teismu”. Jis yra mėgstamas Jono žodis. Jeigu jūs esate klaidingoje pusėje, tuo pačiu esate pasmerktas. Dėl to Viešpats Jėzus gali sakyti, kad jis yra atėjęs į pasaulį jį “teisti”, t.y. neišvengiamam pasidalinimui tarp tų, kurie jį priims ir kurie jo nepriims. Bet tos pasiuntinybės tikslas yra pasaulio išgelbėjimas. “Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus (3,17-18). Tėvas nieko neteis, nes visą teismą pavedė Sūnui. Tas, kuris klauso mano žodžio ir tiki tą, kuris mane siuntė, turi amžiną gyvenimą (plg. 5,20-24). Viskas priklauso nuo to, ar žmogus nori jungtis su Viešpačiu Jėzumi, ar ne.

     Tai šv. Jonas primena ir savo pirmajame laiške, kalbėdamas apie Dievo dvasios patepimą, kuris yra mumyse ir reiškiasi mumyse kaip Dievo sėkla. “Mes vadinamės Dievo vaikai— ir esame” (3,1). Pasilieka tik to sūniškumo išryškinimas, nes dabar mes dar galime nusikalsti. Panašiai ir apaštalas Petras kalba savo antrajame laiške, vadindamas tai Dievo jėga, kuri mums yra suteikta, kad galėtume pasidaryti dieviškos prigimties dalininkais. O šv. Paulius vis iš naujo ir įvairiai įtikinėja apie esančią gyvą vienybę tarp Kristaus ir krikščionio.

     Bet jis, kaip ir Jono laiškai, jau perkelia mus į apaštalinės Bažnyčios laikotarpį, nes šios išvados yra greičiau išvados iš evangelijų negu pati Evangelija, kaip ją skelbė Jėzus. Tačiau kaip tik dėl to neturime manyti, kad pirmieji trys evangelistai neturi to, kas veda į šias mintis. Galbūt galėtume sakyti tik tiek, kad jei neturėtume Jono evangelijos, negalėtume gerai suprasti tai, į ką Kristus kreipė dėmesį net savo pirmuosiuose mokymuose apie Dievo tėviškumą. Tai yra pakankamai aiškiai pasakyta sakinyje: “Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti” (Mt 11,27). Čia yra pasakyta daugiau negu žmogaus žinojimas. Ir čia yra paskelbta tokia žinojimo vienybė Sūnaus ir Tėvo, kuri liudija jų gyvenimo vienumą, ir tas vienumas yra perteikiamas žmonėms tokiu būdu, kurį žmogus gali išlaikyti. Tai yra sakinys, kuris sujungia Jono evangeliją su kitais trimis evangelistais ir su apaštalų laiškų mokymu.

Išganymo sistemos visuma

     Šioje studijoje bandėme parodyti Jėzų Kristų, pradedant jo praeitimi ir pratęsiant ją į gyvastingą ateitį. Norint suprasti gyvą organizmą, reikia apimti visumą, o ne izoliuotas dalis. Dėl to čia susilaikyta nuo tragiškų ir jausmingų jo gyvenimo aplinkybių, nuo derliaus ėmėjų šūkavimų ir nuo piemenėlių raliavimų. Kristaus gyvenimo aplinkybės čia buvo paliestos tik tiek, kad būtų galima suprasti vykstantį dievišką procesą. Apvalęs žmogaus sąžinę, Jėzus įgalino jį žengti geriau pažinti Dievą.

     Žmogaus širdis, gerumo ir blogumo šaltinis, turi augti ligi tokio tobulumo, koks tobulas yra Dievas (Mt 5,48). Ta tobulybė yra ne vien šventumas ir jėga, bet ir begalinė meilė. Palyginimai apie prarastą pinigą, prapuolusią avį ir išėjusį sūnų (kurį tėvas atpažino ir išėjo pasitikti, nepaisant jo nešvarumo) liudija kartu ir Tėvo, ir Sūnaus žmogų gelbstinčią veiklą. Sūnus galėjo ramiai melstis už tuos, kurie jį kryžiavo ir į kurio rankas jis atidavė savo sielą. Žmonijos praeitis neturi nieko, kas galėtų tam prilygti, ir ateitis negalės nieko prie to pridėti.

     Prieš pereidamas į karalystės temą, Viešpats Jėzus susitelkė prie sąžinės. Jis negali steigti karalystės, kuri būtų vien išorinė. Žinoma, ji yra ir išorinė, nes mes esame ne tik siela, bet ir kūnas. Gyvendami žemėje, mes sudarome visumą. Jėzaus dorovės mokslas yra būdas spręsti taip pat ir žmogiškas problemas. Ne per daug bus pasakyta, kad sakramentinis principas, kuris yra jo įvestas, iš tikrųjų yra jo paties asmuo. Žydijos religija to nežinojo. Kadangi mes esame kūnas ir siela, o Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus viename asmenyje, kartu matomas ir nematomas, ir vis, kas yra matoma Jėzuje, yra nukreipta į tai, kas yra dvasinis dalykas—mūsų išganymas.

     Viešpats Jėzus, pašalindamas vien nacionalistinį požiūrį, prisidėjo prie sunaikinimo to barjero, kuris skyrė žydą nuo nežydo. Jeruzalės šventykla simbolizavo tą skiriančią sieną, kurioje buvo kiemas, skirtas tik izraelitams, ir kur negalėjo įeiti neizraelitas. Viešpats Jėzus nugriovė tą sieną. Jis taip pat pasiskelbė karaliumi, bet aiškiai skelbė ir savo kentėjimus bei mirtį, tuo nustatydamas prieš save visus, neišskiriant nė apaštalų. Jie nenorėjo jo mirties, bet nelaukė nė prisikėlimo. Ta jų laikysena yra naudinga ir mums, nes pašalina galimybę, kad apaštalai, laukdami prisikėlimo, būtų sukūrę prisikėlimo viziją. Tiesa yra priešinga. Neabejotinas prisikėlusio Jėzaus apsireiškimų realizmas apaštalus taip nustebino, kad jiems nebeliko vietos jokiam abejojimui.

     Jėzus nepristatė savęs kaip kažką, kas yra virš visų pranašų, kaip kažką, kas yra virš visų šventųjų ar vien kaip išimtinai tokį, kuriame gyvena Dievas. Priešingai, jis kūrė bendruomenę, kuri visus jungtų tarp savęs meilės ryšiais. Jeigu jis to nebūtų daręs, jis nebūtų patenkinęs žmogiškos prigimties reikalavimų. Jis jokiu atžvilgiu žmonijos nenužmogino. Reikalaudamas save laikyti žmogumi, jis pripažino visus žmogiškos prigimties reikalavimus. Ta visuomenė buvo įsteigta krikštu. Eucharistija toje visuomenėje buvo padaryta bendru maistu visoms bendruomenėms. Visos visuomenės vienokiu ar kitokiu būdu ar forma tai gali celebruoti. Jokia visuomenė negali tikėtis išlikti be valdžios, nei valdžia be vyriausybės. Niekur pasaulyje šiandien neturime tokio pamišusio kulto garbinti mirusį ar dar gyvą žmogų, kaip Rusijoje yra garbinamas Leninas ar Stalinas. Cezaris nuo savo sosto užkopė ant altoriaus. Kristus sustabdė tą procesą, nepanaikindamas žmogiško autoriteto, bet sukurtamas dieviškai žmogišką jo pavidalą, būtent apaštalų ir jų vado, kad jis nuolat būtų pasiliekantis.

     Žmonės kartais mėgsta sakyti: “Krikščionybė—tai Kristus”, tuo norėdami pasakyti, kad nereikia institucijų, dogmų, dorinių nuostatų ir panašių dalykų. Bet tai yra klaida. Tačiau jeigu kas tuo pasakymu nori išreikšti mintį, kad jokia religija neturi nieko, ką būtų galima lyginti su Kristumi, tai jis būtų teisingas. Mitologinės figūros Osiris, Atis ir Mitra, būdamos fantazijos padariniai, neturi substancijos. O tokios istorinės asmenybės, Kaip Mahometas, Buda ir Konfucijus negali lygiuotis su Kristumi, kuris yra gimęs iš Marijos, veikęs kaip darbo jėga, reiškęsis kaip užaugęs žmogus, buvęs vargšas, pamokslininkas, miręs ir prisikėlęs. Kristus gali klausti: “Kas gali manyje įrodyti nuodėmę?” (Jn 7,46). Kas gali sakyti, kad šio pas’aulio kunigaikštis turi ką nors jame? (Jn 14,30). Jo charakteris yra švelnus, bet kietas, skaistus, tačiau intymiai simpatingas. Jis yra karštas su veidmainiais, linksmas ir taikingas su susikrimtusiais ir apsivylusiais. Bet visada jis yra tas pats, susitikdamas su kunigaikščiu, kunigu, vaiku, nusidėjėliu. Su tokiu juo ir mes esame kviečiami susitikti, kad būtume ne vien tik su juo, bet ir jame, ir kad jis butų mumyse ir visi jame taip, kaip jis ir mes kartu esame su juo Dieve.