Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1996m. 6 Birželis

religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1996 BIRŽELIS - JUNE / VOL. XLVIII, NO. 6

MEILĖ IR KANČIA

181

 J.V

TIKĖJIMAS IR KANČIA

183

 Kun. Lionginas Virbalas SJ

BALTOS ROŽĖS MOLINIAME ĄSOTYJE

186

 Jūratė Ratautienė

ŠVENTĖ, KOKIOS DAR NEBŪTA

193

 Marija Aldona Jurkutė

ŠV. JONAS KRIKŠTYTOJAS

195

 Kun. K. J. Ambrasas SJ

KRIKŠČIONIŠKA KULTŪRA

197

 Kun. Aug. Steigvilas

TIKĖKITE PATIKIMAIS LIUDININKAIS

199

 Chiara Lubich

POKALBIS ŽIEMOS NAKTĮ

200

 Teresė Paberalienė

DIEVO TAUTOS APIMTIS

202

 Kun. Petras Linkevičius

NOVELIŲ CIKLAS

204

 Asta Araminaitė

KALBA

208

 Juozas Vaišnys SJ

EILĖRAŠČIAI

209

 Aldona Ruseckaitė

KNYGOS

210

 Alė Rūta

TĖVYNĖJE

211

 Marija A. Jurkutė

ŠYPSULIAI

214

 Red.

TRUMPAI

215

 Juoz. M.

Šis numeris iliustruotas Jono Kuprio nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” metinės šventės š.m. gegužės 5 d.
Viršelio piešinys — dail. Gražinos Didelytės.
Skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Meilė ir kančia

J.V.

     Po liūdnos Gavėnios, kai buvo apmąstoma Kristaus kančia ir mirtis, po džiaugsmingų Velykų, kur triumfavo Kristaus prisikėlimas, Bažnyčia mums primena motyvą, kuris vertė Išganytoją kentėti ir mirti — Jo heroišką žmonijos meilė. Birželio mėnuo yra paskirtas pagerbti tą meilės simbolį — Jėzaus Širdį.

     Įdomu, kad birželis ir mums, lietuviams, yra tapęs kančios ir meilės mėnesiu. Prisimename tą baisųjį birželį, kai tūkstančiai lietuvių buvo vežami į Sibirą kentėti ir mirti. Tai baisi mūsų tautos tragedija, amžiams įrašyta į istorijos lapus, liudijanti apie mūsų brolių bei sesių kančias. Jie buvo kankinami ir žudomi tik dėl to, kad mylėjo savo tėvynę. Juk tie, kurie jos išsižadėjo, nebuvo nei tremiami, nei kankinami.

     Taip, mylėti yra sunku. Dažnai reikia kančios ir didelių aukų. Bet tos kančios ir pralietas kraujas po 50 žiauriausios vergijos metų vėl stebuklingai grąžino mūsų Tėvynei laisvę. Amžinai birželis mums primins kančią ir sustiprins tėvynės meilę. Kančioje gimusi meilė yra tvirčiausia ir pastoviausia.

Naujasis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ.

TIKĖJIMAS IR KANČIA

Kun. Lionginas Virbalas SJ

Krikščioniškas požiūris į kančią

     Krikščionybė, kurios simboliu tapo mirties įrankis — kryžius, negali nutylėti kančios. Tai vienas svarbiausiųjų žmogaus gyvenime klausimų. Įsikūnijęs Dievo Sūnus nauja šviesa apšviečia kančios problemą. Jis nusižemino tapdamas klusnus iki mirties ir tuo parodė didžiausią meilę žmogui. Savo kančia ir ant kryžiaus pralietu krauju Kristus atpirko pasaulį. Visas jo gyvenimas buvo nukreiptas į šį tikslą. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra Naujojo Testamento centras ir pagrindas. Tik šie įvykiai padeda suprasti Kristaus pasiuntinybę žemėje ir jo mokslą. Savo ruožtu Jėzus skatino mokinius imti savo kryžių ir jį sekti, nesaugoti savo gyvybės šiame pasaulyje, o būti dirvoje mirštančiu ir gausius vaisius nešančiu grūdu. Persekiojimas, patirtas dėl Jėzaus, įtrauktas į palaiminimų tarpą.

     Nenuostabu, kad krikščionių gyvenime nuo pat pradžios tokią svarbią vietą užima auka ir marinimasis. Juk tikintieji buvo pakrikštyti Jėzaus mirtyje ir taip gavo naują gyvybę. Ne tik istorinės sąlygos — krikščionybei priešiškų Romos imperatorių persekiojimai, bet daug labiau troškimas būti panašiems į savo Viešpatį ir Mokytoją ženklino kankinių erą. Kankiniai — tai žmonės, kurie tobulai sekė bei liudijo Kristų ir taip parodė savo meilę. IIVatikano Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią pažymi, kad “kai kurie krikščionys jau nuo pirmųjų laikų buvo pašaukti ir visuomet bus šaukiami duoti šį aukščiausios meilės liudijimą visų, ypač persekiotojų, akivaizdoje”. Teiginys, kad tikintieji visada bus šaukiami liudyti Kristų kankinyste, remiasi ne istorine tikimybe, o pačia krikščionybės esme. Kankinystė yra neatskiriama krikščionybės dalis.

Skaityti daugiau:

BALTOS ROŽĖS MOLINIAME ĄSOTYJE

(Suaugusiųjų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)

Jūratė Ratautienė

     Sename ąsotyje pražydo baltos rožės,
     Baltos rožėslyg gegužis baltas;
     Šias gėles padėsiu Dievo Motinai po kojom,
      Pasimelsiu aš karštai, kad sieloje nebūtų šalta...

     Sename ąsotyje pražydo Atleidimas, Atleidimas to,
     kas šitiek metų gėlė širdį... Ir ištirpo nuoskauda
     baltų žiedų rūke; Verkdamas šaukiau iš laimės:
     — Dievas mane girdi!

     Sename ąsotyje aš pamačiau ugnelę židinioNamų;
     Tuos brangius namus buvau palikęs kažkadaise...
     Visa, kas negera, tegu lieka praeity,
     Ir tesidžiaugia širdis tikra gimtinės laisve!

     Traukinys monotoniškai ringavo vis tą pačią melodiją, Jis kažkur lėkė ir lėkė, nė nestabteldamas pasigrožėti nuostabiais gegužio peizažais, kurie už apdujusių langų buvo panašūs į žiemos pasaką. Kiek tik akys užmatė — viskas: miškai, laukai, sodybos, kalneliai, skendėjo baltuose gegužio žieduose. Buvo pats sodų žydėjimo metas, pats gražiausias metų mėnuo.

Dainavos ansamblis, atlikęs programą “Laiškų lietuviams” šventėje.     J. Kuprio nuotr.

     Turbūt ir žemės kvapas buvo nuostabus, tačiau kaip jo įkvėpti, jei visi to geležinio padaro langai aklinai uždari, o nosį rėžė tik dūmų ir tepalų aitruma. Jis, tas nuobodžiai niurnantis ir vis kažkur bėgantis traukinys, tarsi bijojo įsileisti į save gaivinančios laukų oro srovės, jis tik skubėjo pro aplinkui prasiskleidusi grožį, jo nė nepastebėdamas. Ar ne dažnai taip būna ir su žmogumi — jis vis bėga, skuba, lekia, nematydamas jį supančio gyvenimo grožio, nė nenorėdamas suprasti didžiosios šio gyvenimo paslapties ir jo esmės, kažkur nereikšmingai skuba, už savęs palikdamas tikrąjį tikslą. O pribėga visi tą patį.— Mirties stotelę...

Skaityti daugiau:

ŠVENTĖ, KOKIOS DAR NEBŪTA

Marija Aldona Jurkutė

     KAS? — Na, žinoma, kad dėl visko kalčiausias yra Tėvas J. Vaišnys! Tik pagalvokite — 36-ą kartą nepavargdamas ir neleisdamas kitiems pavargti (tiesiog nepalikęs laiko nuovargiui!) jis ir šiemet organizavo rašinių konkursą, taigi ir tradicinė “Laiškų lietuviams” šventė privalėjo įvykti.

Redaktorius įteikia Indrei Bartašiūnienei konkurse laimėtą premiją.     J. Kuprio nuotr.

     O tėvas A. Saulaitis gegužės 5-ąją iškilmes pradėjo Mišiomis Jėzuitų koplyčioje, pasakęs pamokslą, kurio turinio net ir labai norėdama nemokėčiau atpasakoti. Jo žodžiai — tokie paprasti, kasdieniški, ramūs įsiskverbė pro smulkiausius odos kapiliarus ir pasiliko. Širdyje arba labai arti jos... Pylos už per gerai atliktus darbus nusipelnė ir Jaunimo centro darbštuoliai — Jonas Paronis, kurio naujoji pavardė nuo šiol bus Didžioji Šviesa, nes tą dieną dirbo vyriausiuoju šventės šviesų švietėju, Skirmantė Miglinienė, kuriai vienbalsiai pripažintas vardas — Skirmantė-Žavusis Šypsnys. Kas dar? Ogi naujasis Jaunimo centro tvarkdarys Algis, kuris tempė, kėlė, statė, valė, atidarė, pasitiko, uždarė, išvalė, palydėjo ir t.t., ir t.t.

Skaityti daugiau:

Šv. Jonas Krikštytojas

Kun. K. J. Ambrasas SJ

     Vienas iš įžymiausių ir kartu pats paskutinis ST pranašų — šv. Jonas Krikštytojas (hebr. Jonah- balandis,ang. John,pranc. Jean,it. Giovanni,isp. Juan),Kristaus pirmtakas — Jeruzalės šventyklos kunigo Zacharijo ir Elzbietos, Jėzaus Kristaus motinos pusseserės, sūnus — ST ir NT jungtis:

     Tyruose šaukiančiojo balsas:
     Taisykite Viešpačiui kelią!
     Ištiesinkite jam takus! (Mt 3,3)

     Šį pranašą Dievas pasiuntė parengti žmones Mesijo atėjimui. Stebuklingas buvo jo gimimas. Zacharijas su žmona, kaip rašo Šv. Rašte: “buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus” (Lk 1, 6-7).

Skaityti daugiau:

Krikščioniška kultūra

Kun. Aug. Steigvilas

     Šv. Tėvas Jonas Paulius II mus kviečia kurti naują krikščionišką kultūrą. Pavyzdžiu gali būti pirmųjų amžių krikščionių gyvenimas, kurį sutrauktai aprašo šv. Lukas Apaštalų Darbų knygoje: “Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (Apd 2,42).

     Šią gyvenimo formą galima pritaikyti ir mūsų laikams, kurie siekia to paties idealo — “Visa atnaujinti Kristuje” pagal popiežiaus Pijaus X šūkį. Kristus privalo būti atsinaujinimo centre, kuriant naują krikščionišką kultūrą.

     Kristus mums paliko savo dievišką mokslą, užrašytą evangelijų knygose, Kristus pasiliko Eucharistijoje, Kristus veikia per savo įsteigtą Bažnyčią, kurios galva yra Jis, o mes, visi krikščionys, esame Jo mistinio kūno nariai, sujungti su Kristumi ir tarp savęs.

     Sekant šiuo idealu, krikščioniška kultūra turi remtis evangelijose išdėstytu Kristaus mokslu, Eucharistijos priėmimu ir visos Bažnyčios apaštališku veikimu pagal bažnytinės hierarchijos gaires, jungiantis bendroje maldoje.

Skaityti daugiau:

TIKĖTI PATIKIMAIS LIUDININKAIS

CHIARA LUBICH

"Palaiminti, kurie nematė ir tikėjo" (Jn 20, 2-9).


     Tomas yra tipiškas pavyzdys visiems, kuriems, kaip ir jam, Jėzus nepasirodė, bet girdėjo liudijant apie jį apaštalus. Tomas yra būdingas pavyzdys visoms žmonių kartoms, kurios bus po Jėzaus laikmečio ir kurios, negalėdamos jo matyti, turės tikėti.

     Kokia laimė mums visiems turėti tikėjimą, jog pagal Jono Evangelijos minimą palaiminimą, Jėzus tą palaiminimą duoda ir mums, kurie nematėme ir tikime.

     Vėliau Tomas turėjo laimę matyti Jėzų. Jis gavo pašaukimą būti jo apaštalu ir liudytoju. O prisikėlusio Jėzaus pamatymas taip labai jį paveikė, jog jo tikėjimas taip sustiprėjo, kad jam daugiau įrodymų jau nereikėjo. Tomas buvo labai paveiktas, kai suprato, koks Jėzus yra, ir jis iš visos širdies tarė: “Mano Viešpats ir mano Dievas!” (Jn 20,28).

Skaityti daugiau:

POKALBIS ŽIEMOS NAKTĮ

TERESĖ PABERALIENĖ

     Žiemos vakaras, nutilo gatvių triukšmas, žmonių balsai. Baigėsi trumpa žiemos diena, o sutemos tarsi kriste užkrito ant pritilusio miesto, upės, tolumoje dunksančių miškų. Štai mėnulio pilnatis, jau gerokai dangumi palypėjusi, — žalsvoje šviesoje paskandino pasaulį, sidabru papuošė šarmotus medžius. Taip skaidru ir balta aplinkui, taip nuostabiai balta!..

     Einu pas kaimynę senutę, nuolatinę savo pasivaiksčiojimų draugę, tokią vienišą ir kartu tokią šviesią ją supančiame Tamsos pasaulyje. Lėtai žengiu per girgždantį sniegą ir mąstau... Koks gražus Kūrėjo pasaulis, o tiek daug jame skausmo, nevilties ir liūdesio! Žmogus žemėje turbūt niekada nesijaučia laimingas — turtingas jis ar vargšas, sėkmė kloja jo kelius ar graužia nuolatinis rūpestis dėl kasdieninės duonos. Liūdesys gatve praeinančių veiduose, liūdesys žvelgiąs pro daugiaaukščių betoninių dėžučių langus... Liūdesys, tarsi šydas gaubiąs pasaulį, besišiepiąs pro kurtinantį muzikos trenksmą, aistrų šėlsmą, dūžtančią minutės laimę, norą užsimiršti alkoholyje ir narkotikuose. .. Kas begali paguosti žmogų, žmoniją? Veltui pro karus, kraują ir ašaras šaukiama:

     — Ateikite!..

     Deja, žmonija akla ir kurčia, nemato, negirdi...

Skaityti daugiau:

DIEVO TAUTOS APIMTIS

Kun. Petras Linkevičius

     Dievo tauta — tai bendrija visų — tikinčių ir netikinčių. Visiems yra vietos šioje žemėje kurti gėrį, jį didinti. Prisikėlęs Kristus įpareigoja savo tautą tapti kartu ir mąstančia, ir veiklia tauta, sėjančia gėrį ir laimę. Jo tauta turi būti teisybės tauta, veikti už laimę ir gėrį — tokia, kuri naikintų neteisybę, nelaimes, skriaudas, prievartą, išnaudojimą ir viso to priežastis.

Konkurso vertinimo komisijos sekretorė Marija A. Jurkutė skaito protokolą.     J. Kuprio nuotr.

     NT — tai yra pirmasis ir tikras šaltinis Jėzaus asmeniui pažinti. Tačiau ta pažintis turi būti ne atsitiktinė, o kasdieninė. Jei taip nėra, tai Kristaus asmuo mums ir pasilieka tolimas, abstraktus. Mes Jį įsivaizduojame kaip per miglą, Jis mums blankus, negyvas, lyg mitas, lyg legenda... Mums kartais Kristus — tobulo žmogaus šabloniška figūra: didi, iškili asmenybė, idealus mokytojas, geras draugas, gailestingas gelbėtojas ir gydytojas, religijos genijus, idealistas socialinėj plotmėj ir pan...

Skaityti daugiau:

Novelių ciklas

 (Jaunimo grupėje I premiją laimėję novelės)

Asta Araminaitė

Ligonį aplankyti

Palaimintas, kurs atsimena vargšą ir beturtį;
    nelaimės dieną Viešpats išgelbės jį.
         (41 Psalmė)

    Buvo vėlyvas ruduo. Debesys, lyg lengvi pūkeliai, vėl ir vėl paslėpdavo saulės veidą nuo godžių akių. Seni vienkiemio ąžuolai siūbavo, tarsi norėdami atsikratyti negyvais lapais. Keli maži trobesiai sunkiai kėlė savo stogus iš medžių tankmės. Niekas jų nematė, niekas neprisiminė. Pro mažą Rytų pusėn iškirstą langelį žvelgė dvi pilkos akys. Tokios liūdnos, pavargę, bet vis tiek jose galėjai įžvelgti gilią patirtį.

Laiškų lietuviams” šventėje buvo daugiau kaip 300 dalyvių.    J. Kuprio nuotr.

    Niekas nežinojo, o gal niekam nebuvo įdomu, kokia liga pakirto senelę Vilę. Ji ramiai gulėjo savo žemoje lovelėje ir skaičiavo krentančius lapus. Vienas, du... Ji jų nematė, nes jos mintys peršokdavo vis didesnį laiko tarpą, nusinešdamos ją į vis gražesnę erdvę, į vis malonesnį prisiminimą, į vaikystę... O, kaip tai nuostabu! Prabėgo šitiek metų, tiek įvykių, džiaugsmo ir nusivylimo, kančių ir malonaus poilsio. Tik vieną dalyką ji stengėsi pamiršti - juk kažkada ji turėjo sūnų. Ne iš lengvųjų buvo jos gyvenimas, išskyrus tą nerūpestingą vaikystę. Ji taip gerai ją prisiminė.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Dėl krikštavardžių vartojimo

Juozas Vaišnys SJ

    Neseniai gavęs Lietuvos Respublikos piliečio pasą, labai nustebau ir užpykau. Buvau manęs net jo visai nepriimti. Dėl ko? Dėl ten angliškai įrašyto mano vardo. Prašant paso, reikėjo pristatyti tam tikrus dokumentus. Nusiunčiau ir savo JAV paso nuorašą. Ten buvo taip įrašyta mano pavardė ir vardas: Vaisnys Joseph.Buvau paklaustas, kokią pavardę ir vardą į Lietuvos Respublikos pasą įrašyti. Aiškiai parašiau: Vaišnys Juozas.Pagaliau gaunu Lietuvos Respublikos piliečio pasą, kuriame įrašyta: Vaišnys Joseph. Taigi į mano prašymą nebuvo atsižvelgta, o naudotasi tik amerikietišku pasu! Tik įdomu, dėl ko vis dėlto parašė Vaišnys,o ne Vaisnys?

Programos vedėja Marytė Utz dėkoja Dainavos ansambliui už puikiai atliktą meninę programą. Kairėje stovi akompaniatorius Ričardas Šokas ir dirigentas Darius Polikaitis.    J. Kuprio nuotr.

    Kokia yra mano nuomonė krikštavardžių vartojimo klausimu, esu parašęs 1959 metais į žurnalą “Gimtoji kalba” Nr. 2-3, psl. 31-32. To žurnalo redakcinė komisija tada buvo: dr. P Jonikas, dr. A. Salys ir dr. Pr. Skardžius. Jie tą straipsnį mielai į kalbos žurnalą įdėjo ir sutiko, kad mano galvosena krikštavardžių klausimu buvo visiškai logiška. Tą straipsnį čia perspausdinu:

Skaityti daugiau:

EILĖRAŠČIAI

Aldona Rusekaitė

Akmuo

    Aš kaip sraigė šliaužiu nuo tavęs —
    Varnalėšos beprotiškai žydi.
    Ir ta forma. Ta lapo lemtis.
    Tas didumas. Ir mano skrydis
    Iš žemyn j žemai, į bedugnę:
    Tik šaknys — ir nieko daugiau.
    Ten mačiau ne likimą, ne kuprą,
    Ne ugnį —
    Ten tik akmenį žalią mačiau...

Rojaus sodai

    Mes palaidojom rojaus sodus.
    Aš buvau tik maža skurzdėlė,
    Tik šapelis po Viešpaties kojom,
    Tik akivaro juodo gėlė.
    Iš manęs biro sunkūs akmenys,
    Besileidžiančios saulės vėsa.
    Tu neatmeni, nieko neatmeni,
    Nes apgobus ryto šviesa
    Mus sūpavo ne rojaus drobėse.
    O angelo koja basa Smėly klimpo, klimpo ir klimpo...

Skaityti daugiau:

Knygos

KŪRĖJAI PASISAKO APIE GYVENIMĄ, LIKIMĄ

Alė Rūta

    Prieš 50 su viršum metų pradėti leisti “Varpai” literatūros almanachas. Okupacijos “Varpus” nuslopino, bet laisvoje Lietuvoje jie vėl pradėjo skambėti. Šiuo metu “Varpų” redakcija net leidžia knygas. Pereitų metų pabaigoje išėjo knyga apie “gyvenimą, likimą, kūrybą” kaip visa tai supranta menininkai kūrėjai. “Varpų” redaktorius žurnalistas Leonas Peleckis-Kaktavičius, taikliais klausimais užkalbindamas, išgavo įdomių pasisakymų-nuomonių ir visa tai sudėjo j 300 puslapių knygą. Poros tuzinų kultūrininkų, daugiausia rašytojų, mintys knygos turinį daro įdomiu pasiskaityti ir apmąstyti. Vieni sakosi tikį likimu, kiti mano, kad žmogus pats savo likimo kalvis, dar kiti įsitikinę, kad žmogaus charakteris apsprendžiąs ir jo likimą. Nuomonės įvairios, be to, kiekvienas nuėjęs skirtingą gyvenimo kelią. Skaitytojai ras ko nors įdomaus kiekvieno pasipasakojime.

    Daug minčių “išgriebia” iš poeto Bernardo Brazdžionio, apie jį patį ir apie jo bendralaikius rašytojus. Poetas atvirai išsisako apie savus nutikimus kultūros plotuose, apie naują požiūrį į poeziją ir apie jauniausius Lietuvos poetus.

    Rašytojas Kazys Jankauskas prisimena savo “lemtingas stotis”: nuo Šiaulių, kur buvo pirmasis “Varpų” redaktorius, iki kalėjimų, lagerių... ir vėl iki mylimiausios stoties — Šiaulių.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

SVEIKINAME! DŽIAUGIAMĖS IR DIDŽIUOJAMĖS!

    Kauno arkivyskupas, kardinolas Vincentas Sladkevičius, 1995 m. rugpjūčio 20 d. sulaukęs 75-ojo gimtadienio, pagal bažnytinės teisės kodekso 401 kanoną įteikė Šventajam Tėvui Jonui Pauliui II savo prašymą atsistatydinti iš užimamų pareigų.

    Šv. Tėvas arkivyskupo V. Sladkevičiaus įpėdiniu paskyrė vyskupą Sigitą Tamkevičių, SJ, kuris lig šiolei ėjo vyskupo augziliaro pareigas.

    S. Tamkevičius gimė 1938 m. lapkričio 7 d. Gudonių km., Alytaus apskrityje. 1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Iš trečio kurso buvo paimtas į sovietinę kariuomenę. Seminariją baigė atitarnavęs — 1962 metais. Tais pačiais metais balandžio 23 d. Telšių vyskupo P. Maželio įšventintas kunigu. Nesutarimai su valdžia prasidėjo jau pirmaisiais darbo metais Alytuje. Tuo metu ypatingai buvo varžoma religija: į seminariją leido priimti ribotą skaičių auklėtinių, už mažiausią smulkmeną iš kunigų atimdavo registracijos pažymėjimą (dokumentas, išduodamas Tarybų valdžios organų, suteikiantis teisę dirbti kunigu); buvo draudžiama kunigams mokyti vaikus tikybos, už ką ir buvo labai baramas S. Tamkevičius. Rimtesni konfliktai prasidėjo Lazdijuose po vieno pamokslo, kuriame žmonėms buvo papasakota apie Muravjovą “koriką”. S. Tamkevičius perkeliamas dirbti į Kudirkos Naumiestį. “Tarybinis mokytojas” tuo metu išspausdino apie S. Tamkevičių straipsnį “Ne tais laikais gimęs”, kuriame su viltimi buvo rašoma, kad ir iš kitų parapijų būsiąs greitai išvytas. Ir tikrai — po to dirbo Prienuose, Vilkaviškyje, Simne. Visur nuolat kildavo konfliktai su sovietine valdžia, už tai valdžios įsakymu ir buvo mėtomas iš parapijos į parapiją.

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

—    Mūsų šuo pradėjo kiekvieną dieną atnešinėti naujus laikraščius ir žurnalus. Koks gudruolis!

—    Negirk per daug — tai atlieka daugelis šunų.

—    Betgi mes nieko neprenumeruojame.

¥

—    Ar matai ten aukštai helikopterį? Jis jau kokia dešimt minučių stovi toje pačioje vietoje.

—    Turbūt jam baigėsi benzinas.

Skaityti daugiau:

Trumpai

■    Rukloje, buv. Gaižiūnų poligone, įsteigta nauja parapija. Jos administratoriumi paskirtas kun. Andrius Giedraitis.

■    Marijonų vienuolija sausio 15-20 d. Marijampolėje surengė kursus jaunesniesiems Lietuvos, Latvijos ir Ukrainos marijonams.

■    Kun. Jonas Maksvytis, Liudvinavo klebonas, atšventė 50 m. kunigystės jubiliejų.

■    Vilkaviškio vysk. J. Žemaičio žiniomis, nepriklausomos Lietuvos metu Vilkaviškio vyskupijoje buvo 247 kunigai, o dabar mažiau kaip pusė to skaičiaus. Iš jų 21 kunigas yra jau atšventęs 50 metų kunigystės jubiliejų.

■    Pop. Jono Pauliaus II žodžiais, Roma turėtų likti įvairiausioms kultūroms ir tautinėms grupėms atviru miestu.

■    Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos bažnyčios naujus varpus pašventino Vilkaviškio vysk. J. Žemaitis MIC. Bažnyčioje įrengtas pirmasis Lietuvoje elektromagnetinis varpų skambinimo kompiuteris leis visai savaitei nustatyti tikslų skambėjimo laiką.

■    Balandžio 14 d., Atvelykio popietė, buvo Čikagoje paskirta filosofo dr. Juozo Girniaus, buvusio Ateitininkų vado ir daugelio filosofinių raštų autoriaus, Lietuvių Enciklopedijos ir “Aidų” redaktoriaus prisiminimui. Jėzuitų koplyčioje už velionį Mišias aukojo ir pamokslą pasakė kun. dr. K. Trimakas, o ilgesnes kalbas apie J. Girnių pasakė iš Vilniaus atvykusi dr. A. Vasiliauskienė, iš Bostono velionio našlė O. Girniuvienė ir čikagietis J. Po-likaitis, dabartinis Ateitininkų federacijos vadas. Ištraukas iš dr. J. Girniaus raštų skaitė Audrė Budrytė. Meninę dalį atliko Dainavos oktetas, vad. D. Polikaičio, fleita grojo Rima Polikaitytė.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

37-ojo “Laiškų lietuviams” konkurso rezultatai

Jau lalandžio mėn. numeryje pranešėme, kad konkursui buvo atsiųsta 77 straipsniai (50 suaugusiųjų ir 27 jaunimo). Komisija juos perskaitė ir įvertino. Skelbiame laimėtojus.

Suaugusiųjų grupėje

I    (200dol.) — Jūratė Ratautienė (Vilnius).

II    (150 dol.) — Diana Kančienė (Obeliai).

III    (po 100 dol.) — Agnietė Jankauskienė (Kaunas), Elena Šidlauskienė (Telšiai).

IV    (po 75 dol.) — Kostas Gruodis (Ukmergė), Janina Lukoševičienė (Vilnius), Bernardeta Miliauskaitė-Harris (Worcester, USA).

V   (po 50 dol.) — Viktoras Bakanauskas (Merkinė), Indrė Bartašiūnienė (Čikaga-Vilnius), Antanas

Marčiulaitis (Kauno raj.), Jadvyga Vilčinskaitė (Kaišiadorių raj.).

Skaityti daugiau: