Spausdinti

 (Jaunimo grupėje I premiją laimėję novelės)

Asta Araminaitė

Ligonį aplankyti

Palaimintas, kurs atsimena vargšą ir beturtį;
    nelaimės dieną Viešpats išgelbės jį.
         (41 Psalmė)

    Buvo vėlyvas ruduo. Debesys, lyg lengvi pūkeliai, vėl ir vėl paslėpdavo saulės veidą nuo godžių akių. Seni vienkiemio ąžuolai siūbavo, tarsi norėdami atsikratyti negyvais lapais. Keli maži trobesiai sunkiai kėlė savo stogus iš medžių tankmės. Niekas jų nematė, niekas neprisiminė. Pro mažą Rytų pusėn iškirstą langelį žvelgė dvi pilkos akys. Tokios liūdnos, pavargę, bet vis tiek jose galėjai įžvelgti gilią patirtį.

Laiškų lietuviams” šventėje buvo daugiau kaip 300 dalyvių.    J. Kuprio nuotr.

    Niekas nežinojo, o gal niekam nebuvo įdomu, kokia liga pakirto senelę Vilę. Ji ramiai gulėjo savo žemoje lovelėje ir skaičiavo krentančius lapus. Vienas, du... Ji jų nematė, nes jos mintys peršokdavo vis didesnį laiko tarpą, nusinešdamos ją į vis gražesnę erdvę, į vis malonesnį prisiminimą, į vaikystę... O, kaip tai nuostabu! Prabėgo šitiek metų, tiek įvykių, džiaugsmo ir nusivylimo, kančių ir malonaus poilsio. Tik vieną dalyką ji stengėsi pamiršti - juk kažkada ji turėjo sūnų. Ne iš lengvųjų buvo jos gyvenimas, išskyrus tą nerūpestingą vaikystę. Ji taip gerai ją prisiminė.

    Rodos, štai prieš ją stovi mergytė, trumpute suknute ir gelsvais plaukučiais - tai ji, “mažoji”, kaip ją vadindavo tėvelis. O štai ir Jonukas - geriausias jos vaikystės draugas. O kokių dalykų jis jai papasakodavo! Štai kaip tada prie upeliūkščio.

    — Jonuk, pasakyk, Jonuk, kur plaukia debesys, ar jie sugrįžta?- paklausė ji, sėdėdama prie mažyčio upelio ir basomis kojelėmis keldama vandens purslus.

    —    Ne, Viliute, jie negrįžta. Seni žmonės sako, kad debesys - tai lyg laiveliai, kurie renka gerų žmonių sielas ir plukdo į dangų, ten labai gražu!

    Tuomet ji buvo per maža, kad suprastų šių žodžių prasmę. Vargu ar Jonukas pats ją žinojo. Toks nuostabus jai atrodė pasaulis, bėgiojant po seniai ataugusias ražienas, slepiantis nuo saulės spindulių rugių lauke ir laukiant. Laukiant savo debesėlio, savo laivelio... Nejaugi tik mirę žmonės gali pamatyti dangų? Tikriausiai ne. Todėl kasdien ji žvalgydavosi į dangų, ir tai jai buvo didžiausias malonumas. Kai debesų nebūdavo, jos veidelis, užuot nušvitęs, apsiniaukdavo. O, tas vaikiškas naivumas! Deja, viskas keičiasi...

    Dabar ji vėl laukė. Su kiekviena diena laukimas darėsi vis sunkesnis. Mintys pradėjo painiotis galvoje, rankos virpėjo, o sukepusios lūpos, rodos, nepajėgė pratarti žodžio. Ji užsimerkė, ir švino pripildyti vokai atskyrė ją nuo supančio pasaulio.

    —    Močiute, močiute, atsimerk! — spengiančią tylą suardė kažkieno ištarti žodžiai. — Močiute, ar galima, aš pas tave žiemosiu, — prieš ją stovėjo mažas berniukas, paskendęs skarmaluose. — Leisk pasilikti, aš neturiu kur eiti.

    —    Taip,— tepratarė ji ir išvydo šiltą bedantę šypseną.

    Jie buvo du. Ji turėjo kam papasakoti savo prisiminimus, jis turėjo kam atverti savo ateities knygą. Sveikata ėmė palengva gerėti. Ir tik tada ji suprato, kodėl taip lengvabūdiškai troško palikti šį pasaulį. Visą laiką po sūnaus mirties ji gyveno viena, ir vienintelis dalykas, kam ji galėjo atsiduoti, buvo Dievas. Dar jai reikėjo žmogaus, alsuojančio gyvybe, kad vakarais, leidžiantis saulei, ji galėtų paimti jo ranką ir pažvelgti pro mažą Rytų pusėn iškirstą langelį.

    Buvo vėlyvas ruduo. Ąžuolai siūbavo, mesdami paskutinius lapus, tik danguje nebuvo nė vieno debesėlio...

Įžeidimus atleisti

    Nes koks yra mano stiprumas, kad iškęsčiau,
    ar koks mano galas, kad elgčiausi kantriai?

         (Job 6)

    Traukinio ratai bildėjo, užgaudami bėgius. Lyg kino filme pro šalį bėgo medžiai, pievos ir sodybos. Vienas kraštovaizdis keitė kitą, laukai išaugdavo į kalvas, ryškiai žalios upės staiga ištrykšdavo kalnų viršūnėse, dideli kriokliai virsdavo išdžiūvusiais upeliūkščiais. Vėliau nakties tamsoje galėjai įžvelgti tik tolimų miestelių, prisiglaudusių kalnų šlaituose, žiburius. Vis kitos stotys, kiti žmonių veidai, kita kalba kalbantys bendrakeleiviai vėl ir vėl vertė mane suvokti, kaip toli aš nuo namų. Namai? Ar galima juos pavadinti namais, ar kas nors juose manęs laukia, ar kas susimąstė, kodėl išėjau, užtrenkusi duris, kodėl prieš tai ilgai žiūrėjau į tėvo akis, ką jose norėjau surasti?

    Prisiminiau prabėgusias dienas, pamirštus ir neseniai patirtus jausmus, draugus, jų šypsenas ir savo ašaras, nusivylimus. Buvo keista, kokios mintys sukasi mano galvoje, nes niekad neturėjau progos taip pasverti kiekvieną savo žingsnį. Visada veikiau iš keršto, iš inercijos ar geros nuotaikos. Niekas negalėjo suprasti ir sulaikyti mano pykčio ar laimės protrūkių. Tokia aš buvau ir esu. Nusistačius prieš visą pasaulio įprastinę tvarką, vadovavausi tik savo protu. Turbūt tai ir atvedė prie to paskutinio lašo, kuris ligi kraštų pripildė mano kantrybės taurę. Atsimenu, kaip trenkiau durimis, kaip pasukau geležinkelio stoties link, pirkau bilietą... Tik kur ir nuo ko aš norėjau pabėgti?

    Gyvenau su tėvu. Aplinkiniai mane gerbė, bet jis to nesuprato, ir jo priekaištai man atrodė neteisingi. Aš pripratau būti dėmesio centre, o jam buvau tik dukra. Bet, net apsupta nuoširdžių žmonių, jaučiausi vieniša, nes negavau šilumos iš vienintelio žmogaus - tėvo. Ar jis mylėjo mane? Galbūt. Tik tai išreikšdavo, lepindamas mane gražiais daiktais ir skaniu maistu. Jis buvo labai užsidaręs savyje ir negalėjo, o gal bijojo parodyti savo jausmus. Kiekvienas geras jo pasakytas žodis man smigo giliai į širdį, neretai sukeldamas ašaras. Tai būdavo labai malonu, nes dažniausiai iš jo girdėdavau tik priekaištus. Todėl pradėjau jo bijoti, slėpiausi nuo jo, stengiausi patenkinti jo norus. Bet mano viduje nesusiformavo nuolankus žmogus. Aš pavargau kęsti savo tėvo baimę ir, norėdama jos atsikratyti, aš dažnai pamiršdavau viską ir atsidurdavau pačiose neįtikėčiausiose situacijose. Dažnai pralošdavau ir tam kažkam savo viduje trumpam aplaužydavau sparnus. Tada būdavo labai sunku, ir neturėdavau žmogaus, kuriam galėčiau išlieti savo skausmą. Taip norėjosi pasikalbėti apie savo pirmąją nesėkmingą meilę, patirtus jausmus, apie nusivylimus. Bet žinojau, o gal tik buvau įsitikinusi, kad jis manęs nesupras. Taigi be perstojo ieškojau žmogaus, kuris suteiktų man reikalingą šilumą.

    Aš jį radau. Tokį pat užguitą, pasimetusį pasaulio platybėse. Susikibę už rankų mes ėjome per jį lyg vienas stiprus žmogus. Jis atvėrė mano akis, mūsų kelią nušvietė gilus tikėjimas. Ir tą sielos šventę vėl suardė mano tėvas.

    Trenkiau durimis, pasukau į geležinkelio stoties pusę, pirkau bilietą... Baisus pyktis degino mane.

    Mano mintis suardė skardus vaikiškas juokas. Pakėliau akis ir vagono gale pamačiau mergaitę, sėdinčią tėveliui ant kelių. Jiedu atrodė tokie laimingi. O aš, turėdama ir namus, ir tėvą, bėgau tolyn, nežinia kur. Kam visa tai?

    Taip, jis vėl įžeidė mane. Bet mano pyktis sklaidėsi. Kiekvieną sunkią valandą kreipdavausi mintimis į Dievą, ir toje dieviškoje tobulybėje visada atrasdavau atsakymą. Taigi vėl klausiau savęs, ar tėvas myli mane? Galbūt... Tik jis bijo parodyti savo jausmus. Gal jis dabar taip pat gailisi to staigaus, neapgalvoto poelgio. Taip, aš tai mačiau, kai išeidama ilgai žiūrėjau į jo akis...

    Pro langą jau matėsi balti miesto stogai. Dabar aš žinojau šios kelionės tikslą. Aš grįšiu, aš suardysiu nusistovėjusią tylą ir tėvui išsakysiu visus savo jausmus. Jis supras...

Numirusi palaidoti

    Todėlei linksminasi mano širdis ir džiūgauja
         mano siela, be to, ir mano kūnas ilsėsis saugiai,
         (16 Psalmė)

    Rodos, jau taip seniai nutilo pabūklų šūviai, pralaimėjimo nusivylimas seniai paliko mintis. Dabar galvoje stojo tokia tyla, kad net stūgaujantys Bosnijos vėjai neįstengė jos perrėkti. Jie ėjo dviese. Išsekę, išvargę, įbauginti baisių karo vaizdų. Jie ėjo, nors nematė suledėjusio sniego po kojomis, nejautė siaubingo šalčio. Vienas Dievas težinojo, kokios mintys sukosi jų galvose. Jie ėjo tylėdami, bijodami atiduoti net mažiausią dalį energijos tam, kad ištartų žodį, — tomis sąlygomis jos reikėjo daugiau, nei kada nors jie turėjo.

    Dar prieš keturias dienas jie priklausė pirmajam padaliniui, kur buvo surinkti stipriausi vyrai. Kokia garbė ir koks pasididžiavimas užvaldė jų širdis, ne kiekvienas galėjo ten pakliūti. Ar tada susimąstė jie, kas jų laukia? Pagaliau pirmieji mūšiai. Iš pradžių kaustė baimė, vėliau į paviršių išplaukė pyktis, o dar vėliau viskas vyko lyg per sapną — nei baimės, nei keršto, rodos, ir proto neliko, tik kažkokie užprogramuoti veiksmai.

    Turbūt nė vienas, matęs tikrąjį karą, nesutiktų jo pakartoti. Priešai? Dėl ko? Dėl to, kad kalba kita kalba, dėl to, kad atsiima žemes, kurios tau net nepriklauso? Nužudyti? Kodėl? Kaip pakelti ranką prieš kitą, tokį pat kaip tu žmogų? O jie kėlė, nes taip buvo įsakyta, taip “reikėjo”.

    Kiek žmonių gyvybių... Taip šiurpiai atrodė po sniegynus išbarstyti jų kūnai, pustomi vėjų. Palikti likimo valiai, po mirties taip ir netekę ramaus poilsio. Ypač dabar, kai už nugaros stovėjo nežinia, jiedu tikrai mąstė apie tai. Ėjo tylėdami. Kiekvienas nešėsi savo skurdų pasaulėlį, užsidarę jame lyg saugiame kiaute.

    Jie ėjo, tačiau keliavo į nežinomybę, atrodė, jog šios kelionės nebus ir pabaigos. Jie girdėjo savo kraują, tvinkčiojantį smegenyse, gėrė savo šaltą prakaitą. Jokios vilties, tik bereikšmis ėjimas. Ne, jis turėjo reikšmę. Jei nebepajėgsi, jei suklupsi, jei nebeatsikelsi, tave ištiks toks pat likimas, kaip tuos, kurių kūnus matei, išeidamas iš mūšio lauko. Jie irs, juos draskys žvėrys, akis kapos plėšrūs paukščiai. Vien ši mintis vėl ir vėl pastatydavo ant kojų ir gindavo tolyn. “Ar matai tą žiburėlį lange?” — suskeldėjusios lūpos po ilgo tylėjimo ištarė žodį, —“štai ten, ar matai?” Jiems atrodė, kad jie bėgo, nors patys slinko, vos patempdami švinines kojas. Akys prasivėrė plačiau, vos pastebimai nušvito išblukę veidai, tačiau tą didelę viltį ir vėl nuslopino niekieno neištarti žodžiai: “'Tai tik miražas”.

    Visai netikėtai vienas iš draugų krito. Mirtis buvo ilga ir kankinanti, tokia, kaip ir pats ėjimas. Jis porą valandų gulėjo ant apledėjusio sniego, girdėjosi duslus alsavimas, o akimis vis bandė surasti tik jam suvokiamą tašką. Taip ir mirė. Jo draugas liko vienas. Tarsi norėdamas atpirkti savo gyvenimo kaltę, jis senkančiomis jėgomis iškasė negilią duobę ir išpildė paskutinį mirusiojo norą. “Ilsėkis, žmogau, ramybėje, surask sau užuovėją amžinam miegui. Žemė priims tave. Tavo kūno nedraskys žvėrys, negludins tirpstantis sniegas, o tavo siela ras amžino atilsio vietą”.

    Tą valandą jis neprisiminė maldos žodžių, bet visa esybe suvokė, jog yra tokia jėga, nuo kurios priklauso mirusiojo paslaptingas likimas.

    Jis liko vienas. Ir vėl ėjo, nes kitos išeities nebuvo. Vilties neliko nė lašo, bet kojos vis dar klausė. Jis prisiminė tą mažytį, motinos padovanotą kryželį, kurį paliko ant draugo kapo. “'Dieve, kas prie mano sustingusio kūno paliks šventą ženklą...”

    Suklupo, išsitiesė ant baltų platybių, ir jo ausis pasiekė taip laukiamas garsas — kažkur netoliese riaumojo automobilis. Jis artėjo. “Aš išgelbėtas” — mąstė žmogus, o jo galva bejėgiškai glaudėsi prie žemės. Jis nebepajėgė nei pakelti rankos, nei pašaukti — nevirptelėjo nė vienas jo kūno raumuo.

    Automobilis pravažiavo, savo riaumojimu primindamas žvėrį. Žmogus tebegulėjo sniege. Jo ausys net nespėjo palydėti nutolstančio garso, akys nebeatsimerkė.

    Vėl stojo baisi tyla. Netrukus virš jo, nekalto rusų kareivėlio pradėjo aidėti laukinių paukščių klyksmas.

Nuliūdusį paguosti

    Ir ištraukė mane iš prapulties duobės, ir
    pastatė mano kojas ant uolos, sustiprino mano žingsnius.
         (40 Psalmė)

    “Ne! Ne, tai netiesa! To negali būti!” Bandžiau bėgti nuo savo minčių, bėgau pajūriu, bėgau laukais, bėgau tarp medžių, pakėliau sparnus, kilau į dangų, bėgau...

    Pabudau tamsoje. Kur aš? — paklausė mano protas. Nuo kaktos nusibraukiau prakaitu sulipusius plaukus, akys surado langą, pažvelgiau pro jį. Tekėjo saulė, bet aš mačiau tik tamsą. Pirmą kartą po tiek metų šaukiau savo motiną. Taip reikėjo žmogaus, kuris paimtų mano ranką, paglostytų, ištartų švelnų žodį. Bet jos nebuvo šalia. Taip, aš suaugęs žmogus. Retai susimąstydavau apie savo seną žilagalvę motiną, nes turėjau savo moterį.

    Vedžiau prieš dvejus metus. Susipažinome vieną gražią vasarą. Kol nepažinojau jos, buvau visiškai kitas žmogus. Jos drovumas, dorovingumas, grožis ir kiti panašūs dalykai, atrasti joje, sužavėjo mane. Palaipsniui pradėjau keistis ir pats stebėjausi ta stebuklinga permaina, kurią sukėlė ji. Taip, mano žmona buvo nuostabi. Kartais man atrodydavo, kad jos akys — tai du spindintys deimantai, jos plaukai banguodavo tarsi jūra, jos balsas — tai gražiausia visų laikų simfonija. Aš ją dievinau. Mano meilė, rodos, liejosi pro kraštus. Taip, aš ją mylėjau. O Viešpatie, ją mylėjau!.. Negalvok apie tai, — vėl prabilo mano protas, bet iš akių tryško ašaros, negalėjau jų sustabdyti, — ji mirė...

    Iš pradžių dar jaučiau jos artumą, žinojau, kad ji girdi mane. Bet ji vis tolo ir tolo, kol pasidarė visiškai tuščia. Negalėjau susitaikyti su tuo. Visas pasaulis atrodė juodas. Norėjau išsivaduoti nuo blogų minčių, bet nesugebėjau, ir jos užvaldė mane. Norėjau šypsotis, bet visą laiką skendau liūdesy. Norėjau atmerkti akis, bet taip jaukiai jaučiausi tamsoje. Atrodė, kad niekad galvoje nenustos skambėjęs laidotuvių maršas, neišblės degančių žvakių kvapas, nebesups žiedai, neperrišti juodu kaspinu.

    Kur beeidavau, ką bedarydavau, visur prisimindavau ją. Tai buvo ir malonu, ir kankinančiai skaudu. Puodeliai, lėkštelės, net paprastas žadintuvas ant lovos krašto, kurį lietė jos rankos. Gėlės darželyje, kurias ji su tokia meile augino. Galų gale visas namas, kurio oras nebekvepėjo ja, kurio tylos nebesudrumsdavo jos skardus juokas. Vienintelė mano paguoda buvo sapnai. Nors čia aš galėjau vėl ir vėl būti su ja, apkabinti, bučiuoti įkaitusius skruostus. Ji, tokia tyra ir nuostabiai graži, tik sapnuose tegalėjo būti mano. Prabudęs vėl krisdavau į sapną, tik ne tokį šviesų. Ne, aš nemiegojau. Dienomis su didžiausiu ilgesiu laukdavau nakties.

    Tris savaites gyvenau lyg migloje. Žmonės negalėjo suprasti mano skausmo, ir netikra užuojauta žybčiojo jų akyse. Tik vieną dieną, užsimiršęs sapne, pajutau šiltą delną prie skruosto. Su niekuo negalėjau supainioti šios šilumos, šio rūbų šnaresio, kvapo. “'Mama!”.

    Sėdėjome apsikabinę. Įsikniaubiau veidu į jos rūbą, godžiai gėriau jos šilumą, kuri guodė ir ramino mano pavargusią sielą. Prisiminiau, kaip vaikystėje jos pirštai naršė mano garbanas, ir tą patį pajutau dabar. Pažiūrėjau jai į akis, į lūpas, kurios nepratarė nė žodžio, tačiau jaučiau didžiulę užuojautą ir paguodą, kurios neatstotų tūkstančiai ištartų gražiausių žodžių. Palengva rimau. Jaučiau, kaip iš mano vidaus traukėsi baisios audros. Aš ne vienas! Aš vėl galiu bandyti. Gal pavyks vėl pakelti sparnus, nugalėti kančią, palikti juodą pasaulį ir išvysti naują, nors ir nelengvą, ateitį.