Marija Aldona Jurkutė

     KAS? — Na, žinoma, kad dėl visko kalčiausias yra Tėvas J. Vaišnys! Tik pagalvokite — 36-ą kartą nepavargdamas ir neleisdamas kitiems pavargti (tiesiog nepalikęs laiko nuovargiui!) jis ir šiemet organizavo rašinių konkursą, taigi ir tradicinė “Laiškų lietuviams” šventė privalėjo įvykti.

Redaktorius įteikia Indrei Bartašiūnienei konkurse laimėtą premiją.     J. Kuprio nuotr.

     O tėvas A. Saulaitis gegužės 5-ąją iškilmes pradėjo Mišiomis Jėzuitų koplyčioje, pasakęs pamokslą, kurio turinio net ir labai norėdama nemokėčiau atpasakoti. Jo žodžiai — tokie paprasti, kasdieniški, ramūs įsiskverbė pro smulkiausius odos kapiliarus ir pasiliko. Širdyje arba labai arti jos... Pylos už per gerai atliktus darbus nusipelnė ir Jaunimo centro darbštuoliai — Jonas Paronis, kurio naujoji pavardė nuo šiol bus Didžioji Šviesa, nes tą dieną dirbo vyriausiuoju šventės šviesų švietėju, Skirmantė Miglinienė, kuriai vienbalsiai pripažintas vardas — Skirmantė-Žavusis Šypsnys. Kas dar? Ogi naujasis Jaunimo centro tvarkdarys Algis, kuris tempė, kėlė, statė, valė, atidarė, pasitiko, uždarė, išvalė, palydėjo ir t.t., ir t.t.

     KO? — Esu tikra, kad šventėje nebuvo nė vieno, kuris nesididžiuotų esąs “Laiškų lietuviams” skaitytojas ar nepasižadėtų, pats neskaitydamas, užprenumeruoti žurnalą Lietuvai, viliantis, kad “Laiškai lietuviams” padės Lietuvai greičiau išsivaduoti iš neapykantos, melo, žiaurumo.

     KAM? — Pasistengsiu neužmiršti nė vieno kuo nors prisidėjusio ar padėjusio suruošti šventę, kuri buvo tikra ir pavasariškai graži. Taigi — ačiū, ačiū, ačiū!

     Tėvui J. Vaišniui už reiklumą ir jo nervus, kuriuos tausodami stengėmės pavestus darbus atlikti tik gerai ir labai gerai. Mecenatams, be kurių dosnumo ši šventė nebūtų įvykusi. Tai jų dėka pavyko surasti tiek daug kūrybingų ir talentingų žmonių ne tik čia, Amerikoje, bet ir tolių-toliuose — Lietuvoje.

     Šio konkurso mecenatai buvo: dr. Birutė Kasakaitienė, Vanda Prunskienė, Stefanija Rudokienė, Aleksas Lauraitis, prel. Juozas Prunskis, Vaclovas ir Margarita Momkai, Jadvyga ir Bronius Jankauskai, Marija Ročkuvienė, Barbora Morkūnienė.

     Ačiū Albinai Ramanauskienei, turbūt turinčiai užburtą skrynią, kurioje laiko energiją. Kiek bepaima, skrynia tik papilnėja. Ponia Albina tiesiog sutverta geram vadovavimui ir nuo šiol visiems laikams jai suteikiamas “Laiškų lietuviams” švenčių Vyriausios Dirigentės vardas.

     Ne mažiau garbingu — Čempionės vardu įvertintas S. Plenienės triūsas. Ji sugebėjo į šventę atvesti 70 svečių, ištikimų “Laiškų lietuviams” bičiulių ir rėmėjų.

     Kas būtų šventė be nuolatinių talkininkių-pasišventėlių R. Andrijauskienės, J. Ivašauskie-nės, R Masilionienės, N. Užubalienės, M. Utz? Jos vertos ne tik “ačiū”, bet ir Tėvo Vaišnio palaiminimo.

     KĄ — Ką supratau aš? Kad Tėvas J. Vaišnys tikrai turi tiesioginį ryšį su Aukščiausiuoju. Nes — kaip paaiškinti tą faktą, kad iki šventės likus trims dienoms, važiuodama ryte į darbą, radau ant kelio suklupusią seną, pavargusią obelį. Tai ar ne Dievo siųstas stebuklas buvo ji, paskutiniuosius jos paskutinio pavasario žiedus padovanojusi Jums, mieli “Laiškų lietuviams” skaitytojai, mūsų šventės svečiai.

     Supratau taip pat, kad beprasmiškų darbų, dirbant su Tėvu J. Vaišniu, nebūna. Nors perskaityti 77 atsiųstuosius rašinius nebuvo lengva, bet prisilietimas prie 50-ies suaugusių ir 27 jaunų žmonių mąstymo, minčių, širdžių kalbos rašiniuose — buvo tikrų tikriausia šventė prieš šventę. Juolab, kad vertinimo komisijai (K. Gutmantas, A. Jurkutė, J. Masilionis, A. Smulkštienė) pavyko rasti ir premijuoti 20 talentingų žmonių. O, jeigu tikėti vienintelės šventėje dalyvavusios laureatės Indrės Bartašiūnienei žodžiais, tai ir jai dalyvavimas konkurse buvo ir šventė, ir atsakomybė, nes jautė atstovaujanti visiems rašiusiems iš Lietuvos.

     KUO? Kuo liko sužavėti šventės svečiai? Na, žinoma, “Dainavos” ansamblio programa! Visam ansambliui, dirigentui Dariui Polikaičiui, akomponiatoriui Ričardui Šokui, chormeisteriui Audriui Polikaičiui buvo pašėlusiai plojama, parodant, jog būtų visai neblogai jų dainų klausytis iki vidurnakčio ar dar ilgiau. O Tėvas J. Kidykas apsiverkė, sugraudintas Mariaus Polikaičio solo padainuotos C. Sasnausko “Karvelėli mėlynasis”. Mat šią dainą kunigas J. Kidykas dainavo, kai jam buvo dvylika...

     O, kai ašarėlės nudžiūvo, kai ir rankos pailsėjo nuo plojimų, atėjo laikas pasistiprinti — kuo? Nepaprastai skaniai Birutės Jodvalienės (Racine Bakery) paruošta vakariene. Buvo gardu kaip du medų!

     KAME? — Sunku patikėti, kad mūsų šventėje dalyvavo per 300 žmonių. Mūsų draugų. Nes ateidami jie parėmė “Laiškus lietuviams”, tarsi sakydami: rašykite, rašykite laiškus. Mes laukiame jų. Ir tai — svarbiausia. Ar supratote, Tėve Vaišny, kad pavargti dar nevalia, kai tokiai daugybei geros valios žmonių žurnalas yra reikalingas. Taigi poilsio, bent artimiausiame dešimtmetyje, dar nesitikėkite.

     Kūryba amžinai atgimsta — jei ne tavyje, tai manyje, kitame... Ji visada yra. Amžinasis Kūrėjas ieško tinkamo indo, per kurį lietųsi įkvėpimas. Indas sudūžta, o paslaptis tęsiasi...

     P.S.!!! Ačiū už suteiktą retą galimybę pakartoti lietuvių kalbos linksnius.