Spausdinti

Kun. K . J. Ambrasas SJ

LINGVISTINĖ PRASMĖ

     Veltui ieškotum “Lietuvių kalbos žodyno” IX t. (“Minties” leidykla, Vilnius, 1975, p. 849) taip gerai visiems tikintiems lietuviams nuo senų senovės žinomo žodžio persižegnoti reikšmės. Kiek laiko praslinks, kol Lietuva atstatys tas žodžių, sąvokų ir viso gyvenimo sričių labiausiai lietuvio sąmonėje per 50 metų padarytas gilias daugelio mokslų sričių ir ypatingai lietuviškoje sąmonėje, kartu ir pasąmonėje sovietmečiu beatodairiškai išdraskytas plačias matomas ir nematomas žaizdas, sąmoningai paliktas spragas. Vien iš tokių nematomų, bet skausmingai jaučiamų žaizdų — daug kur visiškai išleisti, tyčiomis nutylėti arba neleistinai iškraipyti net daugelio lietuviškų žodžių praktikoje ir žodynuose, enciklopedijose užfiksuoti semantiniai žodžių laukai, neteisingai per tiek metų įpiršti netikslūs apibrėžimai, sąvokos, aiškinimai, verčia aukštyn kojomis moralinius, dorovinius mūsų tautos gyvenimo pagrindus, neretai šmeižią Bažnyčią ir dvasininkiją. Žinoma, atrodo, kad čia vien tik kalbininkų šventa pareiga ir atsakomybė ištaisyti šią klaidą, ir bus viskas gerai. Šis didelis rūpestis iš tikrųjų turės būti sprendžiamas sutelktinėmis spaudos, leidybos, švietimo ir kitų žinybų darbuotojų jėgomis. Todėl išties labai gražu, kad 1993 m. Vilniaus Mokslo ir enciklopedijų leidyklos išleistojo “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” puslapiuose ne viena tokia klaida ištaisyta. Kai kurie religiniai, liturginiai ir kiti terminai teisėtai paminėti, objektyviąja, teisinga prasme perkelti iš senųjų redakcijų arba jiems sugrąžintos tikrosios reikšmės. Tarp tokių žodžių čia irgi deramai paaiškintas: Žegnoti — daryti ranka kryžiaus ženklą (p. 951). Čionai pateikta sangrąžinė forma žegnotis ir žegnojimasis. Toliau žodyne lyg būtų tikėtasi, panašiai kaip vakaronė, kelionė, surasti šia proga mums reikalingą žodį žegnonė. Žinoma, tokiame norminamą ir ugdomą vaidmenį užsibrėžusiame žodyne neįmanoma paminėti visų žodžio lizdo darinių. Todėl, reikia manyti, kad netilpusios kitų žodžių reikšmės, jau reabilituoti įvairių (ypač filosofinės ir teologinės) sričių žodžiai, terminai, dariniai ir vediniai atras savo vietą bent paskutiniuose vadinamojo akademinio lietuvių k. žodyno tomuose.

     Jau kiek metų maldose ir pamaldose vartojama tradicinė mūsų žegnonė vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios nei stilistiniu, nei prasminiu atžvilgiu neišlaiko tikrosios kalbinės, filosofinės ir teologinės kritikos. Juk mes V. Kudirkos “Tautinėje giesmėje” dar ir šiandien giedame tautos valstybiniame himne turimus žodžius: vardan tos Lietuvos vienybė težydi. Ką tai reiškia? tautos labui, Lietuvos gerovei reikalinga vienybė, nes antraip mes būsime kaip išsisklaidžiusios į šalis bitės ir nieko dora, reikšminga negalėsime nuveikti. Arba: vardan tavęs padarysiu tą darbą. Taigi — tavo labui, tavo gerovei, tavo naudai, kad manęs prašai arba išties tau reikalinga mano pagalba. Pagaliau tą pačią vartoseną žymi ir jau minėtasis A. Balašaičio redaguotasis naujausias lietuvių k. žodynas: vardan - prl. (su kilm.) iškilmingai žymint tikslą: Tėvynės meilės vardan reikia aukotis (p. 911). Taigi — šitaip sakoma, kai nurodome tikslą, priežastį. Tačiau žegnodamiesi anaiptol mes neturime tos pačios reikšmės. Lygiai kaip atėjęs policininkas ar valdžios atstovas mums sako: jūs ar tave įstatymo vardu suimu, prezidento vardu, vyriausybės įgaliotas sveikinu ar apdovanoju šiuo medaliu, garbės raštu. Tas pat yra ir šiuo atveju. Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu Jus (Tave) sujungiu, laiminu Jūsų santuoką, krikštiju, atleidžiu nuodėmes ir pan. Tik jokiu būdu aš, būdamas kunigas, bet kokio religinio patarnavimo, apeigos metu ar per pamaldas šiuo Triasmenio vardu nelaiminu, nekrikštiju, nesutuokiu ar neteikiu kokio nors kito Sakramento Švč. Trejybės labui, o tie Sakramentai yra teikiami žmonių, gaunačių tuos Sakramentus, gerovei, jų dvasiniam labui. Taigi, nepaisant įsigalėjusios senos ir gilios tradicijos, prasminiu, stilistiniu, filosofiniu ir teologiniu požiūriu per pamaldas bažnyčioje laiminti, krikštyti kūdikį ar teikti visus kitus Sakramentus, melstis, maldauti ar prašyti privalėtume Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu.

TEOLOGINIS POŽIŪRIS

     Kryžiaus ženklas arba žegnonė simbolizuoja daug ką. Pirmiausia — Kristaus kančią. Ant Golgotos stovėjusį, išilginio ir skersinio rąsto kryžmą, kadaise, romėnų laikais, buvusį gėdos ženklą, kurį savo kančia, krauju, savo mirties kaina Jėzus Kristus pavertė mūsų išganymo simboliu. To negana. Kryžiaus, o kartu žegnonės prasmė kur kas gilesnė. Tatai savęs, pradedamos dienos, darbo, kelionės, maldos ir visų mūsų veiksmų, o kartu ir viso pasaulio palaiminimas. Tatai kiekvieno krikščionio skiriamasis ženklas, kad jis išpažįsta vieną Dievą Trijuose Asmenyse. Tatai ne kokio nors viršininko, imperatoriaus, prezidento, karaliaus vardu kalbėti, laiminti, įsakyti, elgtis. Tatai didžiausios pagarbos, supratingumo, meilės ir susitelkimo reikalaująs iš kiekvieno, kas tik drįsta juo ženklinti save, daiktus, žmones, namus, laukus, — simbolis. Mes kiekvienas, tuo ant kaktos ir krūtinės, kunigo, vyskupo, kokio kito kompetentingo asmens ir kiekvieno eilinio žmogaus daromu mostu pagarbiname Triasmenį Dievą. Tačiau bene giliausia kryžiaus ženklo simbolika: Dievo ir žmogaus valios prieštaringumas, susipriešinimas, visad išeinąs žmogui į nenaudą nuo pat Adomo ir Ievos ligi šios dienos. Dievo valia, simboliškai einanti linija — išilginis kryžiaus rąstas — iš dangaus žemėn tiesiai. Tatai vertikalioji linija arba išilginis kryžiaus skersmuo, kurio vienas galas rodo į dangų, iš kur ateina Dievo valia. Skersinis, horizantalusis rąstas, ant kurio piktavalio žmogaus nuosprendžiu buvo ištemptos Kristaus rankos — kiekvieno iš mūsų darbas, kiekvieno iš mūsų pastangos sugriauti didingąjį Kūrėjo planą, kad mums mažiau tektų malonių, kad mums būtų sunkiau, skaudžiau šiame gyvenime, o labiausiai neklusnumas, tiesioginis Dievo valiai pasipriešinimas baigsis ar jau daugeliui baigėsi liūdna baigtimi — prarasta Amžinybė. Amžiams prarastas Dievo palankumas. Paniekinta nepaprastai didi malonė. Šis nusižengimas gali būti įvairus: Dievo ir Bažnyčios įstatymų laužymas, nepagarba ir panieka Švč. Trejybei, skriaudos artimui, nepagarba savo kūnui ir bet koks kitas nusižengimas Dievui, artimui ir sau — mintimi, žvilgsniu, žodžiu, veiksmu, elgesiu, apsileidimu ar kitokiu būdu. Susikirtus Dievo ir žmogaus valiai — kryžius: kančia, sielvartas, liga, graužatis, baimė ir kitos nelaimės. Taigi bet kokį žmogaus nusižengimą lydi pelnyta bausmė. Kokia nepaprastai prieštaringa, gili, plati ir daugiaprasmė yra išganymą mums atnešusi kryžiaus paslaptis!

MANASIS ŽVILGSNIS

TĖVAS

     Tavuoju vardu, Tėve, ką tik atėjęs į pasaulį, buvau priimtas į krikščioniškąją šeimą: buvau pakrikštytas. Tavo vardas, per mano kaktą liejant kunigo ranka švęstą vandenį, buvo tariamas, kad būčiau ištrauktas iš bevardės stabmeldžių — pagonių giminės ir tapčiau Tavuoju vaiku. Paskui jau kitas vardas buvo ištartas, kad Šv. Dvasia paženklintų mane tolesnei kelionei reikalingomis dovanomis, kurių taip prireiks įvairiais gyvenimo atvejais. Tatai buvo Sutvirtinimo Sakramentas. Nuo to, tiek ryto aušrai auštant, tiek saulėlydžiams dažant vakaro padangę, buvau lydimas kitų žmonių šiais vardais. O Tavasis Dieve, — Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardas tiek bažnyčioje, tiek ir visais gyvenimo keliais ir vingiais buvo tarsi ženklais, nužymėtas manojo tako pakraščiais. Kaip Vakarė Žvaigždė, kaip nesiliaujantis švyturio mirkčiojimas vandenyno pakrantėje, kad mano luotelis būtų niekur nenublokštas iš tos krypties, kurią paženklino Tavo Triasmenė Esybė. Tąja Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios suteikta galia dabar kasdien ženklinu savo kaktą, šitaip laimindamas ne tik save, bet ir savo tautą, visą regimąjį ir neregimąjį pasaulį. Šiuo ženklu pradedu savo dieną ir užbaigiu, vakaro prieblandoms sėlinant per kiemą, tamsos paklodėms suvyniojus namus, laukus ir visą pasaulį. Tavuoju vardu, Tėve, Sūnau, Šv. Dvasia, pasiryžęs ženklinti kiekvieną savo mintį, žodį, ketinimą ir darbą. Tad teneišsprūsta iš mano lūpų nė vienas netinkamas sakinys, tebūna mano mintys švarios kaip krintančios snaigės iš padangės, tesutampa mano ryžtas ir visi ketinimai su Tavąja valia. Tenebūna nė vieno prieštaravimo nei priešingumo dvasios mano prote, valioje ir veiksmuose. Kasdien Tavo tariamu vardu, Triasmeni Dieve, trokštu pagarbinti Tave, parodyti, jog visiškai Tau priklausau, pasivedu šv. Katalikų Bažnyčiai. Noriu šiuo prasmingu ženklu palaiminti savo žingsnius, užmojus, kasdienę buitį ir smulkias ar svarbesnes savo pareigas, nes kas Tavo akyse mano pastangos ir triūsas? Tad įprasmink viską šiuo be galo Tavo, Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, vardu, suteik man jėgų, kad parodytum į Tave man tiesiausią kelią, kad kiekviena mano gyvenimo akimirka būtų pašvęsta tik Tau, tolių, ryto aušros, dangaus, žemės ir mano nemariosios sielos Kūrėjau.

SŪNUS

     Naujosios gyvenimo dienos, naujų kryželių ir savosios pareigos mažučių džiaugsmo trupinių pasirankioti einu kartu su tavo, Dieviškasis Sūnau, vardu. Juk kur Tu esi, ten ir Tavo Sūnus, Tėve. Taigi, garbindamas Tave, garbinu sykiu ir Tavąjį Sūnų, kuris, Tavo valią vykdydamas, pažemino save tiek, kad sutiko pereiti visus žmogiškosios gyvybės atsiradimo nepatogumus, skausmą ir, gimdamas Betliejuje, tokioje netinkamoje karališkajai ir dieviškajai Tavo asmenybei vietoje, išgarbino, sukilnino moters kūną ir pačią moterystę padarė Sakramentu. Šitaip per Tavo Sūnaus klusnumą išaukštinta šeima, gyvybės atsiradimo paslaptis. Šitaip sutaurinti mūsų varganos kelionės žingsniai: kūdikystė, vaikystė, jaunystė, branda. Tavasis Sūnus, Tėve, Pats nužygiavo šiuo keliu be aimanos, be skundo ligi galo, iki pačios galutinės pabaigos. Parodė, kad žmogaus gyvenimas — svarbus, šventas, garbingas ir prasmingas. Jei atidžiai pagalvoji, pradedi suprasti, kad nuo Kristaus Gimimo lig paskutinio atodūsio ant Golgotos kalno telpa ir kiekvieno iš mūsų gyvenimas. Tai mums kiekvienam duota lemtinga išbandymų laike atkarpa. Kokia jos baigtis — priklauso nuo mūsų kasdienio pasirinkimo: ką renkuosi — pareigą ar aplaidumą, kantrybės trupinėlį ar negarbingą apkalbą, o gal ir atvirą pasipriešinimą ar net šmeižtą. Paskutinė akimirka ne mūsų rankoje. Ji ateis, kai mes galbūt nelauksime. Todėl gal, kas jos nebijo, jau šiandien ramiai, be sąžinės graužimo jos laukia. Todėl, Dievo Sūnau, lydėk kiekvieną mano žvilgsnį, mintį, žodį ir ketinimą. Tu palaimink ne tik mūsų darbus, laukus ir namus, bet ir visą mano gyvenimo kęlią, širdį ir jausmus, kurie neretai tokie triukšmingi, audringi ir neklusnūs. Tegul mano pavargusios širdies ritmas sutampa su Tavosios Švč. Širdies ritmu...

ŠVENTOJI DVASIA

     Visagali Dieve, Tavo pilnuma tepasireiškia trijuose Asmenyse. Todėl neįsivaizduojama be Šventosios Dvasios. Tu, pagimdęs mus iš naujo vandeniu ir Šv. Dvasia, atleidai mums visas nuodėmes. Kilusi iš Tėvo ir Sūnaus beribės meilės, teikis ir toliau mums visiems iš dangaus siųsti septynias dovanas. Nuženk, Šv. Išminties Dvasia, kad gyvenimo keliuose jos niekados nepritrūktume, kad visas mūsų elgesys, darbai ir žodžiai būtų Tavo paskatinti ir įkvėpti. Kad niekur ir niekad nebūčiau valdomas pavydo, pykčio ir kitų piktojo kėslų. Ateik, Supratimo Dvasia, apšviesk mano ir mūsų protą, valią, kad galėtume suvokti bent dalelę Tavo didybės, grožio ir gerumo, kurio esi kupinas ir dosnus visiems, kas tik nuoširdžiai Tavęs prašo. Padėk ir kiekvieną mūsų mintį, norą ir žingsnį lydėk, Šv. Patarimo Dvasia, kad visados galėtume ištikimai vykdyti Tavo valią, padėti nežinančiam, patarti klystančiam. Nugręžk nuo mūsų visa, kas pikta, nedora. Kreipk mūsų gyvenimą tuo keliu, kur veda į Amžinybę. Šv. Tvirtumo Dvasia, suteik mums stiprybės, kai esame taip dažnai silpni ir mums gresia tiek pavojų prarasti savo sąžinės ramybę. Suteik jėgų atsispirti nuo daugelio tykančių pavojų, kad nebūtume paglemžti savųjų įgeidžių ir silpnybių. Kad nepasiduotume apgaunami piktojo, kuris tykoja kiekvienos sielos. Padėk mums Šv. Pažinimo Dvasia, aiškiai matyti tarp daugelio pasitaikančių progų, įvykių ir vietų tas, kur negresia pavojus mūsų sielai ir nesukliudo likti ištikimais Tavo vaikais. Padėk man geriau ir aiškiau suprasti nedorų malonumų, netikusių draugysčių, netinkamų televizijos laidų, nešvarios literatūros, žalingų apkalbų ir net mažiausio neklusnumo pražūtingą apkalbos žalą. Įkvėpk man drąsos ir ryžto atsisakyti visko, kas nedera ne tik vienuoliui, uoliam katalikui, bet ir iš viso žmogiškam orumui kenkia, žemina ir mane sulygina su keturkoju. Paimk savo žinion, Šv. Maldingumo Dvasia, mano širdį, kad joje sužibtų tokia Dievo meilė, toks galingas jausmas, kad man būtų gera vien tik Tau tarnauti ir dėl Tavęs mielai paklusti tiems, kas mane globoja, vadovauja, už mane atsakingi, mane auklėja ir veda į priekį. Pažvelk į mano sielos gelmes, Šv. Dievo Baimės Dvasia, kad niekados nesielgčiau nei pats su savimi, nei su kitais lengvapėdiškai, įžūliai ir sugebėčiau išvengti visko, kas galėtų įžeisti Tavo dievišką didybę, gerumą ir meilę. Mokyk mane, Šv. Dvasia, kad būčiau savo mintimis, žvilgsniu, žodžiais Tavo dieviškosios didybės akivaizdoje, kad niekad neprarasčiau tako į Amžinybę, Tave garbinčiau, Tau patikčiau ir tarnaučiau ligi paskutinio atodūsio šioje žemėje, o po mirties — Amžinybėje.