VIEŠPATIE, IŠMOKYK MANE įžeidimus atleisti

Leontina Morkvėnienė

      Kiekvieną vakarą, prieš užmerkdama akis nakties poilsiui, rankose laikau Šventąjį Raštą. Tai mano šių dienų gyvenimo šviesa, mano kelrodis, mano dvasinio gyvenimo šaltinis. Perskaičiusi tam tikrą vietą, susimąstau ir klausiu pati savęs: “Viešpatie, kaip gyvenau be Tavo žodžio penkiasdešimt metų? Ar tai buvo gyvenimas? O gal tik egzistavimas !

     Ačiū mamytei ir tėveliui, kad nuo kūdikystės skiepijo meilę Sutvėrėjui, kad įžiebė į vaikišką širdelę stiprų tikėjimą. Tik jų dėka išlikau žmogumi. O kas nutiko tiems, kurie neturėjo viso to?..

     Verčiu lapą po lapo, ir mano akis užkliudė Mato Evangeliją “Pamokslas ant kalno”. Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie Jo prisiartino mokiniai, Jėzus prabilęs mokė: “Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.

     Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus” (Mt 5,1-11).

     “O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų” (Mt 5,44-46).

     Šiuos Evangelijos žodžius girdžiu šv. Mišių aukoje. Giliai įstrigo atmintyje nurodymai, kaip turime elgtis su tais, kurie mus žodžiu ar darbu įskaudina, įžeidžia, apkalba, apšmeižia.

     Sėdėdama viena savo mažame kambarėlyje po vakarinės maldos, pasinėriau į praeitį. Prisiminiau kai kuriuos epizodus iš vaikystės, kai mamytė, paėmusi mano mažą rankutę, mokė daryti kryžiaus ženklą. Sėdėdama vakarais prie ratelio, sugrubusiomis nuo darbo rankomis verpė plonai linelius, mokė maldas: “Tėve mūsų”, ‘'Sveika Marija” ir kt. Kiekvieną sekmadienį, nežiūrint blogo oro, važiuodavome į kaimo bažnytėlę dalyvauti šv. Mišių aukoje. Nepamirštamos dienos: Pirmoji šv. Komunija, gimnazijos baigimas, jungtuvių bažnyčioje naktis (kad niekas nematytų). Viskas atrodė lyg pasaka. Tik vėliau supratau, kad gyvenimas — tai nuolatinių sunkių darbų ir skausmų grandinė. Stebėdama žmonių gyvenimą (dirbau mokytoja) pamačiau, kad tų vargų, nemalonumų visi turi, ir pagaliau supratau, kaip sunku būtų juos be Kristaus pagalbos iškentėti.

     Labai pasitikėjau žmonėmis. Dirbdama mokykloje, labai mylėjau vaikus, jų tėvelius, gerbiau darbo draugus.

     Pirmas gyvenime nusivylimas, kada ligos sukaustyta gulėjau lovoje ir iš draugių tarpo išgirdau apkalbas.

     — Girdi, tai apsimetėlė, tyčia neina į darbą, o mes turime už ją dirbti.

     Aplankęs gydytojas ir pamatęs mano būseną (negalėjau savo jėgomis atsistoti), jis pasakė:

     —    Savo darbo kolektyve turi labai negerų žmonių.

     —    Ką jūs, gydytojau sakote, — pasakiau išplėtusi akis. — Pas mus mokytojai labai geri.

     Gydytojas palingavo galvą ir pasakė:

     — Tu visai nepažįsti žmonių. Visus gerai paanalizuok.

     Likusi viena, prišliaužiau prie spintos, pasiėmiau paslėptą Marijos paveikslą, kuriame vaizduojama Marijos mirtis, priglaudžiau prie krūtinės ir gailiai, gailiai pravirkau. Ilgai verkiau lyg mažas vaikas.

     Staiga prisiminiau vaikystėje girdėtus Evangelijos žodžius, kad Jėzus, prikaltas ant kryžiaus meldėsi ir sakė: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23,34-35).

     Nusiraminusi pamažu įsiritau į lovą ir ten guldama mąsčiau: “Jėzau, juk Tu iš nusidėjėlių rankų sunkų medžio kryžių užsidėjai ant pečių ir ėjai už mus visus nusikaltėlius pasiaukoti, daryti atgailos, pralieti savo šventą kraują, numirti. Kareiviai Tave žiauriai stumdė, ragino greičiau žengti”. Lūpos nejučiomis ėmė šnibždėti vaikystėje mamytės išmokytą maldą, kurią dažnai abi suklupusios prie Marijos paveikslo kalbėdavome: “Saldžiausias Jėzau, meldžiu Tave, kad mano siela, norėdama Tau patikti, iškentėtų paniekinimus. Duok man, Viešpatie, jėgų su meile nešti visus man Tavo siunčiamus kryželius. Iš Tavo rankų, Viešpatie, priimu viską: nelaimes, apkalbas, ligą”.

     Maldoje pajutau palengvėjimą. Juk Tu, Jėzau, mokei mylėti tuos žmones, kurie mums neprielankūs, kurie mūsų neapkenčia.

     Prisiminiau pamoksle girdėtus žodžius, pasakytus kunigo Stanislovo (pavardės neprisimenu), dirbusio Kupiškyje vikaru: “Mokykis ir tu, gyvenimo keleivi, iš Kristaus, kaip reikia nešti ne tik savo gyvenimo kryžių, bet ir tą, kurį tau pikti žmonės uždeda. Tavo kryžius nėra nepanešamas, jei tu tvirtai tiki Kristų ir eini paskui Jį, Jo nurodytu keliu. Kristus savo pavyzdžiu, savo gausia malone, kilniais amžinais pažadais padaro jį tau lengvą ir malonų. Kas seka Jėzų, tam ir savoji, ir svetimoji našta lengva. Jėzau, padėk mums kentėti dėl Tavęs už savo ir viso pasaulio nuodėmes”.

     Visa tai pagalvojusi, mąsčiau: “Gerasis Viešpatie, tu matai mano skausmus. Jei draugams atrodo kitaip, atleisk jiems. Tu mūsų Vyriausias Teisėjas”.

     Išganytojas moko: “Mylėkite savo priešus, gera darykite tiems; kurie jūsų nekenčia, ir melskite už persekiojančius ir šmeižiančius jus, kad būtumėte vaikai jūsų Tėvo, esančio danguje” (Mt 5,44-45).

     Nuoskaudų atleidimui Kristus nurodo dangaus Tėvo pavyzdį: “Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas” (Lk 6,36). Visi tikintys žmonės žinome dangaus Tėvo gailestingumą. Prisiminkime pirmųjų tėvų, Adomo ir Ievos, padarytą gimtąją nuodėmę. Kada ji buvo prislėgusi mus, mes buvome didžiausi dangaus Tėvo priešai, mes buvome paklydę, kaip atsiskyrėlė tyruose avis. Dangaus Tėvas mus padarė savo mylimais vaikais. Jis siuntė savo Sūnų, kad Jis, mūsų ganytojas, surastų mus beklaidžiojančius dykumoje. Ir kokia kaina tai buvo padaryta? Kiek Dievo Sūnus iškentėjo dėl mūsų? Jis ne tik paaukojo už mus visą savo gyvenimą, bet ir pačią gyvybę. Gyvenime mes ne kartą nusikalstame Dievui, bet jis mus gailestingai priglaudžia Atgailos Sakramente. Koks gražus mums gailestingumo pavyzdys.

     Kristus savo pamoksle ant kalno išmokė gražiausią Viešpaties maldą, kurią mes per dieną kartojame keletą arba keliolika kartų. Joje sakome “...atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...”

     Šv. Paulius sako: “Niekam piktumu už piktumą neatsimokėkite”.

     “Nekeršykite, mylimiausieji!.. Jei tavo draugas alksta, papenėk jį, jei jis trokšta, duok jam atsigerti” (Rom 12,19-20). “Saulė tegul nenusileidžia ant jūsų rūstybės” (Ef 4,26).

     Krikščioniškoji dorybė priklauso nuo to, kaip mes mylime ir gero linkime tiems, kurie mums trokšta pikto ir mūsų neapkenčia. Koks liūdnas likimas laukia tų sielų, kurių širdyje artimo neapykanta! Jos patenka į amžiną pražūtį, tačiau jau ir šiame gyvenime jos kenčia prakeiktųjų kančias, nes turi gyventi tarpe tų, kurių iš tolo neapkenčia.

     Kartais susimąstau ir sakau dangiškajam Tėvui:

     — Ak, Tėve, tas žmogus yra toks nenaudėlis, kad negaliu jo pakęsti.

     Žvelgiu, Jėzau, į Tavo paveikslą ir tyliai kartoju žodžius, lyg duodama pati atsakymą.

     “O tai ir yra, kad meilės dorybė reikalauja mylėti tuos, kurie manęs neapkenčia. Tas asmuo gali mane niekinti prieš kitus žmones, gali plėšti man šlovę, persekioti kiekviename žingsnyje, bet aš turiu to nepaisyti, neklausyti, ką jis kalba, parodyti, kad esu visa kam abejinga. Jei su juo susitiksiu, kalbėsiu maloniai, neparodysiu pikto veido, pasisengsiu malonumu ir švelnumu jį nugalėti, patraukti prie savęs. Toks elgesys manęs nepažemins, o bus gausus šaltinis didžiausių nuopelnų ir be galo patiks Dievui. Apie meilę priešams, daug tenka skaityti iš šventųjų gyvenimo ir semtis iš jų stiprybės.

     Jei norime keršto, tai darykime taip, kaip darė šventieji. Šv. Paulius pamoko mus, kad mūsų pareiga savo priešams yra juos mylėti, gerai apie juos kalbėti ir daryti jiems gera.

     Viena moteris nepadoriai įžeidė šv. Kotryną Sienietę. Kaip šventoji jai atkeršijo? Ilgą laiką ji slaugė ją sergančią su tokiu nusižeminimu ir pasiaukojimu, kad bučiavo jos žaizdas, kuriomis buvo apdengtas jos kūnas.

     Šv. Ambraziejus paskyrė mokestį ligi gyvos galvos vienam žmogžudžiui, kuris norėjo atimti jam gyvybę, kad jis galėtų pragyventi ir jam nereikėtų blogais darbais užsidirbti sau duoną.

     Toskanijos valdovas Venustas krikščionių persekiojimų metu liepė nukirsti šv. Sebastijonui, vyskupui, rankas, bet netrukus jį patį suspaudė akių liga, ir jam teko eiti pas šventąjį prašyti jo pagalbos. Šventasis išklausė Venusto prašymą ir, pakėlęs dar krauju varvančias alkūnes, palaimino Venustą ir išprašė jam kūno ir sielos sveikatą. Po to atsitikimo Venustas atsivertė ir tapo kataliku.

     — Taip elgėsi šventieji. O man ar užteks jėgų panašiai pasielgti? — mąstau.

     Vėl skaitau šv. Ambraziejaus žodžius: “Jei neturi jėgų, prašyk Dievą, ir tikrai jų gausi”.

     Kas greitai ir su noru sugeba atleisti savo artimui, tam ir Dievas adeidžia kaltes, nes pats Jėzus patvirtina, sakydamas: “Atleiskite, ir bus jums atleista!” (Lk 6,37).

     Palaiminta šv. Pranciškaus Ordino Baptista Varani sakydavo: “Net ir numirėlius galėdama prikelti nebūčiau tokia maloni Dievui kaip tada, kai savo priešams darysiu gera”.

     Palaiminta Angelija iš Fulgino girdėjo Viešpaties balsą, kuris jai sakė: “Geriausias mano meilės ženklas yra meilė, kurią siela rodo savo priešams”. Todėl kas myli savo priešus, tas gali būti tikras, kad Dievas jį myli.

     Suklupusi prie Tavo altoriaus po šmeižtų ir apkalbų, sušukau: “Viešpatie, man labai sunku, palengvink man!” Taip paskendusi dvasiniame skausme pamačiau Jėzaus liūdną veidą, žvelgiantį į mane ir lyg sakantį: “O man ar buvo lengva, kai visai nekaltą, stovintį prieš savo tvarinį žmogų, teisė? Už ką? Kad jiems gera tedariau? Gydžiau ligonius, prikėliau iš numirusių, laiminau ir glaudžiau vaikučius, guodžiau, raminau vargšus ir našlaičius”.

     Žiūriu į Tave, Kristau, kaip tu eini su kryžiumi palinkęs, klumpi ir vėl kelies, nes budeliai ragina Tave greičiau kopti į Golgotos kalną. Jie bijo, kad Tu kelyje nenumirtum, jie nori, kad Tu mirtum ant kryžiaus baisia mirtimi. O Tavo žaizdos kraujuoja, net grindinys paraudonuoja nuo Tavo kraujo, kuris išliejamas už mūsų nuodėmes. Mylimos, laiminančios rankos, pavargusios kojos paplūsta kraujuje.

     Tu miršti ant kryžiaus. Minia Tave užgauliuoja, šaiposi, niekina, bet Tu jiems atleidi. O kokia sunki Tau, Jėzau, buvo ši našta, juk ją uždėjo Tavo paties sutverti žmonės, kurių tu laimingais padaryti nužengei iš dangaus. Pikti apakėliai nenorėjo matyti Tavo nekaltumo ir geriausios širdies.

     Koks Tu geras, Viešpatie, gailestingas, visus mylintis. Tu esi palaiminta tiesa, kuri kenčia, nepailstanti meilė, kuri aukojasi už mus ir mūsų pasigaili.

     Lūpos tyliai tyliai kartoja maldą. “Meldžiu Tave, Saldžiausias Jėzau, kad mano siela, norėdama Tau patikti, nukentėtų visokius paniekinimus ir pažeminimus! Duok man, Jėzau, jėgų, kad galėčiau pasipriešinti savo valiai ir su meile nešti visus man siunčiamus kryželius! Taip, Viešpatie, trokštu priimti iš Tavo rankų viską: visokias nelaimes ir pačią mirtį. Leisk man, Jėzau, kad gyvenčiau dėl Tavęs ir kad mirdama į Tavo rankas atiduočiau savo sielą. Jėzau, išmokyk mane kantriai nešti savo kryžių, sekti Tave ir būti verta gausių Tavo malonių”.