Spausdinti

Jonas Boruta SJ

Krikštydami Lietuvą Vytautas ir Jogaila padarė viską, kad naujai įsteigtų Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų teisinė padėtis būtų sutvarkyta pagal įprastinę Romos Kurijos praktiką - t.y. būtų tiesiogiai pavaldžios popiežiui. Įkurti nepriklausomą LDK katalikų metropoliją su centru Vilniuje bei sufraganinėmis Žemaičių ir Lucko vyskupijomis Vytautas nebespėjo ir tik po jo mirties Lietuvos vyskupijos pamažu pateko Gniezno arkivyskupo įtakon. Dar 1931 metais Pr. Penkausko išsakyta mintis nekvestionuojama ir šiandien: ‘Tikrai yra žinoma, kad Vilniaus vyskupas, nežiūrint lenkų reikalavimo dėl priklausymo Gniezno metropolijai, XV amžiuje nedalyvavo lenkų provincijų sinoduose, nors jis buvo teoretiškai pri-skaitomas prie tos provincijos, kuri Konstancijos susirinkimo (1415 m.) buvo priskirta prie vokiečių tautos”. 14

Gydytojos Steponaitienės portretas.     Zuzana Pranaitytė

Galima teigti, kad paskutiniais savo gyvenimo metais Vytautas tikėjo, kad Lietuvos bažnyčios nepriklausomybę nuo kaimyninės Lenkijos bažnytinių struktūrų galima apginti gaunant sau, o kartu ir Lietuvai karaliaus vainiką. Šis Vytauto planas nebuvo realizuotas. Tai paliko skaudžias pasekmes ne tik Lietuvos Valstybei, bet Bažnyčiai Lietuvoje. Z. Ivinskis čia įžvelgia Lietuvai skaudžios tradicijos genezę:

     “Paskutiniame savo valdymo dešimtmetyje Vytautas daug rašė Romon, net ne savo valstybės reikalais. Pavyzdžiui, 1427 jis prašė popiežių Martyną V paimti savo globon ir ginti nuo netikėlių Rygos kapitulą ir Bažnyčią. Šitaip mezgėsi vytautinės Lietuvos santykiai su Apaštalų Sostu. Bet jie vėl sutriko, kai prasidėjo Lenkijoje audra dėl Vytauto karūnos. Iš pradžių Martynas V nebuvo priešingas Vytauto karūnacijai. Bet popiežiaus nusistatymas keitėsi naudai lenkų, kurių nuopelnai Lietuvą krikštijant Romoje buvo labai aukštai vertinami. Kancleris Zbignievas Olesnickis, kuris buvo didžiausias Lietuvos karūnos priešas, sugebėjo Romoje perstatyti, kad Vytauto karūnavimasis reikš didelį nuostolį katalikybei rytų Europoje. Iš Krokuvos Romon rašyti laiškai rodo, kad Kurija buvo graudenama ir gąsdinama. Lenkams iš tiesų atrodė, kad Vytauto pastangos Lietuvą pakelti į karalystės rangą gali reikšti 1401 Vilniuje ir 1413 Horodlėje užsimezgusios unijos galą.

Priimdamas lenkų prašymą ir rišdamas Lietuvą su Lenkija, Martynas V Vytautui draudė karūnuotis. 1430 m. rugpjūčio 5 d. jis prašė imperatorių Zigmantą Liuksemburgietį vainikavimo klausimą atidėti, o pačios karūnos nesiųsti. Popiežius patarė, kad pusbroliai kreiptųsi į jį Romon, nes tas reikalas esąs dar nepribrendęs ir keliąs neramumus. Vytautas savo karūnos klausimu Romon buvo nusiuntęs ir savo pasiuntinius: Petrą Gedgaudą (Sienko) su Šediboru Valinuntaičiu. Bet Martynas V, lygiai dvi savaites prieš Vytauto mirtį, 1430 m. spalių 13 d. įspėjo atskirus vyskupus, kad stotų prieš Vytauto norą karūnuotis. Jam pačiam jis taip pat buvo rašęs, drausdamas užsidėti karūną.

     Pirmą kartą lietuvių ir lenkų santykiuose nuo lenkų nepriklausomas Lietuvos valstybės žygis Romai buvo perstatytas, kaip pavojus krikščionybei Rytų Europoje. Lenkams vis stipriau ėmus kalbėti vad. “susibroliavusiųjų” bei susijungusiųjų tautų vardu, ir vėliau, kai lietuviai norėjo eiti savitu keliu, Vatikane buvo dėstomas pavojus katalikų tautų vienybei. Net tokiam Žemaičių vyskupui Paliulioniui XIX amž. gale, kai brendo lietuvių tautinė sąmonė, pavyzdžiui, atrodė, jog skyrimasis nuo lenkų reiškiąs bendro fronto prieš pavojingą pravoslavinimą ir “Moskoliją” ardymą. Tik unijoje su Lenkija jaunutę “Kauno Lietuvą” po 1-jo pasaulinio karo teįsivaizdavo ir iš Romos atsiųstas arkivyskupas Zecchini. Pirmieji ryškūs tokio nusistatymo ženklai yra aptinkami jau Vytauto valdymo pabaigoje, kai popiežius Martynas V bandė didįjį Lietuvos kunigaikštį sulaikyti nuo karūnacijos. Apaštalų Sostas tai darė Bažnyčios labui. Šiaip ar taip, Lenkija jau buvo pasiėmusi Lietuvos krikštytojos aureolę, ir neofito purkštavimas prieš Karalystę-Koroną galėjo sukelti abejonių, kai kryžiuočiai buvo tiek daug priskleidę apie Lietuvą paskalų.” 15 Galime tvirtinti, kad nors Vytauto Didžiojo pastangos sudaryti atskirą Lietuvos katalikų metropoliją ir nebuvo sėkmingos - tačiau jis (kartu su Jogaila) įkūrė dvi Lietuvos vyskupijas, nepriklausomas nuo kaimynų kraštų bažnytinių provincijų. Tuo buvo tęsiama nuo Mindaugo laikų einanti Lietuvos bažnytinės politikos tradicija. Z. Ivinskio žodžiais tariant: “Mindaugo pastangos ne tiktai lietuvių tautą apkrikštyti, bet ir įkurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją pasiliko kelrodžiu ir tolimesnėm kartoms (...) Patys didieji kunigaikščiai (Gediminas, Kęstutis, Algirdas) nuolat vedė derybas dėl krikšto. Gimdavo įvairių projektų, bet vokiečių ordino užmačios, iš kurių Mindaugas tik su Romos pagalba galėjo išsisukti, vis stodavo skersai kelio. Vienas iš tų projektų buvo įvykdytas, kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi (1386). Jisai su Vytautu pasekė pirmojo Lietuvos karaliaus pėdomis: abu patys krikštijosi ir įsakė visai tautai krikštytis (1387). Abu kūrė ir pirmąsias bažnyčias. Jie tapo ir tikrieji Lietuvos Bažnyčios organizatoriai”. 16

Taigi Vytautą ir Jogailą teisėtai galime vadinti Lietuvos bažnytinės provincijos kūrėjais ir karaliaus Mindaugo bažnytinės politikos tradicijų tęsėjais.

     Tai, kad jų siektas tikslas nebuvo pasiektas nei jų laikais, nei vėlesniais šimtmečiais iki pat 1926 metų, Lietuvai skaudžios istorinių įvykių grandinės pradžia. Jei XV-XIX amžių Lietuva būtų turėjusi savą bažnytinę provinciją, būtume turėję galimybę didesnei pažangai lietuviškos krikščioniškosios kultūros srityje, t.y. Evangelijos inkultūracija į lietuviškąją kultūrą, turbūt būtų buvę lengviau spręsti ir valstybingumo, ir kultūros, ir tautines problemas mūsų krašte. Tarptautinėje plotmėje Lietuva tapo “terra incognita” - nepažįstama, nežinoma žemė. Tokios Lietuvos padėties liudijimų iš Vatikano archyvų Lietuvos vyskupų skyrimų bylų yra nemaža suradęs Z. Ivinskis. Jis rašo, kad apie tokius vyskupų paskyrimus mus informuoja šalia Acta Miscellanea dar ir Acta Camerarri ir Acta Vicecancellarii įrašai Vatikano archyvo Acta Miscellanea I tome. 1422 m. gegužės 4 d. perkeliant Medininkų vyskupą Motiejų į Vilniaus dieceziją, buvo pasakyta: “Translatus est Matthias Episcopus Mednicensis ad ecclesiam Wilnensem in Polonia”. Tad jau XV amžiaus pradžioje, dar Vytauto laikais, prasidėjo - vėliau vis dažniau pasikartojąs -Lietuvos neskyrimas nuo Lenkijos. Toks Lietuvos ir Lenkijos liejimas krūvon, t.y. Lietuvos laikymas Lenkija, dar labiau išryškėjo XVI-XVIII amž., kai jungtinės respublikos priekyje stovėjo vienas karalius, pas kurį Varšuvon abiem kraštam būdavo siunčiamas bendras nuncijus. Perkeliant Kijevo vyskupą Mikalojų Viežgailą į Žemaičius, 1531 m. vasario 15 d. Acta Miscellanea XVII tome (f. 183v) yra užrašyta: “ad Ecclesiam Mednicensem in Luterania”, turint galvoje Lithuania. O 1492 m. balandžio 11 d. skiriant Albertą Taborą Vilniaus vyskupu, aktuose yra užrašyta “[Dioece-sis] Vilnensis in Scotia”. Čia jau aiškiai matyti konsistorijos sekretorių klaida. 17

     Vėlesniais amžiais tiesioginių bandymų įsteigti Lietuvos bažnytinę provinciją tarsi ir nebesutinkame. Nebent tokiais bandymais galėtume laikyti P. Jatulio aprašytas dramatiškas varžybas dėl žemaičių vyskupo sosto tarp lietuvio Merkelio Giedraičio ir lenko Gniezno arkivyskupo seserėno Jokūbo Voroneckio 1574-1575 metais arba 8 metus trukusią kovą į Vilniaus vyskupo sostą, neįsileidžiant lenko Lucko vyspuko Bernardo Maciejovskio. Šis Lucko vyskupas po ilgos kovos buvo nukeltas į Krokuvą, o Vilnius gavo lietuviškai kalbantį vyskupą Benediktą Vainių (Voiną) 18. Tik XVII amžiaus pabaigoje, Lietuvai patenkant į Rusijos carų “globą”, Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis bei buvęs jo pagalbininkas, vėliau Mogiliovo arkivyskupas ir Vilniaus vyskupas Stanislovas Sestrencevičius bandė siekti Lietuvos primo titulo, tačiau tuose siekimuose artimai bendradarbiaudami su Lietuvos provoslavintojais ir rusintojais Rusijos carais. Šie pastarieji ne tik kad nenorėjo stiprinti Lietuvos Katalikų bažnyčios struktūrą, bet net du kartus bandė panaikinti buvusios LDK sostinės Vilniaus vyskupiją: carienė Jekaterina II 1796 metais panaikino šią vyskupiją, ją prijungdama prie Livonijos vyskupijos, bet po poros metų caro Povilo I ji buvo iš naujo atkurta. Rusijos carų imperijos saulėlydžio epochoje 1902 metais vėl buvo užsimota panaikinti garbingą praeitį ir tradicijas primenančią Vilniaus vyskupiją, tačiau šio plano realizavimą sutrukdė 1905 metų revoliucija. Apie tai galime plačiau sužinoti iš tik ką išleistos E. Vidmanto knygos 19.

Šimtametėms svajonėms - pagaliau įsikurti tiesiogiai pavaldžią Apaštalų Sostui Lietuvos bažnytinę provinciją - išsipildyti buvo lemta tik po 1918 metų vasario 16-tosios aktu paskelbto Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo.

     Deja, tuo metu tai buvo Lietuvos valstybė be savo sostinės religinio centro Vilniaus. Niūrias 1925 metų Lietuvos bažnyčios ir valstybės veikėjų nuotaikas Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimo išvakarėse perteikia vyskupas Justinas      Staugaitis savo atsiminimuose:

“Lenkijos ministeris Grabskis jau sėdėjo Romoj ir tarėsi su Vatikanu dėl konkordato. Mūsų politikams parūpo, ką Vatikanas lenkams pasakys ginčijamų teritorijų klausimu. Kas bus su Vilnium, kurį lenkai juk yra iš mūsų užgrobę? Tatai ir buvo akstinas, kurį ir mūsų politikai suprato, jog jau metas ir mums pasirūpinti konkordatu. Todėl delegatūros pasiūlymas tartis dėl konkordato mūsų Vyriausybės buvo palankiai priimtas.

     Buvo sudaryta komisija, jei neklystu iš trijų asmenų. Komisija susitarė su delegatūra ir įvyko bendras posėdis. Posėdžiui prasidėjus, Karvelis kategoriškai pateikė klausimą: ar Šv. Sostas pripažįstąs Vilnių Lietuvai? Į tai delegatas atsakė, kad ne Šv. Tėvo dalykas valstybėms skirstyti teritorijas. Apaštalų Sostui rūpi Bažnyčios reikalai ir jis dėl jų tariasi su atitinkamomomis valstybėmis, kurios vieną ar kitą teritoriją valdo. Jei kada atgausite Vilnių, sakė jis, Apaštalų Sostas tarsis su jumis dėl Bažnyčios reikalų sutvarkymo tame krašte. Kol jūs Vilniaus neturite, su jumis negalima dėl jo kalbėtis.” 20

Tačiau ir be Lietuvos bažnytinio ir religinio gyvenimo centro Lietuvos bažnytinės provincijos steigimas buvo būtinas žingsnis, normalizuojant per ilgus šimtmečius nepalankiai Lietuvos žmonėms susiklosčiusią situaciją. Vysk. J. Staugaitis taip aprašo tolesnius žingsnius atkuriant Lietuvos bažnytinį gyvenimą:

     “1925 m. rudenį pasiekė mus gandas, kad Lietuvos vizitatoriumi skiriamas arkivys.k. Jurgis Matulevičius, Vilniaus vyskupas. Jis, kaip žinoma, turėjo palikti Vilniaus sostą dėl lenko-manų politikų agitacijos.

     Naujojo vizitatoriaus išmintis ir dorybės pas mus buvo gerai žinomos, todėl tą paskyrimą Lietuvos katalikai priėmė džiaugsmingai. Net vadinamieji kairieji, kurie Lietuvoje vedė atkaklią kovą prieš Katalikų Bažnyčią, prieš arkivysk. Jurgio asmenį ne ką tegalėjo pasakyti.

     Naujasis vizitatorius tuoj pradėjo rūpintis Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimu. Tatai ir buvo jo pagrindinis atvykimo pas mus tikslas.

     Pirmiausia reikėjo numatyti diecezijų skaičių ir nustatyti jų ribas. J.E. vizitatorius kalbėjosi ir tarėsi su dvasininkais ir su pasauliečiais inteligentais. Prieita išvada, kad Lietuvoje, neskaitant okupuoto Vilniaus, turėtų būti bent penkios diecezijos: Kauno metropolija ir keturios vadinamosios sufraganijos. Klaipėdos kraštas, kaipo autonominis vienetas, turėtų sudaryti praelatum nullius (lot. - atskirą prelatū-rą), nes jis per mažas, kad galėtų turėti atskirą dieceziją. Diecezijoms ribas nustatyti vizitatorius pavedė vysk. Skvireckui. Kokie šiuo reikalu buvo vizitatoriaus ir vysk. Skrivecko pasitarimai, rašančiajam šiuos žodžius nėra žinomi. Tiek žinoma, jog galų gale prieita išvada, kad Lietuvos bažnytinę provinciją sudarys šios diecezijos: Kauno metropolija su arkivyskupo sostine Kaune, Telšių vyskupija su vyskupo sostine Telšiuose, Panevėžio diecezija su sostine Kaišiadoryse, Klaipėdos prelatūra numatyta pavesti valdyti Telšių vyskupui.

     Tas projektas pateiktas Apaštalų Sostui ir gautas patvirtinimas. Šiame suskirstyme ypatingas ribas gavo Kaišiadorių vyskupija. Jai teko siaura ir ilga nuokarpa Vilniaus diecezijos, kurios dalys buvo šioje vadinamosios demarkacijos linijos pusėje. Tuo būdu buvo norima pabrėžti, kad Lietuva neatsižada Vilniaus, kad to krašto reikalai net Bažnyčios srityje bus tinkamai sutvarkyti, kai okupantai pasitrauks iš mūsų sostinės.” 21

     Šios paskutiniosios žaizdos užgydymas -Lietuvos sostinės Vilniaus juridinis inkorporavimas į Lietuvos bažnytines administracines struktūras - buvo atliktas tik antrą kartą atkūrus Lietuvos respublikos nepriklausomybę, t.y. 1990 metų kovo 11 d. Lenkų tautybės popiežiaus Jono Pauliaus II 1991 metų gruodžio 19 dienos dekretu Lietuvos teritorijoje įkūrus dvi bažnytines provincijes: Vilniaus ir Kauno. Tuo buvo vainikuotos ilgų šimtmečių Lietuvos valdovų, ganytojų-vyskupų ir tikinčiosios visuomenės pastangos ir lūkesčiai. 22

* * * * * *

Išnašos

1.    Europaische Bischofe planen Gedenkjahr fiir hl. Adalbert: L’Osservatore Romano Deutsche Ausgabe 26 April 1967 Nr. 17 P. 1.

2.    Gudavičius E. Lietuvos vardas XI-XII a. I pusės šaltiniuose: Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai T. III Vilnius 1983.

3.    Kačinskis St. San Meinardo vescovo apostolo della Lettonia (11186-1196). Tipografia Vaticana 1993.

4.    Jatulis P. Pastangos įsteigti Lietuvos Bažnytinę Provinciją nuo Mindaugo laikų: LKMA Suvažiavimo darbai X Roma 1961 P. 127.

5.    Ivinskis Z. Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amžiaus galo): LKMA Suvažiavimo darbai IV Roma 1961 P. 127.

6.    Gidžiūnas V. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. I Didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje: Lietuvių enciklopedija XV Bostonas 1968 P. 132.

7.    Ivinskis Z. Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amžiaus galo): LKMA Suvažiavimo darbai IV Roma 1961 P. 128.

8  Marma A. Lietuvoje krikščionybę  įvedė Mindaugas. Čikaga 1986 P. 44.

9.    Rabikauskas P. Lietuvos krikšto aplinkybės: LKMA Suvažiavimo Darbai Roma 1990 T. XIII P. 101.

10.    Ivinskis Z. Lietuvos krikšto problema: Aidai 1966 P. 363.

11.    Relationes status diocesium in Magno Ducatu Lituaniae. Romae 1971 T. 1 P. XXV išn 22.

12.    Rabikauskas P. Lietuvos krikšto aplinkybės: LKMA Suvažiavimo darbai XIII Roma 1990 P. 102-103.

13.    Krahel T. Die anfangliche Organisation der Kirche in Litauen: La Cristianizzazione della Lituania Citta dėl Vaticano 1989 P. 164.

14.    Penkauskas Pr. Vytauto Didžiojo nuopelnai dvasinės kultūros srityje. Kaunas 1931 P. 32.

15.    Ivinskis Z. Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amžiaus galo): LKMA Suvažiavimo darbai IV Roma 1961 P. 132-134.

16.    Ivinskis Z. Mindaugo krikštas: Rinktiniai raštai IV Roma 1987 P. 44.

17.    Ivinskis Z. Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amžiaus galo); LKMA Suvažiavimo darbai IV Roma 1961 P. 135.

18.Jatulis    P. Pastangos įsteigti Lietuvos Bažnytinę Provinciją nuo Mindaugo laikų: LKMA Suvažiavimo darbai X Roma 1984 P. 174-179.

19.    Vidmantas E. Religinis tautinis sąjūdis Lietuvoje XIX a. antroje pusėje - XX a. pradžioje. Vilnius 1995 P. 137-139.

20.    Staugaitis J. Mano atsiminimai. Vilnius 1995 P. 283. 21 Staugaitis J. Mano atsiminimai. Vilnius 1995 P. 283. 22. Kardinolo Angelo Sodano laiškas Kauno arkivyskupui, Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkui kardinolui Vincentui Sladkevičiui: Katalikų kalendorius žinynas 1993 Vilnius p. 152.