Spausdinti

Aurelija Mykolaitytė

1. Paramos namai

    Apskurę, suvargę gatvės vaikai - juos pastebi tik tada, kai nori apkaltinti padarius kokį nors nusikaltimą. Kas bepasirūpins šiais mažutėliais? Tėvai, kuriems visai nesvarbu, ką veikia jų atžalos? Valstybinės institucijos, kurios nesugeba visko aprėpti? Prieš penkerius metus šio darbo ėmėsi nepriklausoma nuo žinybų labdaros organizacija “Visos Lietuvos vaikai”. Per trumpą laiką nuveikta jau gana daug: agentūra ne tik šelpia skurstančius, bet ir rūpinasi, kad vaikai turėtų namus, šeimą. Dabar Vaikų sodybos, kur auginami ir auklėjami tėvų palikti nepilnamečiai, yra įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir kitose Lietuvos vietovėse.

    Pradžių pradžia - pagalba vaikams Elenos Kubilienės namuose. “Aš pati esu augusi vaikų namuose, ir jau seniai svajojau padaryti viską, kad vaikai turėtų tikrus namus, kad būtų sąlygos, artimos šeimai” - sako šios organizacijos įkūrėja. 1990 metų vasarą Elenos Kubilienės šeima priglaudė 23 vaikus - nuo trejų iki septyniolikos metų. Ši patirtis vėliau buvo sėkmingai pritaikyta steigiant agentūrą “Visos Lietuvos vaikai”.

    Organizacija ėmėsi darbo, visai nieko neturėdama - nei patalpų, nei lėšų. Pirmasis išbandymas - blokados laikas, kai per televiziją, radiją, laikraščius buvo kreiptasi į žmones ir prašyta padėti. Tuomet agentūrą priėmė Profsąjungos namai - davė vieną koridoriuką rūsyje, ir ten, kas galėjo, tas nešė vaikams drabužėlius, maisto, net pinigų. “Viena ranka gaudavom, registravom, kaip galėjom, kita ranka reikėjo iškart atiduoti”, - prisimena Elena Kubilienė.

    Agentūrą įkūrus, buvo paruošta programa, kaip tobulinti vaikų globos įstaigų darbą. Deja, geros idėjos atsimušė į storas ministerijų sienas. Teko pasikliauti savo pačių jėgomis ir daryti tai, kas numatyta. Netrukus atsirado pirmoji sodyba Valakampiuose. Ten vaikai nuo pat mažumės pratinami dirbti - patys turi savarankiškai tvarkytis, padėti tėvams prižiūrėti namus. Tokių sodybų dabar jau dvidešimt septynios. Jų šeimininkams toli gražu nėra lengva - pabandykite įsivaizduoti gausią šeimą, kurioje auga daugiau nei dvidešimt vaikų, norinčių viską žinoti, suprasti, patirti. Sodybose dirbantys žmonės atstoja vaikams tikruosius tėvus. Deja, daugeliui dar sunku suprasti, kodėl taip aukojamasi - mintyse jau skaičiuojami pinigai, gautas pelnas. Tik tuomet paliauna šnairavę, kai patys savo akimis pamato nuovargį tėvų veiduose ir linksmus, guvius vaikus.

    Galima būtų daug pasakoti apie sodybų gyvenimą - kaip reikia pradėti viską iš naujo aiškinti, rodyti, kas kitiems, to paties amžiaus vaikams jau seniai suprantama. Gražina Grigaliūnienė, sodybos Panevėžio rajone mama, papasakojo toki atsitikimą: penkerių metų berniukas kiša į ugnį pirštus ir klausia: “Mamyte, kas čia?” Iš šalies žiūrint, tai atrodytų tarsi nekaltas pokštas. Arba vėl: dvynės viską dalindavosi pusiau, todėl sudraskė gyvą viščiuką. Mamai dar ne kartą teko aiškinti, kad taip daryti negalima, kad ir gyvūnėliams skauda. “Užmiršau, kad negalima”, - pasakys, ir vėl reikės tą patį kartoti. Beje, taip daro sveiki, normalūs vaikai, augę valdiškose įstaigose ir neturėję tikrų namų.

    Žmonių, norinčių padėti skurstantiems, atsiliepia kaskart vis daugiau. Paprastas pavyzdys: Maldeikiuose atidavus vaikų darželį sodybai kurti, tuoj atsirado savanorių, kurie padėjo jį suremontuoti, o senutės nešė vaikams sūrio, kiaušinių ir bučiavo sodybos šeimininkei Nijolei Vasiljevai rankas, sakydamos: “Vaikeli, ką tu padarei?! Tu sušildei visus...”

    Į “SOS vaikai” būstinę, kuri įsikūrusi Vilniaus senamiestyje, užsuka daug žmonių. Ne per seniausiai buvo atėjusi mama su vaiku ant rankų; vyras kalėjime, uošvė išvarė iš namų -ją ir kūdikį. Kreipėsi į visokiausias institucijas. Galų gale viena valstybinė organizacija paskambino ir paklausė, ar negalėtų agentūra padėti. Čia visuomet pagalbos sulaukia vaikai, kurie stinga artimųjų globos, - deja, dabar tokių yra daug. Kartą nedrąsiai praveria duris pirmokėlis ir skundžiasi: “Mane muša tėvas”. Berniukas atėjo į pačią agentūrą ieškoti pagalbos, nes niekur kitur nenori šito girdėti.

    “Visi gali padėti”- sako Elena Kubilienė. Žmonės neša į jų būstinę vaikų išaugtus, bet dar nesunešiotus drabužėlius, batus - daug vargingai gyvenančių šeimų neišgali vaikams visko pripirkti; į pagalbą ateina firmos. Agentūros darbuotojai yra dėkingi visiems už suteiktą paramą ir viliasi, kad per vaikus prisikels žmonės, atgims Lietuva.

2. Savi tarp savų

    Bent trumpam pabandykime įsivaizduoti save - atstumtą, vienišą gyvenantį toli nuo namų pilkame internato kambarėlyje... Tokia buvo tvarka. Jie ir mes - tarsi du skirtingi pasauliai, neturintys nieko bendro. Galvoje kimba mintis, kad taip buvo daroma specialiai - į “šviesų rytojų” galėjai sėkmingai žygiuoti tik lipdamas per kitų, silpnesniųjų, galvas. Anos praeities šešėliai vis dar temdo mūsų gyvenimą. Kažin kada išsivaduosime iš kibių savanaudiškumo gniaužtų? Kada išmoksime atjausti šalia esantį žmogų?

    Tokiu artimo meilės keliu jau bando eiti Vilniaus 12-oji pradžios mokykla, įsikūrusi Pašilaičiuose. Kiekvieną rytą į baltą jaukų pastatą susirenka vaikai iš aplinkinių daugiaaukščių namų ir mokosi skaityti, rašyti, skaičiuoti. Jie būna kartu su negalės ištiktaisiais. Ne kiekvienas, atėjęs į klasę, galėtų pasakyti, jog berniukas, sėdintis pirmame suole, veik negirdi, -Arūnui mokslas sekasi gerai, ir jis sparčiais tempais vejasi kitus. Lengviausia išeitis - ištremti tokius vaikus i specialias mokyklas, uždaryti tarp keturių internato sienų ir dejuoti: “Kiek daug viskas kainuoja!” Taip tikriausiai būtų pasielgę su Aleksu, kuris dabar lanko greta jo namų esančią mokyklą. Vaikas šiek tiek atsilieka nuo kitų, bet tai ne kliūtis šios mokyklos darbuotojams.

    Jaunas, energingas direktorius Virginijus Molis norėtų, kad visiems pradžios mokyklos auklėtiniams būtų gerai. Deja, ne visada pavyksta įgyvendinti savo planus. Kiti negalės ištiktieji mokosi atskiroje patalpoje, nors ir juos reikėtų integruoti į bendrą klasę. Tai sutrikusio intelekto vaikai. Pasitaiko dienų, kai jiems būna labai sunku: vienas tūno kampe, kitas bėga pro duris, trečias dainuoja. Todėl mokytojo darbas su šiais ir kitais vaikais neįmanomas be pagalbininko. Papildomų žmonių tikrai atsirastų, mano mokyklos vadovas, tačiau didžiausia problema - lėšos. Gerai dar, kad padeda tėvai, pagelbsti vienas kitas rėmėjas - galbūt kada nors pavyks įrengti kambarį, kuriame negalės ištiktieji galėtų atsipūsti, pažaisti po pamokų.

    Dabar jų klasėje mokosi ir pirmokai, ir antrokai, ir trečiokai. Vieni pradeda tik skaičiukus, raideles rašyti, o kiti jau skiemenis, žodžius rašo. Mokytoja Violeta Vansavičienė paruošia vaikams individualias užduotis, dirba su kiekvienu atskirai. Šie mokiniai nėra išskirti iš kitų - jie dalyvauja visuose mokyklos renginiuose, valgo kartu su sveikaisiais. “Mūsų tikslas - ne vien tik juos užjausti, bet ir padėti”, - sako direktoriaus pavaduotoja Elona Dobrovolskienė.

    Šios mokyklos darbuotojų pastangos ir triūsas neliko bevaisiai: negalės ištikti vaikai pamažu keičiasi. Jų bendravimas tarpusavyje pasidarė kitoks - tapo vienas kitam geresni, mažiau barasi. Be to, šiems vaikams labai daug padeda bendraamžiai, kurie mielai draugauja su negalės ištiktaisiais. Toks buvimas kartu jau nuo pat mažumės moko vaikus suprasti ir atjausti kitokį žmogų. Galbūt ir būdami suaugę jie neatstums negalės ištikto žmogaus? Norėtųsi tikėti, kad ateityje subyrės ta butaforinė siena tarp dviejų pasaulių, jų ir mūsų, kad visiems kartu pavyks sukurti geresnį ir gražesnį gyvenimą...

3. Jeigu yra tikėjimas

    Kai šaltą rudens dieną sužvarbusi užsukau pas seseris kazimierietes, mane apgaubė jauki namų šiluma ir ramybė. Tuo metu visos trys sengalvėlės vienuolės sėdėjo prie stalo ir baigė pusryčiauti. Sesuo Teresilė maloniai pasikvietė į kambarį. Čia, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios pašonėje, jos apsigyveno prieš trejetą metų, kai pačios jau neįstengė tvarkytis. Dabar seserims padeda kitos vienuolės - slaugo, paruošia valgį, sutvarko butą. Daugiausia priežiūros reikia seseriai Augustinai: jau bus metai, kai visai neišlipa iš lovos, nes serga sunkia Parkinsono liga. Prie šios negalės prisidėjo dar ir kitos - nekalba, nemato. Seserims tenka išvien būti prie Augustinos: pasodinti prie stalo, paduoti valgyti, vėl paguldyti. Turbūt daugelis nujaučia, ką reiškia namuose toks ligonis (juk nuolat reikia keisti baltinius, patalynę, kad nesijaustų jokio kvapo), o čia, pas seseris kazimierietes, - nepriekaištinga švara ir tvarka. Toli gražu ne visi vaikai sugeba taip savo karšinčius tėvus prižiūrėti. Sesuo Juozapa dar šiaip ne taip paeina, pasiramsčiuodama lazdele. Tačiau po insulto ji prarado orientaciją, ir dažnai užmiršta, kur eina, ką daro. Tik seserį Teresilę jėgos dar neapleido - kiek gali, tiek padeda kitoms vienuolėms ir į netoliese esančią bažnyčią valioja nueiti. Didžiausia bėda - dėl tinklainės degeneracijos pablogėjęs regėjimas: dabar mato labai nedaug, o gydytojai nieko gero nežada. Iš šių trijų seserų Teresilė yra jauniausia jai 84, tuo tarpu Juozapai - 86, o Augustinai - 90.

    Į Šv. Kazimiero seserų kongregaciją visos įstojo dar nepriklausomos Lietuvos laikais. Tuomet gyveno Pažaislyje, kur buvo jų vienuolijos centras. Sesuo Augustina “Saulės” gimnazijoje dėstė matematiką, sesuo Juozapa -vokiečių kalbą, o sesuo Teresilė vadovavo vaikų darželiui. Net po daugelio metų gimnazijos mokinės, dabar jau žilaplaukės senutės, prisimena savo auklėtojas ir atvažiuoja jų aplankyti. Tais prieškario metais jas visas ypač traukė “Marijos dukterų” sodalicija, kuriai vadovavo sesuo Augustina. Jos mokinės rinkdavosi bendrai maldai, kartu planuodavo darbus. Iš sesers Augustinos gimnazistės galėjo pasimokyti ir rankdarbių meno. Visa tai joms pravertė tremtyje - mat daugelį moksleivių, baigusių “Saulės” gimnaziją, išvežė į Sibirą. Grįžusios dėkojo seserims vienuolėms, kad daug ko išmokė - ne tik amatų, bet ir ištvermės, napalaužiamo tikėjimo. Deja, neilgai seserys kazimierietes galėjo dirbti mokyklose ar darželiuose. Užėjus sovietų valdžiai, jos pasidarė nebereikalingos. Teko ieškotis kitokių užsiėmimų: sesuo Teresilė įsidarbino ligoninėje, sesuo Juozapa - leidykloje, o sesuo Augustina ėmėsi buhalterės darbo. Taip ir senatvės sulaukė - darydamos gera, padėdamos kitiems.

    “Jeigu yra tikėjimas, lengva viską pakelti”,-    sako sesuo Teresilė. Per ilgą savo amžių patyrusios daug vargo, šios vienuolės kazimierietės išsaugojo vidinę sielos ramybę - žiūrėdama į seseris, džiaugiuosi dėl tokios šviesios jų senatvės. Būdamos kartu ir pagelbėdamos viena kitai, jos įveikia visus sunkumus. Labai daug paramos sulaukia iš savo seserų vienuolių, kurios kantriai, neniurzgėdamos, nedejuodamos, senutes prižiūri. Tikra šventė seserims būna kun. Vaclovo Aliulio apsilankymas, kai jis namų koplyčioje atlaiko šv. Mišias. Vienuolės labai dėkingos ir Zelmai Vaisiūnienei, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Vilniaus rajono tarybos pirmininkei, už rūpinimąsi jomis. Net ir dabar, gilios senatvės sulaukę, seserys kazimierietės toliau pildo savo tarnystę - meldžiasi vienos už kitas, už tuos žmones, kuriems reikia maldos. “Nebaisu gyventi ir numirti, nes žinai, kad už tave irgi melsis”, -    prieš atsisveikinant kalbėjo seserys. Dieve, duok visiems tokios šviesos, kokia spindi šių močiučių veiduose.

    Visos šios istorijos yra tikros, žmonių vardai ir pavardės neišgalvoti. Džiugu, kad mūsų Lietuvėlėj vyksta tokie kasdienybės stebuklai, nuskaidrinantys nelengvą būtį ir tyliai tyliai primenantys Kristaus žodžius, užrašytus Šv. Rašte: “Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte”(Mt 25, 39).