Spausdinti

Parengė kun. A. Rubšys

A. PRIEŠISTORĖ

     1Pirmasis pasakojimas apie Kūrimą* 1Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. 2 O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę,* ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų.

     3* Tuomet Dievas tarė: “Tebūna šviesa!” Ir šviesa pasirodė. 4 Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. 5Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.*

     6 Dievas tarė: “Tebūna skliautas* viduryje vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!” 7 Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko. 8 Dievas pavadino skliautą Dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena.

     9 Dievas tarė: “Tebūna sutelkti vandenys po Dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!” Taip ir įvyko. 10 Dievas pavadino sausumą Žeme, o vandenų telkinį Jūromis.* Ir Dievas matė, kad tai gera. 11* Dievas tarė: “Teželdina Žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, nešančius žemėje vaisius su sėklomis!” Taip ir įvyko. 12Žemė išželdino augmeniją: augalus, duodančius visų rūšių sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera. 13 Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena.

Nugriauta Lietuvių auditorija Bridgeporte (Čikagoje).    E. Butėno nuotr.

ŠVENTASIS RAŠTAS

    Dievas, norėdamas apsireikšti žmonijai ir atskleisti savo valios paslaptį, prisitaikė prie mūsų ir kalba mums žmonių kalba. “Iš tikrųjų Dievo žodžiai, išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, lygiai kaip ir amžinojo Tėvo Žodis, priimdamas trapią žmogaus prigimtį, tapo panašus į žmones” (II Vatikano Susirinkimo dogminė konstitucija “Dieviškasis Apreiškimas”, 13; santrumpa DA). Visais Šv. Rašto žodžiais Dievas taria tik vieną Žodį ir išsako save visapusiškai; vienas ir tas pats Dievo Žodis skamba visų įkvėptųjų autorių lūpomis. “Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas ... Tas Žodis tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų” (Jn 1,1.14). Užtat Katalikų Bendrija visuomet gerbė Šv. Raštą taip, kaip ir Viešpaties Eucharistiją. Ji nesiliauja dalyti gyvenimo duoną tikintiesiems, imdama nuo vieno ir to paties Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno stalo (DA,21). Šv. Rašte Katalikų Bendrija visad ieško peno ir semiasi jėgų, nes priima jį ne kaip žmonių žodį, “bet kaip tikrą Dievo žodį” (DA,24). “Tėvas, kuris yra danguje, su meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais šventosiose knygose” (DA,21).

ŠV. RAŠTO KNYGOS

    Katalikų Bendrija dalija Šv. Raštą į Senąjį Testamentą - keturiasdešimt šešių knygų rinkinį iš Senosios Sandoros tikėjimo kraičio - ir Naująjį Testamentą - dvidešimt septynių knygų rinkinį iš pradinės krikščionių Bendrijos tikėjimo kraičio. Bendrija Apaštalų mokymu atpažino Raštus, kurie turėjo būti priimti į šventųjų knygų sąrašą, vadinamą Šv. Rašto kanonu.

    Senojo Testamento knygos yra šios: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo, Jozuės, Teisėjų, Rūtos, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių, 1 ir 2 Kronikų, Ezdro ir Nehemi-jo, Tobito, Juditos, Esteros, 1 ir 2 Makabėjų, Jobo, Psalmyno, Patarlių, Koheleto, Giesmių giesmės, Išminties, Siracido, Izaijo, Jeremijo, Raudų, Barucho, Ezekielio, Danielio, Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahu-mo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo ir Malachijo.

    Naujojo Testamento knygos: Evangelijos pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną; Apaštalų darbai; šv. Pauliaus laiškai Romiečiams, 1 ir 2 Korintiečiams, Galatams, Efeziečiams, Filipie-čiams, Kolosiečiams, 1 ir 2 Tesalonikiečiams, 1 ir 2 Timotiejui, Titui ir Filemonui; laiškas Žydams, Jokūbo laiškas, 1 ir 2 Petro laiškai, 1, 2 ir 3 Jono laiškai, Judo laiškas ir Apreiškimas Jonui.

    Katalikų Bendrijos Šv. Rašto knygų sąrašas - kanonas - remiasi Septuaginta, graikiškuoju Senojo Testamento knygų sąrašu. Taigi septynios knygos, - būtent Barucho Tobito, Juditos, Išminties, Siracido, 1 ir 2 Makabėjų, -bei pridėtiniai skyriai hebrajiškose Esteros ir Danielio knygose yra laikomi Dievo Dvasios įkvėptais Raštais ir vadinami deuterokanoninėmis - antrojo Senojo Testamento kanono -knygomis bei knygų dalimis. Protestantiškosios krikščionių bendrijos šių knygų bei knygų dalių nelaiko Dievo Dvasios įkvėptomis ir deuterokanoniškąsias knygas vadina apokrifais -“suklastotais, netikrais” - rašiniais, kurie tik dėjosi esą Dievo Dvasios įkvėpti. Rytų krikščionių - ortodoksų - bendrijų Senojo Testamento kanonas yra Septuaginta. Bet kai kurios jų bendrijos atmeta Barucho knygą, o kai kurios laiko kanoniniais, be Septuagintos, ir keletą kitų rašinių: Manaso maldą, Ps 151, 3 Makabėjų.

DIEVO ŽODŽIO KALBOS, TEKSTAI IR VERTIMAI

    Šv. Raštas buvo rašomas per vienuolika šimtmečių. Faktiškai, bemaž kiekviena knyga apima ankstesnį rašytą ar žodinį tikėjimo kraitį. Hebrajiškojo Senojo Testamento knygos buvo perduotos hebrajų kalba, išskyrus aramėjų kalbą Ezd 4,8-6,18; 7,12-26; Dan 2,4-7,28; ir Jer 10,11 skaitiniuose. Septuagintos - deuteronominės - knygos buvo perduotos graikų kalba. Visas Naujasis Testamentas buvo parašytas graikų kalba.

    Ankstyviausieji Senojo Testamento vertimai buvo atlikti į graikų ir aramėjų kalbas. Senasis Testamentas, vadinamas Septuaginta (lotyniškai “septuaginta” reiškia “septyniasdešimt”), pasak legendos, buvo išverstas į graikų kalbą septyniasdešimt dviejų žinovų Aleksandrijoje (Egipte) tarp 250-150 m. prieš Kristų. Be to, Septuaginta apima ir pridėtines -deuteronomines - knygas. Dauguma Senojo Testamento citatų ir nuorodų Naujajame Testamente ir Bendrijos Tėvų raštuose yra pagal Septuagintą. Hebrajiškosios Šv. Rašto knygos buvo išverstos ir į aramėjų kalbą, kuri buvo tapusi šnekamoji Palestinos kalba po judėjų grįžimo iš Babilonijos tremties. Jie vadinami Targumais (aramėjiškai “Vertimais”). Seniausias šių vertimų yra Jobo knygos Targumas, kurio fragmentai buvo užtikti Kumrane.

    Šv. Rašto tekstą liudija daugiau rankraščių (vien Naująjį Testamentą maždaug 5000) negu bet kurį antikos klasikų tekstą. Bet nei įkvėptųjų autorių originalai, nei perrašymai iš jų laikų nėra išlikę. Vienas svarbiausių šiuolaikinių Šv. Rašto studijų siekis yra kritiškai įvertinti ir atskirti iš daugelio skirtingų variantų rankraščius, kurie yra ankstyviausi ir artimiausi dingusiam įkvėptojo autoriaus originalui. Prieš Negyvosios jūros ritinių atradimą Kumrane ankstyviausi Senojo Testamento rankraščiai buvo Aleppo knyga - rankraštis - iš IX kristinio šimtmečio. Kumrane buvo atrasti bemaž visų hebrajiškojo Senojo Testamento knygų, -išskyrus Esteros knygą, - rankraščiai bei fragmentai. Nors kai kuriais bruožais skirtingi nuo vėlesniųjų rankraščių, šie Negyvosios jūros ritiniai liudija, kaip rūpestingai ir tiksliai perrašinėtas Senasis Testamentas.

    Naujasis Testamentas buvo parašytas graikiškai. Graikų kalba buvo bendra paprastų ir išsilavinusių žmonių kalba Romos imperijoje. Ankstyviausi Naujojo Testamento rankraščiai yra graikiški papiruso fragmentai iš pirmųjų II kristinio šimtmečio dešimtmečių. Baigiantis IV šimtmečiui ir V šimtmetyje pasirodė puošnūs viso Šv. Rašto rankraščiai - Vatikano, Sinajaus ir Aleksandrijos knygos. Vertimai į lotynų kalbą ėmė rodytis II kristinio šimtmečio antroje pusėje. Ilgainiui juos pakeitė įspūdingas šv Jeronimo (347-420) viso Šv. Rašto vertimas į lotynų kalbą, vadinamas Vulgata, kuris buvo oficiali krikščionijos Knyga per visą tūkstantmetį. Kiti ankstyvi vertimai buvo į sirų, koptų ir etiopų kalbas.

    Ankstyvieji Šv. Rašto rankraščiai nebuvo padalyti į skyrius ir eilutes. Jie tenkinosi skaitinių padala. Skyrių padalas įvedė Paryžiaus arkivyskupas Steponas Langton'as (mirė 1228), o eilutes pirmasis ėmė žymėti skaičiais Sanktes Pagnini's 1528 metais. Robertas Etienne'as jo darbą užbaigė 1555 metais.

    Nors Europoje ir prieš XVI a. Reformaciją pasitaikė bandymų versti Šv. Raštą į gimtąsias kalbas, reformatorių mestas iššūkis grįžti prie Dievo žodžio ir spaudos išradimas sukėlė vertimų bangą krikščionių protestantų bendrijose. O Katalikų Bendrija, Popiežiui Pijui XII 1943 metais paskelbus “Divino afflante Spiritu” (Įkvėpti dieviškosios Dvasios) encikliką, ėmėsi ryžtingai versti Šv. Raštą į gimtąsias kalbas. Naująjį Testamentą iš Kurt Alando, Karolio Martinio ir kt. kritiškai parengto graikiškojo teksto išvertė kun. Č. Kavaliauskas. Lietuvos Vyskupų Konferencija jį išleido 1972 metais.

    Šis Senojo Testamento vertimas yra iš K. Elliger'io ir W. Rudolph'o kritiškai parengto “Biblia Hebraica Stuttgartiensia” leidinio, kurį išleido Vokietijos Biblijos Draugija (Deutsche Bibelgesellschaft) 1990 metais. O Septuagintos knygos šiame vertime yra iš kritiškai parengto “Septuaginta, id est Vetus Testamentum graece iuxta LXX interpretes” A. Rahlfs leidinio, kurį išleido Viurtenbergo Biblijos Draugija (Privilegierte Wūrttembergische Bibelanstalt) 1940 metais, panaudojant vėlesnės teksto kritikos įžvalgas.

ŠV. RAŠTO ĮKVĖPIMAS IR TIESA

    Krikščionys Šv. Raštą priima ir laiko Dievo žodžiu, nes tiki, kad jis yra Dievo, Šventosios Dvasios, įkvėptas. Įkvėpimas - tai Dievo reiškimasis Senojo Testamento Sandoroje ir pradinėje krikščionių Bendrijoje, - jis įkvėpė per žmones Raštus, kurie liudija Dievo apsireiškimą istorijoje. “Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prakalbino mus per Sūnų, kurį paskyrė Visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius” (Žyd 1,1-2).

    Taigi apreikštieji dalykai, pateikiami Šv. Rašto puslapiuose, buvo užrašyti Dievui, Šventajai Dvasiai, įkvepiant. Remdamasi Apaštalų amžiaus tikėjimu, tikėjimo Bendrija “priima bei laiko šventomis ir kanoninėmis Senojo ir Naujojo Testamento knygas, ištisas ir visas jų dalis, dėl to, kad jos, parašytos Šventajai Dvasiai įkvepiant, savo autoriumi turi Dievą” (DA, 11). Šventosioms knygoms parašyti Dievas įkvėpė žmones - Šv. Rašto knygos turi ir žmogiškus autorius. Susiduriame su dviguba Šv. Rašto autoryste - Dievo ir žmonių autorystės sąveikos paslaptimi.

    “Dievas pasirinko žmones, kurie, nors ir buvojo įrankiai, naudojosi savo gebėjimais bei galiomis. Dievui taip veikiant juos ir su jais, jie, kaip tikri autoriai, užrašė visa ir tik tai, ką Dievas norėjo” (DA, 11). Dievas Autorius įkvėpė Šv. Raštą ir išsakė savo širdį, apreikšdamas save bei savo užmojį žmogaus gyvenime ir žmonijos istorijoje, per žmonių autorių mąstyseną ir žodžius. Katalikų Bendrijos Šv. Rašto įkvėpimo samprata remiasi įrankio sąvoka. Žmogiškasis autorius yra Dievo įrankis, kuris rašo Dievo įkvėptas. Jis nėra vien tik Dievo plunksna ar tik Dievo raštininkas, užrašantis įkvėptą turinį, bet įrankis su savita žmogiška asmenybe, kuri atpažįstama iš įkvėpto rašinio. Per žmogų - įrankį kartu asmenybę - Dievo žodis buvo ne tik įraštintas, bet ir įkultūrintas.

    Ypatingą Dievo įėjimą į Šv. Rašto knygų rašymą liudija Senojo ir Naujojo Testamento Bendrijų savimonė ir tikėjimo kraitis. Timotiejui laiške primenama: “Tu nuo vaikystės pažįsti Šventuosius Raštus {Senojo Testamento knygas}, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Visas Raštas {Senasis Testamentas} yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui” (2 Tim 3,15-17). Krikščionių savimonę apibendrina 2 Petro laiškas: “Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė. Pirmiausia, žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu” (2 Pt 1,19-21).

    Šv. Rašte Dievas prakalbina žmogų žmonių būdu. Visas Šv. Raštas yra Dievo Dvasios įkvėptas, bet ne visas apreikštas. Apreikšta yra tiesa, kurios “Šv. Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko ..., kurią Dievas norėjo pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui” (DA, 11).

    O vis dėlto, krikščionių tikėjimas nėra “Knygos 'religija”. Krikščionybė yra Dievo Žodžio religija, ne rašyto ir nebylaus žodžio, bet įsikūnijusio ir gyvojo Žodžio. Amžinasis gyvojo Dievo Žodis per Šventąją Dvasią turi atverti protą, kad įžvelgtų Šv. Rašto tiesą.

ŠV. RAŠTO REIKŠMĖ IR AIŠKINIMAS

    Šv. Rašto reikšmės pagrindas yra tikėjimas, kad Dievas prakalbino žmogų, ieškantį prasmės ir laimės savo laikinoje būklėje, apsireikšdamas ir kviesdamas žmogų nelikti laiko auka, bet kurti su juo ateitį. Būdamos Dievo įkvėptos knygos, jos yra reikšmingas pasakojimas žmonijai apie Dievo Kūrėjo ir žmogaus pokalbį laiko upėje. Tai, kad Dievas prakalbino žmogų istorijoje ir kad žmogus atsakė Dievui tikėjimu, padarė šį pokalbį lemtingą visiems laikams.

    Šv. Rašte Dievas prakalbina žmogų jo kalba. Užtat šventųjų knygų aiškintojai, norėdami įžvelgti, ką tąja kalba Dievas nori mums pasakyti, turi stropiai ištirti, ką įkvėptieji autoriai turėjo galvoje ir ką Dievas teikėsi jų žodžiais apreikšti. Įkvėptųjų autorių minčiai suprasti reikia atsižvelgti į jų laiko ir kultūros sąlygas, tuomet vartotas literatūrines formas ir tuomet priimtus jausenos, mąstysenos bei rašymo būdus. Nes tiesos pateikimas bei išreiškimas yra skirtingas įvairiuose istoriniuose aprašymuose, pranašystėje, poezijoje ir išminties raštijoje. Kadangi Šv. Raštas yra įkvėptas, be to, yra dar kitas irgi ne mažiau svarbus dėsnis jį teisingai aiškinti, kad šventosios knygos neliktų negyva raidė. “Šv. Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas” (DA, 12).

    Dogminė II Vatikano Susirinkimo konstitucija “Dieviškasis Apreiškimas” nurodo tris svarbias Šv. Rašto aiškinimo taisykles, norint teisingai suprasti šventųjų knygų prasmę.

    Pirmoji taisyklė nurodo, kad, aiškinant Dievo žodį, reikia neišleisti iš minties viso Šv. Rašto turinio ir vientisumo. Nepaisant didelės jo knygų įvairovės, Šv. Raštas yra vientisas, nes Dievo išganymo plano pagrindas ir širdis yra Jėzus Kristus. “Naujasis Testamentas slypi Senajame, o Senasis išryškėja Naujajame” (šv. Augustinas). Prisikėlimo dienos rytą pats Jėzus nusivylusius juo dėl mirties ant Kryžiaus mokinius iš Emauso šitaip pabara: “'O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas {Kristus} neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!' Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta” (Lk 24,25-27). Mokiniai pažino Jėzų, kai jis, “vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems” (Lk 24,30). Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę’” (Lk 24,31-32).

    Antroji taisyklė nurodo, kad Šv. Raštas yra skaitytinas visos Bendrijos gyvojo tikėjimo paveldo - tradicijos - visumoje. Anot Bendrijos Tėvų posakio, Šv. Raštas yra užrašytas pirmiausia Bendrijos širdyje, o ne knygos puslapiuose, nes Bendrija savo tikėjimu neša gyvąjį Dievo Žodį ir Šventoji Dvasia teikia jai dvasinį Šv. Rašto aiškinimą (Origenas).

    Trečioji taisyklė nurodo, kad, Šv. Raštą aiškinant, reikia turėti omenyje tikėjimo tiesų sąsajas - tikėjimo tiesų analogiją. Tikėjimo tiesos siejasi tarpusavyje ir Apreiškimo visumoje.

    Apreiškimo tikslas yra žmonijos išganymas. Išganymo planas buvo įvykdytas darbais ir žodžiais. Žodžiai skelbia Dievo darbus ir atskleidžia jų lemtingą paslaptį (DA, 2). Iš pradžių perduoti gyvu žodžiu, ilgainiui dieviškosios Dvasios įkvėpimu užrašyti Dievo darbai Šv. Rašte liudija Apreiškimą. “Apreikšti” - tai atidengti ir atskleisti; “apreiškimas” reiškia atidengimą ir atskleidimą. Daiktus galime užtikti, atrasti bei surasti. Asmenys apreiškia save, atidengdami ir atskleisdami savo siekius, rūpesčius, baimę ir džiaugsmą. Šv. Raštas, įžodindamas Dievo apreiškimą, liudija žmogaus atsiliepimą tikėjimu Dievui, atidengusiam ir atskleidusiam save ir savo darbus istorijoje. Taigi žodis “apreiškimas” ženklina ne tiek tiesas apie Dievą, kiek paties Dievo gyvenimo paslaptį žmogaus gyvenime. Tiesa apie Dievą ir pati Dievo gyvenimo paslaptis - apreiškimas - buvo įkvėptųjų autorių išgyventa ir atspindi jų savitumą.

(b.d)

    Netrukus žada pasirodyti visas Senojo ir Naujojo Testamento Šventasis Raštas viename tome. Čia spausdiname prel. Antano Rubšio paruoštą įvadą-pratarmę. Manome, kad skaitytojams tai bus įdomu ir naudinga.