Spausdinti

Juozas Vaišnys SJ

     Atsisveikinę su senaisiais metais ir pradėdami naujuosius, dėkojame Tau, Visagali Dieve, už visas mums suteiktas malones praėjusiais metais ir nedrąsų žvilgsnį kreipiame į ateinančius. Į juos žiūrime, kaip į mįslę, kurią atspėti labai įdomu, bet be galo sunku. Ši mįslė paaiškės tik po metų, kai įžvelgsime į savo nueitą kelią. Jos reikšmė daugiausia priklausys tik nuo mūsų valios, ryžto ir pastangų.

     Tad padėk mums, Viešpatie, kad šiais naujaisiais metais ir mes patys būtume nauji ir nauji būtų mūsų santykiai su kitais, kad visi būtume vieningi, vieni kitiems rodytume daugiau pagarbos, vengtume nepagrįstų įtarinėjimų bei priekaištų.

     Su didele viltimi, bet kartu ir su neslepiamu nerimu žiūrime į savo tėvynę, nes nežinome, ką ir jai šie metai atneš. Politinę nepriklausomybę atgavusi, kitokią valdžią išsirinkusi, ji dar turi išsilaisvinti iš dvasinės vergijos likučių, turi ne tik ekonomiškai, bet ir dvasiškai bei moraliai atgimti.

Prieš ketverius metus nugriauta Šv. Jurgio bažnyčia Čikagoje.

     Tu mus, Viešpatie, iki šiol taip nuostabiai globojai it stebuklingai vedei į laisvę. Tos globos tikimės ir toliau. Užtat drąsiai žengiame per naujųjų metų slenkstį, ryždamiesi dirbti ir aukotis Tėvynės gerovei.

     Kai verčiame gyvenimo lapą po lapo, kartais patys save paklausiame, kas gi yra tas gyvenimas? Kartais jis atrodo lyg ramus laivo plaukimas per jūrą, o kartais - kaip žiauri kova. Jis yra nuolatinis ieškojimas, siekimas gėrio, grožio, tiesos. Gyvenimas yra pilnas susitikimų ir atsiskyrimų. Jame su daug kuo susitinkame, su daug kuo skiriamės. Gimdami susitinkame su pasauliu, mirdami - skiriamės. Bet tarp gyvenimo ir mirties yra šimtai susitikimų ir atsiskyrimų. Per gyvenimą plaukdami, kovodami ir ieškodami, skiriamės su tuo, kas netikra, negražu ir negera, kad susitiktume su gėriu, grožiu ir tiesa.

     Kai metai veja metus, keičiasi laikas. Sakoma, kad reikia eiti drauge su laiku. Jei neisi, atsiliksi nuo gyvenimo. Tačiau kažkoks išminčius teisingai pasakė, kad neužtenka eiti drauge su laiku. Jeigu su laiku susijungsi ir susituoksi, tai nė nepasijusi, kai tapsi našlys. Laikas tave pralenks, o tu pasiliksi vietoje. Jei nori neatsilikti, turi pralenkti laiką.

     O ar mes suprantame, kas yra laikas? Filosofams tai yra judesio matas, santykis tarp judesio pradžios ir pabaigos. Laikas negali egzistuoti be judesio, jis neegzistuoja be gyvenimo ir veiklos. Tai ar ne mes patys kuriame laiką? Ar jis ne nuo mūsų gyvenimo priklauso? Tad ženkime j ateitį ir pralenkime laiką, jeigu norime tobulėti ir būti modernūs.

     Kai vieni metai baigiasi ir prasideda kiti, savaime ateina mintys apie laiką - apie jo vertę ir prasmę. Laikas yra brangiausias žmogaus turtas šioje žemėje. Amžinybėje laiko nebus. Ten nebus nei praeities, nei ateities, tik nuolatinė dabartis. Nuo laiko vienokio ar kitokio sunaudojimo šioje žemėje priklausys mūsų vienoks ar kitoks likimas amžinybėje.

     Žinome iš katekizmo, kad mirusieji, pasiekę amžiną laimę danguje, bus visiškai laimingi ir nieko daugiau nebetrokš. Bet jeigu Dievas padarytų tokį stebuklą, kad leistų jiems vis tiek ko nors trokšti, tai ko jie trokštų? Teologai atsako, kad jie prašytų Dievą leisti jiems dar sugrįžti į žemę ir ten šiek tiek pagyventi. Ar tai ne keista? Ne! Tai yra visiškai logiška ir suprantama. Juk jie labai gerai supranta, kad toji laimė, kuria jie dabar džiaugiasi danguje, priklauso nuo to, kaip jie praleido savo žemiškąjį gyvenimą. Tad jie ir norėtų dar sugrįžti į žemę, kad ten galėtų jau visai kitaip pagyventi ir užsipelnyti dar didesnę laimę. O, mums taip pat gerai suprantama, kaip jie tada gyventų, kaip visiškai skirtingai žiūrėtų į savo žemiškąjį gyvenimą! Kaip jie stengtųsi visai kitaip sunaudoti tą laiką, kuris jiems dar buvo suteiktas. Tad kol mes to laiko dar turime, stenkimės jį gerai sunaudoti.

     Dažnai savo apsileidimą mes pateisiname “neturėjimu laiko” Tai yra tik savęs apgaudinėjimas. Atviriau į save pažvelgę, turėsime prisipažinti, kad laiko turime, o neturime tik noro ir pasiryžimo. Jeigu tik norime, mes galime ir turime surasti laiko viskam. Kažkur kažkada ,teko skaityti tokius gražius patarimus:

     Rask laiko dirbti - tai pasisekimo laidas.

     Rask laiko galvoti - tai jėgos versmė.

     Rask laiko žaisti - tai amžinos jaunystės paslaptis.

     Rask laiko skaityti - tai išminties šaltinis.

     Rask laiko būti draugiškam - tai kelias į laimę.

     Rask laiko pasvajoti - tai kilimas prie žvaigždžių.

     Rask laiko mylėti ir būti mylimam - tai dievų privilegija.

     Rask laiko apsidairyti aplinkui - diena per trumpa būti savanaudiškam.

     Rask laiko juoktis - tai sielos muzika.

     Rask laiko klausyti - klausyti Dievo, klausytis kito žmogaus problemų, rūpesčių bei džiaugsmų - tai krikščionybės esmė.