Spausdinti

Viltautė Pocienė

     Šeimos klausimas - pats aktualiausias šių dienų klausimas visiems, kam rūpi tauta, jos ateitis. Nuo to, kaip bus suprantama šeima, santuoka, jos tikslai ir pareigos, labai priklausys ir tautos likimas.

     Puikiai įrengtame Dievo pasaulyje žmogui nebuvo gera vienam. Jis ieškojo antro žmogaus -moters. Moters sukūrimas ir abiejų pirmųjų žmonių sujungimas santuokon sudarė pilnutinį žmogų. Rojaus santuoka buvo šio abipusio pasipildymo išraiška. Vyras ir moteris čia susijungė ne dėl išorinių aplinkybių ar kūno valios, bet stumiami pačių prigimties gelmių. Neatbaigta buitis šaukė šito. Rojaus santuoka buvo lyčių atbaigimas. Tai yra pats pagrindinis ir esminis santuokos tikslas. Jis buvo Dievo įrašytas į pačią lyčių prigimtį ir reiškė pirmąjį dviejų žmonių susijungimo tikslą. Todėl žmogui negera būti vienam, kad trūksta abipusio pasipildymo. Mūsų amžius dažnai užmiršta šitą faktą ir lyčių pasipildymą santuokoje laiko nerealia svajone. Tuo tarpu jie ne tik pirmasis lyčių prigimties poreikis, bet ir pirmasis santuokos uždvinys laike. Žodžiai “negera žmogui būti vienam” buvo pasakyti pirmiau negu “veiskitės ir dauginkitės”.


Archyvinė nuotrauka. J. Tumas-Vaižgantas už darbo stalo.

     Pirmykščiai vyras ir moteris turėjo ne tik skirtingas, reikalingas viena kitos papildymo sielas, bet ir skirtingus kūnus. Tobulybė negali turėti nieko netikslingo ir neprasmingo, ir kūnų skirtingumas turėjo gauti sau pareigų. Kūninis susivienijimas turėjo platinti rūšį. Sukūręs pilnutinę rojaus santuoką, vyrą ir moterį kaip du priešingus gyvybės polius, Dievas juodu palaimino ir tarė: “Veiskitės ir dauginkitės - ir pripildykite žemę”. Pirmykštei santuokai buvo paskirtas ir kitas uždavinys - plėsti žmonių giminę. Sielų bendravimu gilėjo individas, didėjo asmuo, kūnų bendravimu didėjo bendruomenė. Tai buvo asmeninis ir visuomeninis pradas, Rojaus būsenoje glaudžiai susiję. Jie išsiskyrė tik vėliau.

     Žmogui puolus, buvo sukeista šių uždavinių tvarka. Tobuloje būsenoje svarbiausia buvo individo atbaigimas, rūšies plėtimas turėjo ateiti vėliau. Rojuje ši paskirtis nė nebuvo įvykdyta. Žmogui puolus, dvasinis vyro ir moters bendravimas buvo nustumtas į antrą vietą, pirmą užleisdamas rūšies plėtimui. Žmogaus prigimty atsirado chaosas. Antrojo uždavinio iškėlimas į pirmojo vietą buvo padarytas pagal kūno valią. Visu smarkumu išsiveržė biologinė kūno paskirtis, dvasia nepajėgė jos tramdyti ir puolė pati santuoka. Ji dabar tapo priemone kūno aistroms nuraminti. Petras Lombardas rašo: “Rojuje būtų buvę skaistūs santykiai ir garbingos jungtuvės, būtų be aistros pradėta, be skausmo gimdyta. Šalia Rojaus tapo priemone išvengti neleistinų santykių. Pirmoji santuoka -rojinė buvo tam, kad prigimtis daugintųsi, antroji -kad prigimtis nutiltų ir būtų sutramdytos ydos. Prieš nuodėmę santuoka buvo įsteigta pareigai atlikti, po nuodėmės ji tapo priemone, kad būtų galima išvengti uždraustų veiksmų. Kas sveikiems yra paprastas dalykas, tas ligoniams tampa vaistu. Tai buvo blogybė, bet neišvengiama. Šita mintis yra iš šv. Pauliaus žodžiuose: “Gerai daro vyras, neliesdamas moters. Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą... Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai, paskui vėl sueikite draugėn, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu”. Tačiau anoks džiaugsmas tave veda tik todėl, kad gašlumu dega. Todėl aistrų malšinimas nėra santuokos tikslas, tai žemintų žmogišką asmens vertę. Todėl šv. Paulius priduria: “Tai sakau leisdamas, o ne įsakydamas”. Aistrų nuraminimas yra ne santuokos tikslas, bet gyvenimo pasekmė. Kitaip sakant, vedama ne dėl to, kad būtų galima malšinti aistras, bet jas galima malšinti dėl to, kad esi vedęs.

     Nuodėmės aptemdyta santuoka neteko to skaistumo, kuris buvo žadėtas Rojuje, nes giminės pratęsimas jau buvo susijęs su nekaltybės praradimu. Išryškėjo biologinė gyvenimo pusė. Senajame Įstatyme aiškiai matyti, kai šėlsta aistros puolusios žmonijos pirmaisiais amžiais. Tam sugebėjo atsispirti tik maža saujelė Dievo išrinktųjų. Tvanas, Sodomos ir Gomoros sudeginimas buvo bausmės už kūno nuodėmes.

     Mozė įstatymais juridiškai sutvarkė moterystę. Ligtolinė tvarka buvo paremta giminių tradicijomis, prigimties reikalavimais, sąžinės nurodymais. Mozė aiškiai nurodė, kokie asmenys gali sueiti santuokon, kaip jie turi gyventi, kaip tvarkyti šeimos reikalus, kaip pasielgti vienai pusei mirus, tapus neištikimai ar pabėgus. Vedybos, kūdikiai, turto paveldėjimas, skyrybos ir net intymaus gyvenimo smulkmenos — viskas čia numatyta ir sutvarkyta. Net atsipalaidavusios aistros tam tikru būdu apvaldytos. Taip sutvarkyta ir įforminta santuoka galėjo tobulėti, ir jos kultūrinis išsivystymas pasiekė aukščiausią lygį. Tačiau toliau žmogus žengti negalėjo, reikėjo Dievo veikimo. Ir atėjęs Kristus įsteigė Santuokos Sakramentą. Tiesa, visais laikais ir visose tautose santuoka buvo religinio pobūdžio. Civilinė santuoka - tikras naujųjų laikų padaras. Tai ne kultūros kilimo, bet religijos padarinys. Civilinė santuoka gali atsirasti tik tada, kai žmonės nepripažįsta jokios religijos. Iki krikščionybės santuoka buvo religinė tik savo forma, apeigomis, kurios nesiekė jos gelmių. Kristus perkeitė santuokos turinį, galutinį ir esminį jos tikslą. Sakramentas yra Dievo malonės regimas ženklas. Ir šios malonės paliestą sritį susieja su antgamtine tvarka. Kristus davė ne tik naujos religijos formą, bet ir antgamtinį turinį. Pakrikštytiesiems žmonėms tinka tik priimti Sakramentą arba visiškai nesijungti santuokos ryšiu.

     Krikščionybėje kiekviena paslaptis reiškia kokią nors gyvenimo sritį, yra jos įvaizdis, o kiekviena krikščioniško gyvenimo sritis atspindi dievišką paslaptį. Todėl ir krikščioniškoji santuoka turi būti dieviškos paslapties atspindys, arba dieviškoji paslaptis turi būti santuokos įvaizdis.

     Šią paslaptį atskleidžia šv. Paulius laiške Efeziečiams: “Jūs moterys būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva kaip Kristus yra Bažnyčios galva - jis kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų... Vyrai turi mylėti žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai. Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, - aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią” (Ef 5, 22 - 32). Iš šių žodžių matyti, kad krikščioniškosios santuokos įvaizdis yra Kristaus ir Bažnyčios santykiai. Kristus yra Bažnyčios galva, o Bažnyčia yra jojo kūnas. Nuo pat Bažnyčios prasidėjimo Kristaus ir josios santykiai vaizduojami kaip santykiai sužadėtinio ir sužadėtinės. Ši mintis vystoma ir Šv. Rašte, ir Bažnyčios tėvų veikaluose.

     Kadangi Kristus yra Bažnyčios galva, o ji mistinis jojo kūnas, tai Bažnyčia paveda save Kristui. Tai nėra vergiškas nusilenkimas, o tik susijungimas su gyvybę teikiančiuoju pradu, kad galėtų plėtotis Bažnyčia ir skleistis dievažmogiškoji Kristaus esmė.

     Kitas Kristaus ir Bažnyčios santykių bruožas yra jo meilė Bažnyčiai kaip Sužadėtinio meilė Sužadėtinei. Kristaus meilės tikslas yra Bažnyčios šventumas... Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės,- nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą (Ef 5, 25 - 27). Bažnyčia gimdo ir auklėja naujus narius naujam gyvenimui. Bažnyčia yra Motina, nes jos krikštas yra gimimas antgamtiniam gyvenimui. Antgamtinę gyvybę, kurią jai duoda Kristus, ji priima, apipavidalina ir teikia ją tiems, kurie jos neturi.

     Vadinasi, Kristus yra Galva, Bažnyčia - kūnas, Kristus sužadėtinis, Bažnyčia sužadėtinė, jis vyras, ji moteris, jis teikiąs, ji priimanti, jis aktyviai pradedąs, ji formuojanti ir gimdanti. Savo sužadėtinės amžinoje meilėje jie duoda visa, tobulina ir pašvenčia. Ji priima į save Jo gyvybę, formuoja ir gimdo.

     Tai rodo, kad lyčių santykiavimo įvaizdis yra Kristaus ir Bažnyčios paslaptis. Vyras turi taip santykiauti su moterimi kaip Kristus su Bažnyčia. Vyro ir moters gyvenimas turi simbolizuoti Kristaus ir Bažnyčios gyvenimą. Vyro idealas yra Kristus, moters - Bažnyčia. Vyro ir moters kaip žmonių idealas yra Dievas, o kaip skirtingų lyčių -Kristaus ir Bažnyčios paslaptis.

     Kristaus ir Bažnyčios santykių paslaptyje glūdi ir krikščioniškosios santuokos neišardomybė. Kristus yra susijungęs su Bažnyčia amžinai. Todėl ir krikščioniškoji santuoka turi atspindėti Kristaus ir Bažnyčios santykių amžinumą. Kiekvienas mėginimas krikščioniškąją santuoką padaryti išardomą būtų jos esmės naikinimas, nes išdildytų joje Kristaus ir Bažnyčios santykių atvaizdą.“Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” (Mt 19, 6). Ta pačia paslaptimi paremta ir krikščioniškoji monogamija. Kristus yra susijungęs su viena Bažnyčia. Jis ją vieną myli, jai vienai duoda malonės, ją vieną pašvenčia.

     Nekrikštytųjų santuoka neįjungta į antgamtinę sritį, o krikščionims tai Kristaus ir Bažnyčios santykių atvaizdas. Daiktas yra atvaizdo norma. Todėl Kristaus ir Bažnyčios santykiai yra krikščioniškosios santuokos norma ir buvimo pagrindas, kuriuose glūdi jos esmė ir reikalavimai praktiškame gyvenime.

     Katalikų Bažnyčia Juozapo ir Marijos santuoką visada laikė ir laiko tikra. Šv. Augustinas sako: “Angelas nemelavo sakydamas: ‘Nebijok priimti savo žmonos Marijos’. Žmona ji vadinama dėl pažadėjimo, nes kūniškai ji nebuvo ir nebus pažinta”. Marija gimdė, bet iš Šv. Dvasios, ne kaip Juozapo žmona, o kaip Virgo perpetua, nes abu buvo davę skaistybės įžadus. Sakramentas duoda tik teisę gimdyti, bet neuždeda jokios pareigos. Vadinasi, gimdymas nėra būtinas santuokos tikslas. Du žmones į neatskiriamą vienybę stumia visų pirma pažinimas ir kito asmens vertės pajutimas. Kito asmenybės vertė šviečia, traukia, pažadina norą ir troškimą šitą vertę kiek galima inkorporuoti, įjungti į savo gyvenimą, pririšti ją prie savęs kaip neprarandamą laimę ir papildantį turtą. Šitas ilgesys ir noras yra beveik visada aukštesnis ir labiau tiesioginis negu mintis pažadinti gyvybę. Lytys ilgisi viena antros, nes jos yra netobulos. Santuokoje jos kaip tik ir randa natūralų ir tiesioginį savo netobulumo papildymą. Tuokdamiesi žmonės nežino, ar turės vaikų. Jeigu negali jų turėti, santuoka lieka tikra ir gali būti dvasiškai vaisinga. Šis vaisingumas pasireiškia meile svetimiems vaikams, pagalba beglobiams, našlaičių įvaikinimu. Prasmingos ir tos santuokos, kurios atsisako vaikų aukštesnių idealų vardan. Išsižadėjimas gimdyti kūdikius sakramento nenaikina. Krikščionys vyras ir moteris visų pirma siekia ne gimdyti vaikus, bet vaizduoti Kristaus ir Bažnyčios santykius.

     Tačiau rūšies palaikymo instinktas savo prasmę ir savo tikslą pasiekia tik tada, kai gimsta naujoji karta. Čia eina kalba ne tik apie santuokos sudarymo, bet ir apie jos atbaigimo tikslą.

(Taip santuoką aiškino A. Maceina. Dabar, kai Lietuvoje įteisinta bažnytinė santuoka, visiems pravartu su tuo susipažinti).