Spausdinti

Elena Šuliauskaitė

     Vėlinės...

     Tyliai virpa žvakių liepsnelės, tyli susikaupę pušys, tartum sargybiniai prie karžygių kapų. Jokio vėjelio... Dangus apniukęs, pilkas... ir saulė, lyg tai kažko išsigandusi, nedrįsta nusišypsoti Antakalnio kalvoms...

     Pro kapus vis eina ir eina susikaupę žmonės. Visi susimąstę, kažkodėl labai labai negera... Išdavystės akmuo tarsi prislėgė visus čia susirinkusius... Keista... Kaip greitai keičiasi pasaulio nuotaikos, kurios nesiremia amžinomis tiesomis! Tiek kentėta, tiek kovota ir tikėta, taip laukta... pagaliau tiesiog išplėšta iš priešo nagų laisvė... O staiga - didesnei tautos daliai ji nereikalinga!

     Kodėl taip greitai tėvynainiai pamiršo dundėjusius vagonus į klaikią ledinę mirtį? Kodėl sulaužytos priesaikos ir užmirštos gražios kalbos prie Katedros, Vingyje?..

     Juk taip neseniai visi braukėme ašarą, kai Gedimino kalne kilo mūsų trispalvė!

     Gal išgąsdino šalti butai, seniai kai kur užgesusios dujinės viryklės; gal nuolatinės silpnųjų aimanos, kad viskas brangu, užgožė laisvės troškimą ir tikėjimą ateitimi?!

     Kai kas suabejojo ir palūžo...

Kan. Juozas Tumas-Vaižgantas.     J. Grikienio nuotr.

     O mūsų tėvai ir broliai, - ar atsimenate? -KGB rūsiuose išbadėję ir kankinami, geriau ėjo į mirtį, negu išdavė... Prisiminkime tik -kankinius vyskupus - Borisevičių, Reinį... Generolui Juodiškiui buvo pasiūlyta ne tik laisvė, bet ir aukštas postas šešioliktoje sovietinėje divizijoje. Bet jis atsisakė... ir mirė baisiame kalėjime kaip ištikimas Tautos sūnus. O kaip lengvai galėjo nusimesti kalinio pančius!

     Tarsi preliudija į rinkimus , spalio 22-23 diena... Nuo sniego naštos svyra iki žemės jauni palaukių berželiai, lūžta galingų medžių šakos, griūva elektros betoniniai stulpai, viską paskandindami tamsoje. Ir tai nebuvo jokios audros, nė smarkesnio vėjo. Neatlaikė sunkios naštos...

     Tai buvo lyg įspėjimas - atsipeikėkite! Deja, niekas to nesuprasto...

     Vėlinės...

     Kapų taku artėja mažas būrelis... du vyrai ir jos... Akis pirmiausia pastebi du didelius vainikus... Minioje bruzdesys. Visi sužiuro į juos... Jie pažįstami visiems. Vienas — tai tas, kuris ant savo pečių išnešė sunkiausią naštą ir nepalūžo; jis vedė tautą, ir ji klausėjo, ir išvedė į nepriklausomybės džiaugsmą. Pasaulis tai pripažino. Greta eina jo gyvenimo draugė. Visada kartu: ir džiaugsmo minutę, ir sunkią nerimo valandą.

     Abu vyrai neša vainiką prie Sausio 13-sios paminklo. Sustoja, susikaupia tylos, o gal maldos valandėlei. Jei atėjo padėkoti už auką... pabūti kartu su visais ir žuvusiais.

     Jie atėjo be iškilmių, bet pavaduotojų, be pompos. Taip, kaip einama pas savuosius, kaip tėvas eina pas vaikus... Ir blykstelėjo skaudi mintis: o kur kiti? Kur tie, kurie prisiekinėjo meilę darbo liaudžiai, kurie pirma plojo laisvai Lietuvai, o dabar pasisuko į rytus? Kur jie?.. Pirmasis, apžvelgęs minią, sugrįžta prie pirmojo kapo. Kažkas duoda jam žvakę... Jis ją uždega ir bando įsmeigti į žemę. Bet... ne taip paprasta... Žemė sušalusi. Ar tik nuo šiaurės vėjo? Gal sustingo iš skausmo... išduota ir paniekinta Lietuvos žemė?

     Ir taip nuo vieno kapo prie kito... vis lenkėsi, dengė žvakes, ir meilė įsikūnijo karšta liepsna. Taip pamažėli, pamažėli jis artinosi prie paskutinio kauburėlio - o ten... visų brolių sesutė. Uždegęs žvakelę, atsitiesė, pažvelgė į tą, kuri kaip sopulinga motina stovėjo prie kapo. Nešdamas atsakomybės naštą už visą tautą, jie prieina prie Loretos motinos ir, lyg atsiprašydamas už tuos, kurie paniekino pralietą kraują, pabučiuoja į veidą. Aplinkui tyla... Visi seka kiekvieną atėjusių gestą ir paslapčiomis nusišluosto nelauktai pasirodžiusią ašarą.

     Jie neklausia, kas tu? Jis seniai juos pažįsta... nuo pirmųjų baisių įvykių pradžios. Artimųjų skausmas yra ir jo skausmas.

     Nedrąsiai pasigirsta giesmės melodija, graudingai atsimuša kalvose “Lietuva, brangi” aidai, o jie eina vis tolyn... prie Medininkuose žuvusiųjų. Ir vėl prie kiekvieno kapo sužiba žvakė, tarsi meilės spindulys, tarsi atsiprašymo atodūsis...

     Abu vyrai, vienas paskui kitą aplankė visus žuvusius, uždegė žvakes ne tik prie kapų, bet pažadino stebėjusių širdyse naują, galingą ryžtą: siekti pergalės, nežiūrint, kiek pareikalautų aukų, tikėti pergale... pergalė Gėrio ir Tiesos! O kritusieji miškuose, sušalę prie Ledjūrio, nukankinti kalėjimuose, mums kalba: yra dalykų brangesnių už gyvybę...

     Jie pasiruošė išeiti. Visi tyli. Ta tyla šventa, bet taip norėjosi pasakyti kažką svarbaus, kažką kilnaus... Minia prasiskyrė be komandos, pasidarė takas. Staiga vienas garbingos išvaizdos vyras čiupo pirmajam už rankos ir virpančiu balsu sušuko, bet taip, kad visi girdėtų: “Garbė jums, ponas Landsbergi! Garbė jums!”

     Mažas vaikelis klausiamai žvelgia į mamą: “O kas anas?”

     Motina tyliai sušnibžda: “A-bi-ša-la!” Tyliai rymo pušys... plazda žvakių šviesa, o širdyje gaivi viltis: dar ne viskas prarasta... dar daug yra tautoje ištikimų sūnų ir dukrų... Mes laimėsime! Tik, Dieve, padėk!

**********