(Konkurse premijuotas straipsnis)
Birutė Žemaitytė
Viaduko gyvenimo odisėja prasidėjo kaimyninėje šalyje. Jis buvo tėvelių mylimas, nuovokus, geras ir smalsus vaikas. Dingus jam iš namų, mamytė surasdavo prie upės užtvankos ar kur nors prie besisukančių techninių įrengimų. Kartą jo džiaugsmui padovanojo didelį sūpuoklinį arklį. Likęs vienas, jis šį arklį “išmėsinėjo”, degdamas smalsumu, sužinoti, kas jo viduje.
Kalėdų naktis. Ses. Mercedes
Jis atmena, jog su mamyte eidavo melstis į šventovę. Pavakary bėgdavo link karinio dalinio pasitikti tėčio.
Neilga buvo šita nerūpestinga vaikystė. Atėjo grėsminga diena. Vaikas buvo vienas namuose. Pažįstama moteris atėjo ir išsivedė vaiką, žadėdama jam dovanoti raudonus aulinukus, kurių berniukas labai norėjo. Išėjo abu iš namų. Moteris skubėjo, žinoma, ne į parduotuvę, bet į traukinių stotį. Vaikas pravirko, tačiau jo ašaros nepaveikė moters širdies. Įsėdus į traukinį, šis pajudėjo berniukui nežinoma kryptimi. Skausmingai daužėsi pagrobto vaiko širdis, nuojauta kuždėjo: niekados niekados nebepamatysiu savo namų, nepaims rankutės tvirtos tėvo rankos, nepriglusiu prie mamytės... Viadukas pasikukčiodamas verkė, beverkdamas užmigo, o traukinys dundėjo tolyn ir tolyn.
Išlipo netoli Lietuvos. Pėsčiomis jie ėjo ir ėjo, kol mirtinai išvargę, išalkę pasiekė Varėnos miškus. Miško pakraštyje užsuko į vieno girios gyventojo trobelę. Viadukui pamačius prieangyje stovinčias kiaulėms sukapotas bulves, iš džiaugsmo suspurdėjo širdis. Jie prašė žmones leisti jiems užvalgyti šių bulvių. Žmonės buvo geri, jie pasikvietė pavargusius keleivius prie stalo, pavalgydino ir paklojo lovas poilsiui. Šiuose svetinguose namuose keleiviai atsigavo ir galėjo tęsti kelionę toliau. Ėjo elgetaudama jo globėja vis tolyn. Kur? Dievas žino. Viadukas su niekuo nesikalbėjo. Jis visai nutilo, tarsi būtų nebylys. Tik po kelių mėnesių, dideliam nustebimui, prakalbo aiškia lietuviška kalba. Jau čia pasirodė jo charakterio savybė: viskas arba nieko.
Slinko vargo kupinos dienos, mamytę pamatydavo tik sapne. Nebuvo tvirtos tėvo rankos, bet už tai apstu buvo nenupelnyto skausmo. Kartą globėja tarė:
- Vladuk, eisim abu elgetauti. Kai eisim kartu, žmonės bus dosnesni.
Bet didelei jos nuostabai, vaikas ryžtingai atsakė:
- Neisiu elgetauti, aš pats užsidirbsiu duoną.
Globėja supykusi privedė prie tvenkinio ir tarė:
- Jei neisi, prigirdysiu.
- Gali prigirdyti, bet elgetauti neisiu!
Teko nusileisti.
Netrukus prasidėjo sunkios piemenėlio dienos ūkininkų šeimose. Nuo šiol Viaduko gyvenimas susijęs su Kalniškės mišku, netoli Krosnos.
Piemenėlis buvo labai rūpestingas. Gyvulėlius vesdavosi į visas miško laukymėles, takelius, kur augo geriausia žolė. Pargindavo gyvulius sočius, patenkintus.
Piemenaudamas ėmė drožinėti iš medžio. Savo rankdarbius parduodavo turguje, vis prisidėdavo vienas kitas litas prie skurdžios algos.
Teko dirbti įvairiems ūkininkams. Vieni buvo geri, teisingi, kiti sukti, šykštūs. Tarnavo ūkininkui visus metus, dirbo priklausančius ir nepriklausančius darbus, net mintis stengdavosi įspėti. Toks jau buvo šitas vaikas. Artinasi Kalėdos. Ūkininkai atsiskaitė su savo darbininkais. Atėjo ir berniuko eilė. Šeimininkė padavė išardytą seną gūnią ir tarė: “Iš jos pasisiūsi kostiumą” (žadėjo naują medžiagą) ir dar pridūrė: “jei nori klumpių, eik pabučiuok ponui ranką”. Viaduko širdyje kilo didžiulis nuoskaudos skausmas. Kokia neteisysbė! Šitaip nuoširdžiai dirbau visus metus ir toks pažeminantis atlyginimas! Nuriedėjo kelios neklusnios ašaros, ir vaikas išėjo nepaėmęs tokio jį žeminančio atlyginimo. Gal ir nustebino šykštųjį ūkininką toks našlaičio elgesys, bet buvo kartu gera pamoka, kad žmogus, nors jis ir tarnas, betjaučia savo vertę, orumą ir negalima jo skriausti, žeminti.
Pradėjo dirbti kitiems žmonėms. Tai buvo šviesuoliai. Jie pamokė vaiką skaityti, rašyti, net norėjo įsisūnyti, bet našlaitis vardan tos, kuri padarė didžiausią gyvenime skriaudą, atsisakė įsūnystės. Pirmą kartą šiems geriems žmonėms atskleidė paslaptį, kad tai ne jo motina. Atskleidęs ją, našlaitis pravirko. Atgijusi žaizda vėl ėmė kraujuoti. Tačiau nenustojo šios moters globa. Moters, kuri jį pavogė nuo tėvų... Nurimdavo berniukas tik girioje. Jinai jam tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Paaugęs panorėjo girios prieglobstyje pasistatyti savo namą -žeminę. Gavęs iš girininko porą medžių, iškasė girios pakraštyje gilią ir plačią duobę. Žemės širdyje surentė trobelę, pats pamūrijo krosnį ir be galo džiaugdamiesi, abu persikėlė į ją gyventi. Vėl padvelkė namų jaukumas, kurį prarado prieš daugel metų.
Viadukas tapo jaunuoliu. Jo globėja turėjo ir kilnių savybių: išmokė melstis, duodavo gerų patarimų. Jinai šį vaiką savitai mylėjo.
Viadukas buvo labai jautrus, gailestingos širdies ir be galo pamaldus. Gėlėmis puošė visus pakelių kryžius, nuolat su savimi turėjo Šv. Raštą, kurį ne kartą suvilgydavo ašarom. Malda, geri darbai tapo neastsiejama jo gyvenimo dalimi. Iš Kristaus Evangelijos jis sėmėsi gyvenimo išminties, atlaidumo, gerumo, įsiklausymo į kito žmogaus skausmą ir džiaugsmą.
Už kuklias viso gyvenimo santaupas nupirko mažą trobelę, prie kurios augo vienintelis klevas ir 1,5 ha žemės Simno parapijai priklausančiame Gražulių kaime, netoli ežero.
Simno bažnyčioje susituokė su neturtinga, bet geros širdies, giliai tikinčia mergaite Maryte. Prasidėjo meilės ir aukos gyvenimas. Vienas po kito gimė vaikai, augo ir didėjo vargai. Lietuvą užtemdė raudonojo slibino šešėlis. Vladas su savo žmona ir šeima jam priešinosi visom išgalėm. Nė vienas vaikas netapo nei pionieriumi, nei komjaunuoliu. Visu pulkeliu eidavo kas sekmadienį į bažnyčią. Vaikai dalyvavo procesijose. Gegužės, birželio mėnesiais jų sodyboje susirinkdavo kaimynai, jų vaikai, giedodavo litaniją, giesmes.
Prasidėjo stribų siautėjimas. Atėmė vienintelį arklį, o kai atvažiavo paimti vienintelės kriuksės, Vladas su Maryte ir penketą vaikelių, kurių mažiausiąją nešėsi ant rankų, bei su gėlėmis rankose suklupo ir meldėsi prie kryžiaus, kurį pats savo rankomis padarė ir pastatė kaip “prieštaravimo ženklą” savo sodyboje. Stribai net pažaliavo iš pykčio. Vėliau prisipažino: “Geriau mus būtų plūdę, keikę negu meldęsi prie kryžiaus”.
Kitą kartą ateina pasiuntinys ir sako:
- Vladai, iškask kryžių, nes susprogdins.
Šis atsakė:
- Eik ir pasakyk tiems, kurie tave siuntė, kad kai ateis sprogdinti kryžiaus, prie jo stovėsiu aš, mano žmona ir visi vaikai, susprogdinkit visus. Kryžiaus aš neiškasiu. Jis stovėjo ir stovės!
Kada mokykloje išpiešė sienlaikraštyje pajuokai jo vaikus su maldaknyge ir rožančiumi rankose, jis tėvų susirinkimo metu paprašęs balso bylojo: “Esu laimingas ir dėkingas, kad jūs, ponai mokytojai, taip pagerbėt mano vaikus. Man garbė, kad mūsų vaikai meldžiasi. Prašau tik vienos malonės, kai baigsis sienlaikraščio laikas, padovanokit man”.
Aišku, rytojaus dieną sienlaikraščio karikatūrų nebeliko.
Šeima dar pagausėja. Dirba Vladas nuo saulėtekio iki saulėlydžio, kad išmaitintų vaikus. Visus leidžia mokytis. Nori vaikams šviesesnio gyvenimo, bet jo širdis tokia jautri, pažeidžiama ir gailestinga.
Po karo žmonės skurdžiai gyvena, neleidžia širdis imti normalaus atlyginimo, dirba tiesiog pusvelčiui, o kartais ir nepavalgęs sočiai, jei mato žibančias alkanų vaikų akutes. Už tai darbą atlieka taip uoliai, sąžiningai, kad gali dėti kokybės ženklą “D.G.” (Dievo garbei), kiekvieno namo pamatuose ar šulinių žieduose.
Negana to, šita širdis tokia dosni, kad moka dalintis su tais, kurie dar mažiau turi. Dosnumą dalija mažamečių vaikų rankelėmis. Simne menkoje lūšnelėje gyveno paralyžiuota, Parkinsono ligos prie lovos prikaustyta motina su dviem mažametėm dukrelėm, o Skovagalių kaime jauna paralyžiaus ištikta mergina - Onutė. Tai buvo Vlado ir Marijos globotinės, jis siųsdavo vaikus su lauknešėliais.
Ko norėjo išmokyti Vladas tokia veikla savo vaikus? Gailestingumo, artimo meilės. Kai simnietė moteris šiek tiek judėjo, pasakojo tokį įvykį. Dienos metu slankiojau po miestelį, prašydama išmaldos, ir taip nutiko, kad dieną nieko negavau. Netoli savo varganos trobelės atsisėdau ir verkiu, bijau grįžti tuščiomis rankomis pas savo alkanas mergaites. Tik staiga, pro mane beeinąs šunelis, dantyse nešąs didoką duonos žiauberę. Aš pradėjau prašyti: “Šuneli, būk geras, atiduok man šią duonelę. Tu sveikas, stiprus, susirasi sau maisto, o aš savo alkanoms dukrelėms neturiu ko valgyti. Būk geras, šuneli, atiduok duonelę”, ir ištiesiau rankas.” Šuo pažvelgė į mane, pavizgino uodegą, priėjo arčiau ir paliko žiauberę duonos prie mano kojų. Dėkinga buvau Dievui ir šuneliui, paėmiau duoną ir grįžau namo. Turėjau kuo pamaitinti dukreles.
Simne vyko misijos, pamokslus sakė garsus misionierius tėvas Bružikas. Jaunuolis Vladas klausėsi pamokslų, karštai meldėsi, o kai misionierius paragino tapti abstinentais metams, dvejiem, penkeriem... Vladas pasižadėjo likti abstinentu visą gyvenimą. Ir jis savo pažadą ištesėjo. O juk buvo tūkstančiai gundančių progų, nes jis buvo statybininkas-mūrininkas. Šitas auksinių rankų meistras abstinentu išliko visą gyvenimą.
Ėjo metai. Iš gimtojo lizdo išskrido vaikai. Sukūrė savo šeimas. Net subrendusiems savo vaikams, jis dažnai kalbėdavo apie Dievą, mokė gailestingumo, atjautos, įsijautimo į kito skausmą.
“Kai aš mirsiu, - kalbėjo jis vaikams, -aprenkit mane kariškai. Visą gyvenimą buvau karys, kovojau už Gėrį, Gailestingumą, Tyrumą, Blaivumą. Toks noriu nueiti pas Dievą”.
Dar vienas ryškus Vlado bruožas - santuokinė ištikimybė, skaistumas. Jinai buvo tokia tyra, nesudrumsta visą gyvenimą, net mintyse. Ją jis užantspaudavo savo mirtimi. Mirus Marytei, Vladas tegyveno žemėje 11 dienų ir pats mirė. Atsigulė šalia, kad mirusiems keliantis, paimtų ją už rankos ir eitų abu pas Dievą, kurį taip mylėjo kiekviename žmoguje. Ne veltui ir užrašas prie jų kapo byloja: “Vaikeliai, mylėkite vienas kitą!”
Kai rymai prie jųjų kapo Simno kapinėse arba lankaisi Tėviškėje, jauti kaip švelniai ir galingai persmelkia šita žmogiškai dieviška Meilė, kurią jie liudijo visu gyvenimu.
Viadukas - mano Tėtis.
Marija - mano Mamytė.
Daug apie juos būtų galima parašyti, bet lai rašo pats Gyvenimas, kurį per juos gavau.
Dar gyvenant namuose, kai visi sumigdavo, ne kartą mačiau savo Tėtį tyliai vaikštantį po sodą, besiklausantį vakarinio bitučių dūzgesio, viršuje mirgėjo tūkstančiai žvaigždžių, o iš jo širdies kilo į Dangų malda, gal ir rauda. Jis meldėsi už savo vaikus, meldėsi ir už tą, kuri į kapą nusinešė didelę paslaptį - kodėl šitas vaikas pateko į Lietuvą...
Tai tikra istorija. Jinai kažkuo panaši į ST Juozapo istoriją.
Kaip nuostabu bus Amžinybėje sužinoti tiesą ir nesuvokiamą Apvaizdos lemtį mūsų šeimai.
Galiu tik viena visų septynių vaikų vardu ištarti: “Dieve, dėkoju už gerąjį Tėtį ir mylinčią, tyliąją, pamaldžiąją Mamytę”.