Lina Dringelytė
Visi mes šiuo sudėtingu gyvenimo laikotarpiu dažnai susiduriame su įvairiais įžeidimais, nuoskaudomis, fiziniu ir dvasiniu smurtu, patiriamu pačiose netikėčiausiose situacijose. Ir kiekvienam iš mūsų dažnai iškyla hamletiškas klausimas, būti ar nebūti? Kaip pasielgti šioje stresinėje situacijoje, kaip nenusilenkti, nepalūžti ir kartu išlikti žmogumi, išsaugoti švarią sąžinę ir tyrą sielą, pagaliau svarbiausia keršyti ar nekeršyti.
Jėzus sakė: “Jei tau suduos per vieną skruostą, atsuk kitą”. Ilgą laiką aš negalėjau suprasti ir netgi sutikti su tokiu požiūriu. Maniau, jei kaip reikiant neatsikirsiu savo skriaudėjui, mane visi laikys pastumdėle ir netgi juoksis. Tačiau vėliau, nors tai buvo ir nelengva, aš supratau, kad vienintelė išeitis sustabdyti blogį - nutraukti jo plėtojimosi grandinę, sugerti į save, neperduoti jo kitam, niekuo nekaltam žmogui, ir netgi negrąžinti jo skriaudėjui.
Mano nuomone, patį nuostabiausią žmogaus nuolankumo ir kantrumo pavyzdį mes suvokiame Vaižganto apysakoje “Dėdės ir dėdienės". Tijūnas Rapolas nuskriaudžia Mykoliuką, paveržia iš jo Severiutę, mylimą merginą. Visi mes piktinamės tuo, kad Mykoliukas buvo pasyvus ir nuolankus, nekovojo už savo meilę, leidosi stumdomas ir niekinamas. Mūsų akimis žiūrint, jis turėjo atkeršyti Rapolui ar bent išeiti į mišką, kaip Tadas Blinda. Tačiau jis pasielgia visiškai atvirkščiai. Per drovus, per daug kuklus Mykoliukas, kad pasipriešintų. Susitaikęs su likimu, jis netgi Severiutės paprašyas čyrina savo smuikeliu jos vestuvėse. Ir tik jo atkaklus grojimas, kol nutrūksta stygos, parodo, kokį didelį skausmą kenčia Mykoliukas. Tačiaukartu kokią vertingą gerumo pamoką jis duoda visiems aplinkiniams, netgi mums, visoms ateinančioms kartoms, šios knygos skaitytojams.
Pamąstykime, kas būtų, jei Mykoliukas būtų keršijęs. Jo kerštas būtų sulaukęs atsako ir lyg aidas plėstųsi be galo.
Korsikos saloje yra nuo senų laikų išlikęs kraujo kerštas, vadinamas “Vendeta”. Prasidėjęs nuo smulkmenos ar nelaimingo atsitikimo, giminių karas tęsėsi šimtmečiais, kol pagaliau saloje nebeliko jaunų ar suaugusių vyrų. Jie visi žuvo tarpusavio konfliktuose arba slapstėsi nuo priešų keršto.
Didelę pamoką šiuo klausimu mums, visiems jauniems žmonėms davė ir šių dienų istorija. Mums teko būti liudininkais ir netgi dalyviais Lietuvos išsivadavimo iš Tarybų Sąjungos priespaudos. Ne veltui Lietuvos išsivadavimo procesas buvo pavadintas dainuojančia revoliucija. Sąjūdžio metu rimti, vieningi, susikaupę mes rinkomės į daugiatūkstantinius mitingus, dainavom “Tautišką giesmę”, stovėjom Baltijos kely. Kai griūnanti imperija prieš beginklius žmones pasiuntė desantininkus ir tankus, lietuviai nesitraukė, giedojo “Marija, Marija” ir meldėsi. Kaip ir kitais sunkiais gyvenimo atvejais, mes nepuolėme šaudyti ir žudyti svetimų kareivių, nežiebėme ir neplėtėme gaisro ugnies, o kreipėmės j Dievą. Iškentėjome. Dar vieningiau susitelkėme, laidodami savo didvyrius -mes šaukėmės ne keršto, o teisingumo. Įvyko tai, kas ir turėjo atsitikti: agresija pasitraukė.
Tai buvo man pati didžiausia gyvenimo pamoka; pamoka, kaip turėčiau elgtis, patyrusi gyvenime skriaudą ar neteisybę. Protu aiškiai suvokiu, kad turiu elgtis kaip tikras krikščionis ir jokiu būdu neprivalau į blogį atsakyti tuo pačiu. Deja, blogos mintys sklinda greičiau nei geros, todėl dažnai labai sunku būna klausyti proto balso, o ne jausmų. Rodos, į menką, nekaltą pastabą atsakau tuo pačiu, bet įžeidžiu žmogų — lieka abipusė nuoskauda. Tačiau vėliau imu gailėtis ir, manau, svarbiausia, kad suvokiu savo klaidą ir žinau, kaip man ugdyti savo charakterį. Ne veltui sakom, jei tarp dviejų žmonių įvyko konfliktas ar koks nemalonus incidentas — kaltas visuomet tas, kuris protingesnis. Tik silpnas ir bevalis žmogus gali kaltinti aplinkinius dėl savo vargo ir keršyti kitiems už savo nesėkmes.
Dabar aš tikiu, kad su manimi taip neatsitiks.
Nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės
Nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų!
B. Brazdžionis