Spausdinti

CHIARA LUBICH

“Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos” (Mt 25,13).

     Tie žodžiai baigia palyginimą apie dešimtį mergaičių, kurios laukė jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Tas palyginimas įspėja, kad būtumėm budrūs, ragindamas gerai naudoti esamą laiką, kai laukiame mūsų susitikimo su Jėzumi, kiekvieno susitikimo su juo. O svarbiausioji tų žodžių esmė, kuri padeda mums juos gerai suprasti ir pagal juos gyventi, yra meilė.

     Tame palyginime taip pat minimi ir žibintai, kuriuos tos dešimt mergaičių pasiėmė su savimi ir kuriems reikia alyvos, kad degtų. O palyginime toji alyva žibintams reiškia meilę tam Jaunikiui, kuris iš tikrųjų yra Jėzus, jis pas mus visuomet ateina, norėdamas mums padėti vykdyti jo valią, kuri mums kartais gali atrodyti kaip sunki našta ar jo maloninga pagalba, kuri iš tikrųjų reiškia jo meilę mums ir jį patį.

     Jei mes pasiliksime jo meilėje, galėsime jį atpažinti ir būsime pasiruošę jį priimti. Tada, darydami tobulai viską, ką privalome, vykdysime Dievo valią kiekvieną mūsų gyvenimo valandėlę. O vykdydami Dievo valią, galėsime būti kantrūs, ištvermingi, nuolankūs, nors neturtingi ir stokojantys visokių gyvenimo reikmenų, bet pajėgsime būti dori ir gailestingi, jei stengsimės vykdyti tą nuostabią meilę.

     Be to, stengdamiesi būti dvasiškai budrūs ir dėmesingi, galėsime mylėti artimą, kai kiekviename bendravime su juo turėsime progą daryti gailestingumo darbus.

     Koks bebūtų mūsų vaidmuo pasaulyje -tėvų ar motinų, ūkininkų ar įstaigų tarnautojų, išrinktų pareigūnų ar valstybės vadų, ar studentų, ar įgudusių darbininkų - kiekvieną dieną vis pasitaiko progos tiesiogiai ar betarpiškai, maitinti alkanus, pamokyti neišmanančius, pakęsti kantriai ir atleisti klystantiems, patarti abejojantiems, melstis už gyvuosius ir mirusius.

     Tad pasiryžkime iš naujo, kad rūpestingai galėtumėm tarnauti artimui, koks jis bebūtų, ypač dvasiškai būtumėm jam naudingi. Tada kiekviena mūsų gyvenimo diena galės mus gerai ruošti amžinajai dienai, mūsų galutiniam susitikimui su Jėzumi. Todėl ir stenkimės visuomet gyventi taip, lyg tai jau būtų mūsų paskutinioji diena, paskutinioji valanda, kuri mums dar liko.

     Tad gyvenkime taip, kad mūsų meilė Dievui ir artimui galėtų reikštis šypsenoje, darbe, kurį atliekame, mašinos vairavime, patiekalo ruošime, veikloje, kuriai ruošiamės, mūsų ašarose, kai gailimės brolio ar sesers, kurie ką nors kenčia, įrankio vartojime, rašinyje ar laiške, kurį rašome, laimingo įvykio minėjime su kitais, drabužių valyme... Viskas gali padėti mums reikšti meilę Dievui ir artimui. Tad budėkime ir stenkimės, nes reikia, kad mūsų meilė būtų veiksmingas pavyzdys kitiems.

     Mūsų gyvenimo paskirtis panaši į žvaigždžių. Jos lieka, jei būna judėjime; jei jos nejuda - dingsta. Jei mes mylime iš tikrųjų nesiliaujančiai, tada Dievas, kuris yra Meilė, gyvena mumyse, ir mūsų žemiškas gyvenimas turi svarbiausią prasmę, nes juk Jis gyvena mumyse visuomet.

     Jei mes stengsimės taip gyventi, tada kiekvienas momentas, kiekvienas artimas, kiekvienas kryžius ar džiaugsmas bus mums lyg tos nuostabios progos, kada eisime pasitikti Jaunikį su uždegtais žibintais.

Iš amglų kalbos išvertė Kostas Paulius