Jadvyga Radzevičienė
“Gyvenimo prasmė yra ten, kur reiškiasi žmogiškumas”, yra pasakęs lietuvių poetas J. Marcinkevičius.
Kas to žmogiškumo gimdytojas? Aišku, kad žmogus! Perskaitykime šį žodį paraidžiui ir pamažu keliaukime į šį klausimą atsakymo labirintais...
Žmogus - tai žemė, talpinanti gelmėse visas savo vertybes.
Žmogus - tai motina, glaudžianti prie savo krūtinės nuskriaustą, verkiantį ne tik mažą vaiką, bet ir suaugusį.
Biblioteka ir skaitykla Perkūno name.
Žmogus - tai gydomasis Lietuvos pušynų skleidžiamas oras.
Žmogus-gigantas-kalnas, kurio viršūnę pasiekti ne visiems valia.
Žmogus - tai uraganas, kartas nuo karto išmetantis savo klaidas ir pyktį.
Žmogus! Kas jis? Tai saulė, kuri savo nuostabia šiluma šildo visus visus... Ne tik tuos, kurie metai iš metų gerina savo bėgimo olimpinius rekordus, bet ir tuos, kurie per visą savo gyvenimą negali išeiti iš gimtųjų namų... Ne tik tuos, kurie kiekvieną pavasarį džiaugiasi nuostabiu sodų ir pievų žydėjimu, bet ir tuos, kurie visą savo gyvenimą draugauja su tamsa. Ne tik tuos, kurie rašo įdomias knygas ir jas skaito, bet ir tuos, kurie negali ištarti pirmosios abėcėlės raidės A...
Sunku, bet kasdien, besibeldžiant Dievui į tavo minčių duris, stengies aprėpti tą visumą -Žmogų... Tai visuma, kuri sukūrė mums Lietuvą, o mes tapome jos vaikais - lietuviais. Apie lietuvį jau XIV a. knygose rašė: “Lietuvis - tylūs, ramaus būdo, taupus (ypač moterys), pamaldus ir karštai myli savo tėvynę...”
Šiandieną, kai esame laisvi, su didele meile dairomės atgal - į gilią tautos praeitį ir dėkojame žmonėms, kurie sunkiu Lietuvai metu negailėdami savęs, nepalūždami iš tiesų mylėjo savo Tėvynę, jos žmones... Neatsitiktinai dar okupacijos metais skubėjome nuvykti į Tolminkiemį, kur ilgą laiką gyveno ir dirbo vienas lietuvių literatūros klasikų - K. Donelaitis, kur gimė pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys - nemirtingoji “Metų” poema, išversta į daugel pasaulio kalbų Įžengę į K. Donelaičio bažnyčią, nuoširdžiai kalbamės su Lietuvos atmintimi ir iš čia skubame į Kauną, kur, paspaudus Maironio buto durų rankeną, suskamba kanklės ir pasigirsta J. Naujalio ir Maironio dainos “Lietuva brangi” melodija. Vaikštome po muziejų, atidarytą 1936 m. birželio 28 d. ir girdime:
Už tatai, kad tave, tave vieną tiktai
Nuo jaunųjų dienų aš mylėjau karštai,
Kad tau įkvėptas amžinas giesmes po kojų
Iki šiol nenuilsdamas klojau ir kloju...
Su poeto įsimintinais eilėraščių posmais mintyse mes su mokiniais skubame į Pasandravį Maironio gimtinę pasodinti ąžuoliuką. Lai jis augs ir kasdieną dėkos Maironiui už tai, kad poetas ne tik pats mylėjo savo tautos žmones, Lietuvos kraštą, bet tos meilės jau 134-ieji metai moko ir mus...
Žvelgi atviromis akimis į nuostabią gamtą -jos žiemas ir pavasarius, vasaras ir rudenius! Ramybė? Deja, nes be galo jaudinies, kai paimi į rankas J. Marcinkevičiaus “Dienoraštį be datų”, o ten skaitai: “O Donelaitis - koks jis dar artimas gamtai! Jis žiūri į ją būriškai, gaspadoriškai, kaip į savo parapiją, kurioje ir pavasario linksmybės, ir žiemos rūpesčių - per akis”. Ir liaudiškąją Strazdo lyrą laikė ant savo rankų gamta, Anykščių šilelyje suošė, susiūbavo jaunojo Baranausko giesmė...
“Skubu ir čia, kad jauni, bręstantys žmonės galėtų pasėdėti ant legendinio Puntuko akmens, pasimaudyti Šventojoje, priglusti prie savo tautos turtingos ir garbingos praeities, kad paklaidžioję po A. Baranausko Anykščių šilelį, galėtų prisiekti sau: “Svarbiausia būti žmogumi, aukojančiu savo meilę ir darbus kitiems”.
Turbūt niekada, net šimtus kartų apsilankius tose pačiose vietose, nepraeis noras atsikvėpti tyru tėviškės oru, prisiglausti prie dūmu kvepiančios senolių pirkaitės, pripildyti širdį šventa protėvių didybe, atsigerti iš gaivios ir nesenkančios lietuvių tautos kūrybos versmės, ir pagaliau pailsėti nuo pašėlusio amžiaus ritmo... Todėl ir vykstame į Rumšiškes - Lietuvos liaudies buities muziejų. Vaikštome čia po Dzūkų kaimelį, Aukštaitijos kaimą, žengiame į Sūduvių sodybas ir Žemaičių kaimo trobas. Bevaikščiodami čia mes ir sužinome, kaip gyveno darbštus, kantrus, užsispyręs, taupus, gerumą ir nuoširdumą skleidžiantis lietuvis aukštaitis, žemaitis, suduvis ir dzūkas...
Kas aš be medžio, be žolės, be paukščio,
be priėjimo prie žmogaus, be žvilgsnio,
kuris mane sutinka ir palydi?
(J. Marcinkevičius)
Daug garsių, darbui atsidavusių vedlių iš meilės žmogui išaugino Lietuva, jos žmonės, tikėjimas Dievu. Nepamirštami mums J. Biliūnas, J. Tumas-Vaižgantas, V. Kudirka, M. Mažvydas, J. Jablonskis, Vydūnas, K. Čiurlionis. J. Basanavičius, J. Žemaitė. I. Simonaitytė ir daugelis kitų - ne tik rašytojų, dailininkų, kompozitorių, liaudies dainų kūrėjų, amžiais nesugriaunamų pilių statytojų, architektų, kurių dėka buvo pastatytos neįkainojamo grožio bažnyčios, katedros, bazilikos, arkikatedros. Kiek tų eilinių žmonių, pakrikštytų ne vandeniu, o meile?! Visi jie, likę gyvi, ėjo savo protėvių pramintais takais ir kartojo:
Neatimk iš manęs tik, maldauju,
Lietuvos - ji tokia man sava.
Man negaila bus nuosavo kraujo,
Kad tik liktų gyva Lietuva.
(E. Mieželaitis)
Neišvardinsi visų išeivijos lietuvių, neišmatuosi jų meilės savo kraštui, o jie iš tiesų tartum paklūsta B. Brazdžionio ketureiliui:
Į namus iš pasaulio vieškelių visų
Grįš visi, ėję Viešpaties valia ištikimai,
Kam širdy, kai aplinkui buvo juoda ir tamsu,
Tartum saulė švietė tėviškės namai.
Neseniai išeivijos lietuvio P. Deltuvos rankų darbo kūrinys - dovana “Madona” papuošė Kauno Įgulos bažnyčią. Tai tik vienas iš daugelio išeivijos nuveiktų darbų Lietuvai! Jie mums - kaip J. Biliūno “Laimės švyturys”, raginantis tapti geresniais, kuo stipriau mylėti savo artimą, ištiesiant jam pagalvos ranką.
Gal dėl to šiandieną padeda mums ir kitos tautos - belgai, švedai, vokiečiai nelengvame mūsų gyvenime.
Lietuvis baigia išverkti savo jausmus ties kiekvienu pakelės kryžiumi, menančiu jam sunkias praeities dienas. Ne paslaptis, kad ir šiandieną ne vienas lietuvis savo gyvenimo kelyje sutinka nemaža sunkumų. Pavargsta... Ieškodamas poilsio ir ramybės, jis skuba į Kryžių kalną, kur 1993 metais rugsėjo 7 d. 10 val. Meilės ir Vienybės apaštalas popiežius Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias. Nepamirštami išliko ištarti jo žodžiai: “Meldžiame dieviškos šviesos, kad kryžiuje matytume savo kančių prasmę ir mokėtume mylėti kiekvieną žmogų, kaip Kristus mylėjo”.
Ramybės namais ir meilės žmogui mokykla šiandien daugelis lietuvių laiko bažnyčią. Čia ir sutiksi nuo ryto iki vakaro besimeldžiančių žmonių. Kauno Įgulos bažnyčia ypatingai pasižymi tuo, nes čia beveik kasdien gali sutikti šios bažnyčios atkūrimo ir restauravimo organizatorių kunigą R. Mitkutavičių. Kunigą-poetą, kuris su didele pagarba išklauso tavo minčių, pataria, paguodžia, apdovanoja J. Burkaus knyga “Tėvas Ginas”, Ir taip, prisipildžiusi dvasinės ramybės, sugrįžusi į namus, imu į rankas jo poezijos knygą “Šviesos spalvos”. Skaitau:
Maironio
lietų pagiedokim-
apsipilkim
Vaižganto giedra —
Putino
kačpėdėlių prisialsuokim -
įsisprauskim
į Baranausko sakus —
Strazdą atsisklęskim
po Pulkim and kelių —
nebus tai vakarykštis
įprastinis sapnas -
angelų čia skraidyta,
giedota ir likta.
Lietuviai, pabuvoję Ramybės namuose, iš jų išeina pailsėję, susikaupę, apsivalę nuo savo kasdienybės. “Dieve, - norisi pasakyti, - tu sutvėrei šį kraštą ir jos žmones, padaryk taip, kad mes išsaugotume artimo meilę, kuri nugalėtų pyktį, neapykantą, kerštą, pavydą ir kitas žmogaus ydas, trukdančiais žmogui tik per žmogiškumą siekti gyvenimo prasmės”.
Gyvenimo prasmės? Šiandien ji kiekvieno žmogaus, mylinčio savo gimtąjį kraštą, pareiga! Žmogus, nepažinęs to jausmo, pamažu praras savo gimtinę. Lietuva - nepriklausoma valstybė, bet ji dar silpna ir neturtinga. Amžiną meilę giedokim jai, jos žmonėms, kad mūsų tauta dvigubu šuoliu kiltų į pažangą, o ypač į dvasinės šviesos viršukalnes.
■ Lietuva yra asocijuota Europos sąjungos narė ir, siekiant tikrosios narystės, aktyvus Vilniaus dalyvavimas Europos miestų sąjungos veikloje padės šaliai greičiau integruotis į Europos politines, saugumo ir ekonomines struktūras, mano miesto valdžia. (Lietuvos aidas Nr 211)