Spausdinti

Polina Sarapinienė

uk tuk tuk... - kalena genys. Krinta sunkios smalingos skiedros. Tų skiedrų tiek daug, kad aš brendu per jas ir brendu. Štai jos pasiekė mano juosmenį, burną, skverbiasi j akis, veliasi į plaukus. O tas šakų kvapas! Man nuo jo bloga, pykina... Tuk tuk... -kalena ir mano galvoje. Tai genys kala. Aš noriu sugauti tą piktą paukštį, kabinuosi į medį, šaukiu...

     — Viešpatie, — kažkas atsidūsta šalia, ir ant savo galvos pajuntu vėsią ranką. — Vėl kliedi... Sakiau, kad tos sūpynės prie gero neprives.

     Bandau sumegzti trapų sąmonės siūlą, atsiminti, kodėl guliu lovoje, kodėl taip skauda galvą, bet ir vėl nugrimztu į juodą prarają...

     Jūra. Klykauja žuvėdros. Putotos bangos plakasi į smėlį, laivą lyg šapelį supa, neša. Aš stoviu ant kranto ir žiūriu į vėjo blaškomą laivą. Ant denio pasirodo mano mirusi sesuo, ji kažką šaukia, tačiau per audros šėlsmą aš nieko negirdžiu. Atrodo, šaukia mane. Eisiu,tik vanduo labai šaltas. Staiga pasirodo saulė. Tokia kaitri, svilinanti. Dega jūra. Dega žemė. Dega ir mano galvoje. Aš beviltiškai dangstausi rankomis galvą ir klykiu:

     — Paslėpkite saulę !

     — Tėvai, uždangstyk langus! — girdžiu liūdną motinos balsą.

     Guliu tamsoje ir klausausi motinos žodžių. Žinau, kai negirdėsiu jų — bus viskas. Amžinai nugrimsiu į tamsą ir nežinomybę. Todėl, vos atgavusi kvapą, prašau mamos, kad kalbėtų, nenutiltų.

     Išgirdau ir savo ligos istoriją.

     Kaimo gale, tarp dviejų išlakių liepų, buvo įrengtos sūpynės. Mėgdavo pasisupti jaunimas, mėgdavome ir mes, mažieji. Tik vyresnieji mus gindavo šalin. Tačiau vieną gražų Velykų rytą keli berniūkščiai pasisiūlė pasupti ir mane. Apsidžiaugiau. Ir drąsiai atsisėdau. Tik kai pamačiau jų akyse padaužiškas ugneles, išsigandau. Prašiau paleisti. Vaikėzai neklausė. Sūpynės iškilo aukštai aukštai. Man atrodė, virš debesų. Iš baimės paleidau rankas. Ir kritau. Per kelias sekundes pralėkė visas trumpas mano gyvenimas.

     Išsigandę vaikai išsilakstė. Atbėgo mama, kaip pati vėliau sakė, “surinkti kauliukų”. Gulėjau aukštoje žolėje be gyvybės ženklų, skruzdėlių apnikta.

     Parnešė namo, gaivino.

     Bėgo ilgi, sunkios ligos ir vienatvės mėnesiai. Gulėdama lovoje, pramokau rašyti, skaityti. Mama,atitrūkusi nuo darbų, pastovi prie mano lovos, pažiūri, kartais ašarą nubraukia,

an graudu žiūrėti į motinos užverktas akis, nuo darbo sugrubusias rankas. Sūkaupusi jėgas, pamažu išlipu iš lovos, nusvirduliuoju iki durių, kitą dieną — iki vartų. O kartą, kai namuose likau viena, nuklydau į laukus. Matau, mano bendraamžiai skuba į mokyklą. O as? Klibikščiuoju, tėvo lazda pasiramsčiuodama. Iš nevilties atsisėdu ant kalnelio ir skaudžiai pravirkstu.

     Aplinkui - tyla, vėlyvas ruduo. Stovi nebylūs, papilkėję medžiai. Lyg plaštakės sukasi vienišos snaigės, jos apiberia mano veidą, prikrenta į delnus. Aš gaudau jas ir noriu nunešti mamai. Pilnas rieškučias. Tačiau kuo labiau spaudžiu kumštelius, tuo greičiau jos tirpsta.

     Tik į devintuosius įkopusi, pradėjau lankyti mokyklą. Nebuvau vyriausia klasėje, nes kartu mokėsi ir antramečiai, ir trečiamečiai. Mokslas sekėsi, tačiau visa bėda - artimiausia mokykla buvo už šešių kilometrų, iš jų pora mišku. Kai tau devyneri - baimės akys tokios didelės. Būdavo, einu mišku, stengiuosi tiesiog prasėlinti miško atkarpą, bet kur tau. Širdis taip daužosi, atrodo,visas miškas skamba.

š vakaro ūkanų išnyra kažkokia žmogysta. Gal tai ragana, plėšikas ar vagis? Prisiglaudžiu prie medžio, sulaikau kvėpavimą. Gal praeis, nepastebės? Tačiau mano baimė pamažu virsta džiaugsmu, kai vietoj pasakų raganos staiga pamatau mamą, tokią mielą ir gerą. Norėdama išvaikyti paskutinius baimės likučius, uždainuoju. Miškas pritaria man.

     — Žvirbleli,— sako mama, - juk bijojai eiti per mišką? Lipk, panešiu ant nugaros... Na, ir sunkūs tavo penketai.

     Aš ropščiuosi, o ji tuo metu man į rankas įspraudžia namų dūmais prakvipusį saldainį. Kai šiuo skanėstu bandau pasidalyti su mama, ji atsako, kad yra soti, nes per visą gyvenimą yra jų “daug daug suvalgiusi?”. Taip ir parlinguojame namo.

     Ir daug dar buvo tokių vakarų, kol paaugau, prakutau. Nenorėdama varginti mamos ir bandydama nugalėti baimę, pradėjau rašyti. Einu mišku ir rašau. Tada nebegirdžiu, kaip traška šakos, kaip ūbauja pelėdos, kaip medžių viršūnėse dejuoja vėjas.

     Taip miške gimė pirmieji mano eilėraščiai, kuriuos vėliau dosniai išdalindavau kiemo vaikams. O kartą, surinkusi didesnį pluoštelį eilėraščių ir pasakėlių, padariau “knygą”. Ją papuošiau piešinėliais ir įteikiau mamai. Tai buvo mano pirmoji ir vienintelė knyga gyvenime.

     Ir mama, nors buvo beraštė, mano knygą lengvai “perskaitė”.

     — Mama — jau kelintą kartą lendu į akis, — aš parašiau naują pasaką. Tik paklausyk...

     —    Vaikeli, - išklausiusi mane, sudraudė mama, - be reikalo gadini popierių. Žinok, iš rašymo duonos nevalgysi. Na, o jeigu jau rašai, tai rašyk, tik ne apie ponus, bet apie vargšus, nes gražius ir laimingus ir taip visi myli...

     Ir tikrai, iš rašymo duonos nevalgiau, o jei ir bandžiau, tai ta duona pasirodė labai jau karti.

     Ir visada stengiausi rašyti apie vargo užguitą, paniekintą, rodos, viso pasaulio pamirštą ir atstumtą paprastą žmogų...

     O laikas, tarsi rūsčioji upė, negailestingai plukdė metus. Užaugome mes, užaugo mūsų vaikai. Likimo vėtros nubloškė mane toli į Žemaitiją. Savų rūpesčių prislėgta, vis rečiau parvažiuodavau gimtinėn. Tačiau laiškus rašiau, nors žinojau, kad mama mano laiškų neperskaitys.

     -    Rašyk, - sakydavo ji. - Kol laikau rankose tavo laišką, tikiu, kad nieko blogo tau neatsitiks.

ažnai, sugrįžusi namo, rasdavau savo neatplėštus laiškus. Aplankydavau mamą ne tik laiškais, bet ir mintimis. Ne kartą, artimų žmonių išduota ir apvilta, mintimis šaukiausi motinos, laukiau iš jos paguodos ir patarimo, sėmiausi kantrybės ir meilės žmonėms.

     Vikri, greita ir darbšti ji buvo namų siela, pirmoji vaikų pagalbininkė, todėl man atrodė, kad motulė gyvens tol, kol švies saulė, žydės gėlės...

     Kartą pabudau negeros nuojautos slegiama. Iš lovos pakelia telefono skambutis. Ragelyje girdžiu susijaudinusios giminaitės balsą:

     —    Insultas... Paskubėk, gal dar rasi gyvą...

     Aš labai skubu, tačiau tas autobusas kažkodėl šliaužia vėžlio žingsniu.

     Štai ir ligoninė, “sunkiųjų” palata. Specifinis kvapas ir bejėgiai, suparalyžiuoti kūnai.

     Mano sengalvėlė guli prie lango, tokia maža, sunykusi. Ne žmogus, o šešėlis. Tiktai baltas baltas. Noriu paimti ją ant rankų ir kaip mažą vaiką pasūpuoti, paguosti. Arba paslėpti ten, kur nėra skausmo ir mirties, melo ir apgaulės. Bet kur rasti tokią vietą žemėje?

     -    Mama, ar labai skauda? — klausiu.

     -    Ne, — atsako. - Gydytojai sako, kad pasveiksiu, tik reikia dėlių. O kaip tu?

     Ir aš, pasitelkusi visą vaizduotę, pasakoju apie savo “laimingą” gyvenimą, “įtakingus” draugus, medicinos stebuklus. Įsismaginu tiek, kad pažadu Akmenės pelkėse prigaudyti dėlių ir atvežti jai.

     Matau, netiki ji. Netiki mano pasakom apie laimingą gyvenimą, medicinos stebuklus.

     -    Kad tik sulaukčiau pavasario, — šnabžda, - tada ir Dievas padės... O tu, vaikeli, būk gera žmonėms ir mylėk artimą. Kiek gerumo atseikėsi kitam- tiek tau pačiai jo sugrįš... Būk mažiausia už mažiausius, būk kantriausia už kantriausius, — ir Dievas už viską tau atlygins.

ytą palieku ją vieną, mane šaukia kasdieniai rūpesčiai ir darbai. Važiuoju namo, o akyse — mano motina. Kažin, ar pamatysiu dar ją gyvą?

     Žmogaus gyvybė — didelis stebuklas. Ir viskas yra Dievo rankose. Nei vienas iš šio pasaulio neišeisime anksčiau, nei išmuš ta tikroji valanda, mūsų valanda. Rodos, taip viskas aišku, tai kodėl gi taip gelia širdį, kodėl taip sunku apsiprasti su artimo žmogaus liga ar netektimi?.. Iš kur pasisemti stiprybės ir jėgų padėti visiems nelaimingiems, kaip uždegti tą didžią tikėjimo ugnį, kad prie jos galėtų pasišildyti ne tik išrinktieji, bet visi atstumti ir paniekinti, luoši ir neturtingi? Kaip sumažinti tas kančias ir paimti nors dalelę to beribio skausmo ir nevilties, kaip nutolinti mamai jau atslenkančią juodą naktį? O, kad aš būčiau nors kiek įtakingesnė ar turtingesnė! Žinau, kad ir litas ne viską gali, bet žodis, kad ir geriausias, niekada neatstos kvalifikuotos medikų pagalbos. Net ir labai norėdama, net ir gražiausiai kalbėdama, be pinigų man niekas neduos vaistų ligonių praguloms gydyti, už būtinas procedūras susimokėti. Labai noriu savo mamą skanesniu valgiu palepinti, gėlėmis pradžiuginti. Atleisk, sengalvėle, kad nemoku gyventi, kad tokia netikus esu: niekada nevogiau, tik dažnai kitų nusikaltimui ištiestą ranką sulaikydavau...

okius paguodos žodžius galiu tarti kitiems, kai pati esu tokia pat vargo pelė, tik toks skirtumas, kad dar savo kojom pavaikštau, savo šaukštu kasdienę putrą srebiu? Ką galiu pažadėti tiems, kurie ilgus mėnesius prikaustyti prie lovų, o mirties laukia kaip vienintelio savo išsigelbėjimo?

     Gerai žinau, kad be to prakeikto ir visagalio lito net sanitarė veltui akių neužmerks, neužspaus...

     O gal aš, kad ir nieko neturėdama, galiu kuo nors padėti? Juk kaip gražiai mes mokame pakalbėti apie gailestingumą ir artimo meilę, tačiau, bėdai ištikus, staiga pasidarome “nepažįstami”, kažkur skubantys, nesuspėjantys. Kažin, ar galėčiau aš dėl ko nors pasiaukoti, ką nors slaugyti, ar užtektų ryžto ir kantrybės iš gyvenimo ne imti, o duoti?..

     Reikia išbandyti save, patikrinti, ką galiu, ką sugebu, ar mano pasiryžimas slaugyti ligonius — nėra vien tušti žodžiai? Juk padėdamas kitam - padedi ir sau. Šią svarbią gyvenimo tiesą supratau tik tada, kai akis į akį susidūriau su skausmu ir neviltimi, su “mažojo žmogaus” tragedija.

     Pasiimu neapmokamų atostogų ir atvažiuoju į nedidelį miesteliuką slaugyti mamos. Ir ne tik jos. Ar galiu atsakyti kokios nors paslaugos visai nebepasikeliančiai Marceliukei, kuri žada už mane pasimelsti, kad Dievas ilgą gyvenimą duotų, turtų nepagailėtų? Kas pamaitins Adeliukę, jeigu jos rankelės — du bejėgiai pagalėliai? O geroji Zoselė... Tai jos akys kasdien mane pasitinka ateinančią ir palydi išeinančią. Tik jos akys dar dega ta neblėstančia gyvenimo viltimi, nes visas kūnas jau nebepavaldūs jai, — pragulu suvarpytas, juodom žaizdom nusėtas.

     Bet labiausiai mane myli Onelė. Ir kaip pati sako, turi už ką: mat ligoninės maistas vienodas ir neskanus, o jai taip norisi lašinukų... Kaip kadaise, būdama sveika, mokėdavusi juos išrūkyti! O dabar kas jų atneš, kai seniai nebeliko nei trobelės, nei gyvulėlių, - jai susirgus, viską išgrobstė svetimi, net namo stogą nuplėšė... Einu pirkti lašinukų, — negi leisiu, kad Onelei tokia menka svajonė neišsipildytų?..

     Labai nori būti “savarankiška” ir Bronelė. Kai pradedu šukuoti jos į pilką guzulėlį suveltus plaukus, už tą “paslaugą” ji man kyšteli vieną litą. Kadangi pinigų neimu, tai ji vėl juos po pagalve pakiša.

 kitą dieną, kai vėl ją šukuoju, manoji geradarė vėl tą patį litą atkiša. Ir daug dienų šitaip... Sveikesnės ligonės juokiasi, sako, jei taip kasdien bent po litą imčiau, tai seniai milijoniere pasidaryčiau...

     Turiu didelį rūpestį: kaip be pinigų tuos du mėnesius pragyventi? Man, kaip tam žvirbliui, nieko daug nebereikia, tik vaikai mano vis alkani ir alkani. Mažiems nepasakysi, kad pilvui išeiginė, nes burnos valgyti prašo. Paguodžiu save, kad, jei Dievas davė dantis, tai duos ir duonos, ir vėl skubu pas tuos nelaiminguosius, kurie manęs laukia, kuriems esu reikalinga... Tik ar galiu kuo nors padėti Marceliukei, kuri jau antra savaitė, kai nieko nevalgo ir net lašelio vandens nepraryja. Kai pasilenkiu prie jos, išgirstu tylų šnabždesį: “Kunigo...” Pasitarus su moterimis, nuskubu pakviesti kunigą Antaną, tą gero žodžio ir vilties nešėją...

     Pasilieku ligoninėje pernakt, - gal ko Marcelei prireikės. Paryčiu užsnūdau. Susapnuoju Marcelę... Pareina ji iš miško, nešina pilna kraitele uogų. Siūlo ir man jų paragauti.

     Vos spėju ištiesti ranką, kaip kraitelė išsprūsta ir su didžiausiu trenksmu nukrinta ant žemės. Pabyra uogos... Nuo triukšmo pabundu. O Viešpatie! Manoji ligonė ant žemės guli, visa jau pamėlusi...

ugiedojom Marceliukę į Šilų kalnelį.

     Po laidotuvių parsirado ir Marcelės sūnus. Niekada savo motinos nelankė, tai ir nežinojau, kad tokį beturinti. Pasiūlė man senosios trobelę pasaugoti. Nesutikau. Per daug skaudžių prisiminimų, be to, man jau reikia grįžti į darbą...

     Atėjo pavasaris. Parskrido kovai. Naktimis dar šalnavo, bet dieną, įsaulėje, jau kalėsi gležna žolė. Miškas mėlynavo nuo žibučių. Žemė budo gyvenimui. Ir tarsi skausmo balsas nuaidėjo žodžiai:

     — Mirė mama...

     Akimirką man pasirodė, kad sustojo laikas, išskrido iš inkilo paukščiai, užako šuliniai, užžėlę vaikystės takai. Ištuštėjo pasaulis...

     Stoviu Čiobiškio kalnely, kur amžinam poilsiui atgulė mano mama. Tolumoje mėlynuoja Neris, kažkur skuba žmonės. Skamba bažnyčios varpai tarsi himnas žmogaus nemirtingumui. Į mano širdį pasibeldžia poeto V. Giedros eilėraščio žodžiai:

     Po žemėm — užgesusios akys.
     Po žemėm — širdis negyva.
     Dvi pušys kaip varvančios žvakės
     Plevena ties juoda kalva.

     Ir stoviu sustingęs lyg medis,
     Ir šimtąjį kartą sakau:
     Akis tas ir širdį praradęs,
     Koksai aš nuskurdęs likau...