(Suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)
Indrė Bartašiūnienė
“Norėdami ką gelbėti, visuomet turime stengtis jo paties jėgas ir galias sužadinti ir jį patį paraginti jomis pasinaudoti.
Vydūnas
Jaunystė - pats gražiausias gyvenimo tarpsnis. Jame daugiausia susiduriame su gyvenimo tiesomis, gėrio ir blogio pažinimu. Kiek daug dvasinio pakilimo, jausmų, potyrių, savianalizės tenka išgyventi. Labiausiai į atmintį įkrito džiaugsmingi studijų metai, o su jais likimas padovanojo man geriausią draugę — Liną. Ar atsimeni, su kokiu širdies virpesiu laukdavome pavasarių? Kiekvienas pavasaris įkvėpdavo jauną sielą naujiems siekiams, mokslams, viltingumui. Tuomet mokėjome džiaugtis grožiu spinduliujančia gėle, rytmečio dangumi. Jauna širdis ilgėdavosi džiaugsmo, meilės, laimės šviesesnio gyvenimo. Sielą atverdavome j tai, kas kilnu, tiesu, tikra ir skaistu. Tada, nesuprantamas būdavo liūdesys, ilgalaikė kančia ar graužatis. Tai, kas niekinga, bjauru, neteisinga, apgaulinga, likdavo nuošalyje. Mes dažnai kalbėdavome apie gyvenimo prasmę, būtį, žmogaus prigimtį. Mūsų nuolatinės diskusijų temos būdavo: meilė, draugystė, šeima, tikėjimas. Bibliotekininkės specialybė suteikdavo dideles galimybes gilintis j knygų pasaulį. Buvo didelis troškimas per knygą pažinti žmogaus sielą, dvasią, amžinybės slėpinį. Nelikdavo nei vienas neaptartas romanas, neapmąstytas poezijos rinkinėlis. Lina visada kitą užjausdavo, paguosdavo, jautriai išgyvendavo artimo nelaimę, nesėkmę. O ypač, kai būni paliestas kito žmogaus piktumo, kerštingumo, pavydo, grėsmingumo, žinok, atsiremsi į Linos gerą širdį, rasi šiltą paguodą jos žodžiuose.
Čikagos greitkeliai, žvelgiant nuo Sears dangoraižio stogo. J. Tamulaičio nuotr.
Kartą pastebėjau, kad mano draugė atrodė susimąsčiusi, nenorinti bendrauti, abejinga viskam, kas ją supa. Ji apatišku, užgesusiu žvilgsniu palydėdavo praeivius, ir jos veidas apsiniaukdavo šaltumu; akys nuolat žvalios, užsipildė skausmu ir giliu liūdesiu (arba buvo kupinos skausmo ir gilaus liūdesio). O kurgi dingo jaunatviškos širdies ir sielos gyvybė su savo troškimais, mintimis, siekiais? Supratau, kad Lina susidūrė su pirmais gyvenimo sunkumais, didžiuoju liūdesiu. Būdama šalia, išgirdau susirgusios sielos balsą. Nusprendžiau, kad nuo šios dienos, šiai širdutei reikalinga dvasinė paguoda, mano atjauta, dėmesys. Staiga (arba nejučiomis) atsiminiau mūsų mėgstamiausio rašytojo B. Brazdžionio eilutes apie liūdesį:
“Aš matau tavo šviečiantį veidą
Tyliame liūdesy—
Kas paseks man be žodžio, be aido,
Kas esi, kas esi...”
Kas Tu esi liūdesy? Tu įsibrovei į mūsų draugystę. Man kilo noras įsigilinti į liūdesio esmę ir užvaldė troškimas kaip iš jo išvaduoti studijų draugę. Tai lyg sunki žmogaus sielos būsena, kurią lydi įvairūs išgyvenimai: vienatvės jausmas, nusivylimas žmogumi, poelgiu; neteisybė, įskaudinimas, artimo netektis, ilgesys Tėvynei... Kiek dar daug galima rasti liūde-sio, netikėto ir laukto, nereikšmingo ir gilaus, mažo ir didelio. Tai savojo “aš” pasaulis, smulkiai surašytas širdies dienoraščio puslapiuose. Dažnai tai būna niekam neprieinama paslaptis, sunkiai suvokiama ir bandoma skandinti laiko užmarštyje. Iš tikrųjų nelengva palikti šią būseną ir pakilti naujam gyvenimui. Svarbu suprasti artimo žmogaus jausmingąjį “aš”, pažinti jo sielą. Vydūnas sakė: “Dvasia — siela nelygiai gyva visuose žmonėse, nors ji visur tos pačios esmės. Vienų žmonių siela yra šviesesnė, kitų tamsesnė, vienų ji stipresnė, tvirtesnė, kitų silpnesnė, lėtesnė, vienų ji malonesnė, kitų žiauresnė”.
Žinojau, kad Linos labai jautri prigimtis, nes niekas taip žmogaus nenuskriaudžia, kaip kitas žmogus. Man gaila to žmogaus, kuris įskaudino mano draugės širdį, paliko ją liūdesio karalystėje. Tai buvo tamsi ir skurdi siela, skendinti geismų jūroje. Ilgai Linai aiškinau, kad yra žmonės, turintys sparnus ir jų neturintys, todėl neturintiems jų sunku pakilti žmoniškumo taku (j sielos tvirtybės šviesą).
Miela drauge, visų pirma, negalima pasiduoti savo kančiai — tai žmogaus silpnumo bruožas. Taip nepasitikėsi savimi, abejosi kitais. O pakilti iš skausmo ir nuliūdimo padės sieloje glūdinti jėga: grožis, tiesa, skaistumas, dora, tikėjimas. Taip atverdama sielos vartus šiems jausmams, įgausi tvirtybės, stiprumo, pasitikėjimo savimi, valios. Tvirtinti sielą padės tavyje sukauptos gyvenimo vertybės: gyvybės jausmas, geranoriškumas, nuoširdumas, sveikata. Žinojau, kad paguodos žodis turi magišką galią, yra stiprus viltimi ir tikėjimu. Būtent viltis ir tikėjimas įkvepia troškimą naujam gyvenimui. Ir mano uždavinys buvo kartu ieškoti kelių j vilties ir tikėjimo gyvybę. Viltingumas yra žmogaus esmės ypatybė. Tada visas gyvenimas virsta tokiu, kokiu yra kiekvieno žmogaus mintys, siekiai. Reikėtų stengtis rinkti, kas galėtų būti geriausia Tavo pasaulėliui. Nes šalia vilties visada bus daugiau sielos gaivumo, gyvumo, su kuriuo lengviau išeiti iš gyvenimo sunkumų, naštos. Tik reikia norėti pačiam j nusivylusią širdį pasikviesti viltingumo šviesą. Gyvybės jausmą pažadina prasminga veikla, pokalbis, pasidalinimas išgyvenimais, skaitymas. Vienatvės prislėgtą širdį ji dalindavosi su manimi ir knyga. Todėl neretai mūsų rankose atsirasdavo Vydūno raštai, A.J. Greimo “Semiotika”, poezijos rinkinėlis. Visa literatūra, kuri versdavo mus gilintis į žmogaus gyvenimo prasmę, reikšmę. Taip vienatvės liūdesys tirpdavo mūsų minčių sūkury (nelikdavo vietos varginančioms, nereikšmingoms abejomėms).
Žmogų grynina, ramina muzikos klausymas, dainavimas, pasivaikščiojimai lauke. Atsimenu tą karštą vasaros dieną, kai saulė negailestingai kepino žolę, o jos malonus kvapas vertė mus šypsotis ir džiaugtis jos žaluma. Susėdome ant suolelio ir išmokome nemažai liaudies dainų. Iš tikrųjų dainavo širdys, blogas mintis, nuoskaudą sugėrė žemė. Kiek daug vilties, vidinių jėgų mums suteikė pasivaikščiojimai gamtoje. Supratome, kad visos kliūtys yra apeinamos, pasikviečiant optimistines mintis.
Kai aplanko liūdesys, jo priešas — Tavo vaizduotė. Kokia ji buvo laiminga, atradusi savyje vaizduotės dovaną, paišydama tai, kas džiugino širdį: gamtos peizažai, gėlės, artimiausių žmonių besišypsantys veidai. Žmogus, stengdamasis matyti apie save dvasinį grožį, visada taps reikšmingesnis, svarbesnis, vertesnis kitiems ir sau. Taigi Tavo išradingumas visuomet suteiks prasiblaškymų.
Lina, ar tu nori, ar ne, bet liūdesio kančia Tavo gyvenimo dalis. Ir dideli, ir maži kentėjimai aplanko. Ir nereikia jų išvengti, nes kiekvienas dvasinis išgyvenimas turi prasmę ir vertę. Liūdesy gyvėja žmogaus dvasia ir siela, o jų šviesėjimui ir gyvėjimui daug reiškia tikėjimas. Ji suprato, koks liūdnas ir nykus būtų pasaulis be Dievo. Dievas yra grožio, gėrio ir meilės pilnatvė. Jis ir yra visų įmanomų tobulybių begalybė. Tad iš liūdesio ir skausmo pakilti Linai padėjo tikėjimas į Dievą. Ji pažino Kristaus kančią, priėmė krikšto, sutvirtinimo sakramentus. Po kiekvieno liūdesio žmogus išgrynėja dvasiškai, pakyla iš nuopolio. Ir Jėzus po kryžiaus nešimo ir nukryžiavimo prisikėlė. Net žemiškojo gyvenimo kryžius gali nešti džiaugsmą, kurio niekada galbūt nebuvai patyrusi. Tada augama dvasiškai. Tik einant paskui Kristų, kartu nešies ir šviesą artimiems žmonėms, kuriems galbūt dabar Tu gali suteikti pagalbą išeiti iš kančios pasaulio. Kuo Tavo tikėjimas bus stipresnis, tuo aukščiau pakilsi Dievo ir artimo meilėje. Tik mylinti širdis gali paguosti nuliūdusįjį. Meilė artimam yra Tavo dvasinio tobulumo esmė. Kiek mylėsi Dievą, tiek mylėsi kitą žmogų. Šio gyvenimo esmė — tikėjimo, vilties ieškojimas, paremtas Dievo ir artimo meile.
Gyvenimas lėmė mums išsiskyrimą ir mano širdyje dilgsėjo mažutis nerimo virpesys. Tai kaip tąsa jausmo už artimo sielos dvasinį saugumą, atsakomybę. Ir dabar, kai mus jau daugiau negu treji metai skiria vandenynas, aš gaunu džiugius laiškus iš savo sielos draugės.
O kai mano širdį sugniaužia Tėvynės ilgesio liūdesys, aš visuomet skaitau jos laiškus. Juose tiek daug apie Lietuvos gamtą kultūrinį ir jos pilnavertį asmeninį gyvenimą. Cituoju mintis iš Linos laiškų:
“Lankausi kino teatruose, jau prasidėjo teatrų sezonas, daug naujų spektaklių. Miesto muziejuose yra daug įdomių parodų. Skaitau kiek galima daugiau, pasimokau anglų kalbos, toliau lankau Tomo Petreikio šokių studiją, jau neblogai šoku. Bendrauju su draugėmis, taip kad liūdna nebūna” (1993 balandis).
Ypatingai mane pradžiugino žinia apie jos studijų baigimą, nes tuo metu jos gilus liūdesys neleido mokslų baigti drauge.
“Išlaikiau valstybinį egzaminą. Dirbu nacionalinėje Mažvydo bibliotekoje lituanistikos skyriuje bibliografe. Darbu esu patenkinta, labai geras, draugiškas kolektyvas, rengsiu parodą apie Antaną Baranauską. Belieka tikėtis, kad mūsų tautos laukia graži turtinga ateitis” (1994 gegužė).
Malonu, kad Linai grįžo žavesys aplinkai ir tikėjimo žmogumi jausmas.
“Buvau su ekskursija išvykusi į Prahą. Labai patiko. Gražus senas miestas — “Auksinė Praha”. Kelionės metu susipažinau su vaikinu iš Kauno. Paliko labai gerą įspūdį, dabar susiskambiname, gerai sutariame. Pakankamai išsilavinęs, nerūko, negeria” (1995, liepa).
Mano brangi sielos drauge,
Reikia žmogui užsiėmimo, gal žodžio, poelgio, kuriuo patikėtum pats. Ir vienatvės reikia — akistatos su savimi. Ir tylėjimo, nes ne viskas žodžiais pasakoma. Žmogus laimingas tol, kol jį kaip spyruoklė stumia pirmyn gyvenimo troškulys.