Spausdinti

Aldona Elena Puišytė

AVE, CRUX

Lūtis- ledinė - krito man per veidą
Šiuru ir šalta - Švis kiti krantai...
Kodėl tam kirčiui kirsti, Dieve, leidai? -
Suklupus klausiu, skųsiuos Tau tiktai.

Kodėl bandai mane lyg vargšą Jobą? -
Sudužo visa, ką širdim dengiau...
Nūnai pasaulis kaip calūnas - juodas.
Paguosk mane ar pasišauk, dangau.

Ką kalba gudrūs žemiški guodėjai,
Girdėt nenoriu, jų kalba - paika. -
Kam netekty širdies dar neskaudėjo,
Ką besupras? O, Viešpatie, o kaip.

Pakelti šį kirtį, težinai Tu vienas.
Prie Tavo kojų — su malda - klumpu.
Aplink jau spiečias artimųjų vėlės.
Kartu jos meldžias ties nauju kapu.

Per šį pasaulį, dužlų tartum stiklas,
Juk Tu visus mus kaip vaikus neši.
Duok Tikrą viltį vėl mums susitikti
Kitoj Tikrovėj — tikresnėj nei ši.

Iš Tavo meilės juk gyvybė kyla. -
Tikiu: sugrįš į Ją vėl atgalios.
Priimki auką - gedulą ir gėlą -
Erškėtį skaudų mano nedalios...

RAUDA KRYŽIŲ KALNE

Čia, kur andai lankėmės abudu,
Šiandien kryžių pastačiau viena.
Jau tauta iš sielvartų atbudo...
Raudų švęstą žvakę degdama:

Viešpatie, o kaip galiu aš džiaugtis?
Šitiek skausmo kryžių ant kapų!
Ant sudužusių vilčių gražiausių
Lyg ant žvirgždo skaudžiai suklumpu:

Laisvės vertas jos nebesulaukė.
Kas nevertas - tyčiojas iš jos —
Užsidėjęs kažkelintą kaukę...
Nuo veidmainių dar tauta dejuos.

Džiaukitės, kas gali. Prasisklaidė Debesys.
O džiaugsmas taip trumpai.
Skamba man pro džiugią laisvės gaidą
Sielvartingi gedulo varpai...

Menko kryžiaus paslaptingą vertę
Ženklins skausmas ašaros lašu.
Su visais, kas artimiausių verkia,
Savo kryžių klupdama nešu...

Tarp žmonių ir kryžių visą dieną
Lyg sapne paklydusi žvalgaus:
Man visam pasauly trūksta vieno
To Vienintelio taip artimo žmogaus.