Spausdinti

Asta Zalenkauskaitė

     Paguoda - svarbi mūsų gyvenimo dalis. Susiduriame ne tik su skambiais pasveikinimo šūksniais, bet ir klaidomis, pralaimėjimais, netektimis.. . Tuomet ji tokia reikalinga ir geidžiama, lyg pirmas vaistas liūdinčiam ir atstumtam. Tai vaistas, kuris neužgydo, bet bent jau neleidžia plisti, keroti nerimui, skausmui, baimei. Tad kaip svarbu mokėti paguosti, mokėti prieiti. Niekuomet negali elgtis nuoširdžiai, pats nepatyręs negandų.

     Į žmonių ketinimus padėti tau kiekvieną kartą reaguoji skirtingai. Rodos, kad pats gali įveikti visus sunkumus, - geriau užsisklęsti, nusigręžti nuo pagalbos rankos, sunku net pasidalinti tuo, kas žeidžia širdį. Po akimirkos blaškaisi, ieškai to, kam galėtum viską pasakyti.

     Slenka atsiminimai iš vaikystės: apgaubianti tamsa ir baimė, beprotiška baimė, neišmatuojama. Ji nepaaiškinamai mane persekioja, grasindama negrąžinamai pagrobti. Man atrodė, kad kiekviena tamsi kertė, kiekvienas keistas, paslaptingas garsas tvirtino, kad tai pabaiga, kad neišvengiamai apgobs naikinantis sparnas. Belieka tik susigūžus virpėti, nes neįmanoma išsivaduoti iš tų kerų. Iki šiandien išlikę prisiminimai apie kasdien besikartojantį košmarą, kurį bandydavo atitolinti kantri mamos ranka. Tą sunkią akimirką išgelbėdavo motiniška nuojauta apie mano išgyvenimus. Kaip svarbi tuomet buvo jos širdies šiluma, meilė, atsidavimas - tik taip nutolinama baimė. Užtekdavo tų kelių žodžių, ir ateidavo ramybė, nes sklindantis švelnus balsas grąžindavo drąsą.

     Kiek iškrėčiau pokštų, kiek kartų pasielgiau netinkamai, - jaučiu gėdą, bet iki šiol išliko paslaptis, iš kur mama semiasi kantrybės. Vietoj priekaištų - mane guodė. Niekada nebijojau grįžti namo, nes žinojau, kad priims, kokia bebūčiau. Kaip niekada jausdavausi saugi, jaučiau mamos supratimą, nes žinojau, kad sunkiomis valandomis mane išgirs, priglaus.

     Kartais paguodai užtenka tylos: tylos, kuri nereikalauja žodžių, nes skausmas bežadis. Palaiminga tyla, kai lieki su savimi, kai lieki savyje, tuomet ir ateina atsakymai. Nugrimzti į tylumos gelmę, kur niekas neslegia, nes viskas palikta kažkur ten toli, nenumanomuose toliuose. Laikinai atsiriboji nuo visų negandų, taip nugali jas, o tada nušvinta viltis.

     Sunkiausia nežinomybė, nes dažnai, džiaugiantis nors menku dalykėliu, nė neblyksteli mintis apie išbandymus. O rytoj... Gyvenimas, rodos, teka lygiai ir vienodai, bet sekundė gali tave paklupdyti.

     Šį jausmą išgyvenau su savo drauge, su kuria dalinausi skausmu, kai mirė jos motina ir sesuo. Tą didžiulį sielvartą vienam pakelti per sunku, tiesiog būtina skausmo dalį atiduoti artimam. Atsisakant sau skirtos dalies, prarandama lopinėlis kažko savyje, atsisveikinama su savo “aš”. Užslenka šešėlis, kuris uždengia ankstesnius džiaugsmus, harmoniją, ramybę. Užtemdoma, uždengiama šydu be galo greitai, akiminksniu. Laikas gydo, užmarštis įkalbinėja atsisakyti, vis retinti šydą žvilgtelėti į gyvenimą atviriau ir nuoširdžiau. Nušvitęs saulės spindulėlis teikia vilties, tirpdo rūką, ir... vėl gali suvokti harmoniją prarastą laimę, kuri patyliukais įslenka į tavo pasaulį. Grįžti į tylą, kuri šiuokart daug žada, kuri svarbesnė už žodžius. Ši tyla aiškiai kalba, - nesijauti vienišas, pagaliau išgirsti ir vilties žingsnius. Tik įsiklausyk. Ne visuomet šalia esantis žmogus padės atgauti pusiausvyrą, bet svarbu tikėti. Pakelkime akis aukštyn, ieškokime ramybės ten... įsiklausykime atidžiau, ir išgirsime Jo balsą. Reikia atverti plačiau širdis, atverti duris, nes tik patys galime įsileisti. Tuomet pajusime palaimą, nes Jo paguoda begalinė, tada surasime meilę, nes Jo meilė beribė, rasime viltį, kuri lydės visais gyvenimo takeliais ir klystkeliais, padės visuose darbuose. Paprasčiausiai būtina atverti duris! Tikėjimas, viltis ir meilė - tai savaime paguoda, kuri visuomet mūsų širdyse.

     “Palaiminti liūdintys - jie bus paguosti” (Mt 5,4)