Spausdinti

(apsakymas)

(Suaugusių grupėje premijuotas rašinys)

Antanas Marčiulaitis

     Po pietų nušlijau ant sofos pasklaidyti laikraščių, paskaitinėti naujausių pranešimų apie krašto ir pasaulio įvykius. Įvairiausių reklaminių skelbimų fone aštriais kampais kyščiojo nuostabą ir pasipiktinimą keliančios naujienos apie apiplėšimus, sprogdinimus, nužudymus; puslapiai mirgėte mirgėjo abejingumu, pavydo, keršto ir kitais dorovinio nuosmukio faktais.

     Bevartaliojant spaudą, apėmė snūdas. Bet jį staigiai išblaškė neaiškus krabždesys už durų. Pašokęs pravėriau duris. Prieš mane stovėjo pagyvenusi, skurdžiai apsitaisiusi moteris. Ji labai panėšėjo į elgetą. O gal iš tikrųjų tokia ir buvo? Įleidau vidun, pastūmiau kėdę, paprašiau sėstis.

Pirmosios Komunijos dieną.      S. Dabkaus nuotr.

     Moteris susmuko kėdėje, numetusi, kaip man atrodė, sunkią nuovargio naštą. Paskui iš lėto pervedė akimis kambarį, tyrinėjo baldus, langų užuolaidas, kiek ilgėliau stebeilijo į “Paskutinę vakarienę” ant sienos. Pagaliau užkliuvo už manęs. Supratau, jog moteris tyrinėja mano išvaizdą, nustatinėja amžių (mano paausiai jau gerokai žilstelėję), ir aš pasijutau nejaukiai.

     -    Kokiu reikalu? - paklausiau be užuolankų.

     Ji nuleido akis, kurį laiką tylėjo, paskui virpančiu balsu - pastebėjau, kad ji jaudinasi, - pralemeno:

     -    Gal teiktumeisi, gerbiamas pone... labai atsiprašau... duonos riekelę. Antra para nieko burnoje neturėjus.

     Atriekiau storą riekę, padėjau ant stalo šalia moters, pastūmiau gumulėlį sviesto, įpyliau karštos kavos ir paraginau valgyti.

     Moteris padėkojo ir puolėsi valgyti. Bet valgė santūriai, ne taip kaip žmogus antra para nieko burnoje neturėjęs. Kavą išgėrė visą. Mačiau, kaip jos akys prašviesėjo, skruostai užkaito. Ji vėl įsispoksojo į mane, jos žvilgsnis buvo aštriai skvarbus, rodęs, ims ir pergręš mane kiaurai.

     -    Gal nepyksi, pone, jei duonos likutį susivyniosiu į nosinaitę: bus kitam kartui.

     Aš pritariamai linktelėjau galva.

     Ji darėsi vis drąsesnė, ir akys jau nebuvo tokios įžūlios, iš jų ėmė spinduliuoti lengva šypsenėlė.

     -    O ar neturėtum kokio seno apavo? Šitie mano vyžavelkiai visai prakiuro, vos besilaiko ant kojų, ir einant juose vanduo vis žliugsi ir žliugsi. Kai sausa, tai dar nieko, galima šiaip taip kęsti, bet va ką tik prilijo...

     Dirstelėjau į jos batelius: išties neregėtai sudėvėti, galai prasižioję, primenantys piktai urzgiančius šunis. Suieškojau senus, bet dar sandarius mirusios žmonos batelius ir nutrenkiau prie moteriškės kojų. Ji tuoj pat apsiavė, senuosius suvyniojo į popieriaus skiautę ir įbruko į krepšį.

     Atsistojo, ilgai man linkčiojo ir vis dėkojo, dėkojo. Pajutau, kad ji vėl įsmeigė tiriantį žvilgsnį į mane. Ko ji, šita apšepusi elgeta, taip įžūliai smygso į mane?!

     - Dar kartą ačiū tau, gerbiamasis, už gerą širdį, - jau anapus durų pasakė ir iškerėplino į lauką.

     Stebėjau pro langą ją nueinančią. Ji stabtelėjo aikštelės pakrašty, išvyniojo duonos likutį ir ėmė trupinti aplink susirinkusiems balandžiams. O sakė pasiliksianti sau kitam kartui! Na, bet tegu lesina tuos paukštelius, ir jie gyvi padarai, ir jie alkani. Paskui įsimaišė į minią ir dingo iš mano akiračio.

     Aš vėl įnikau į laikraščius, bet nebegalėjau susikaupti, nes nuotaika visai supliuro, kaip ir gatvė už lango po neseniai praūžusio lietaus. Negalėjau sutramdyti niaurių minčių, jos vis kliuvinėjo už mūsų krašto socialinės padėties, didelę visuomenės dalį užgriuvusios baisiu svoriu. Nepriklausomybę laimėjome, o iš visuotinio skurdo nebepajėgiame išsikapstyti. Neužtenka, kad elgetos tūno judriausių gatvių pakraščiais, tiesia rankas prie parduotuvių ir bažnyčių durų, slankioja autobusų stotyse ir kitur, kur tik didesni žmonių sambūriai, - jie jau pradėjo spraustis ir į butus. O kas bus, jei šitokiais tempais visuomenė grims į dar didesnį skurdą? Ar neįvyks socialinis sprogimas? Mane apėmė nerimastis: šiaip ar taip, aš irgi esu tos vargstančios visuomenės narys.

     Muktelėjau taurelę nuo seniai užsilikusio konjako: gal jis išsklaidys įsiaudrojusias mintis. Pasistengiau kuo greičiau pamiršti tą moterį, nepaisyti, kad ji taip familiariai su manim šnekėjosi, vadindama mane “Tu”. Taip, tai buvo tik nereikšmingas įvykis, nevertas nė mažiausio dėmesio.

     Bet po dešimties dienų ta pati elgeta vėl subildėjo už durų. Šįkart vilkėjo nunešiotu, neaiškios spalvos ir ne jos ūgiui pritaikytu lietpalčiu, galvą apsigobusi išskidusia skariūkšte. Man jos pagailo: lauke vėsu, sniguliuoja, pučia žvarbus šiaurys, o ji šitaip lengvai apsitaisiusi. Vadinasi, pavargėlė šįkart ne tik alkana - ji ir sušalusi.

     Šokau kaisti virdulį, paruošiau sumuštinį ir pakviečiau moterį slinktis arčiau stalo.

     -    Jūs labai geros širdies žmogus, - apžiodama sumuštinį ir kąsdama pirmą kąsnį, užgerkėjo elgeta. Toks pamaloninimas paglostė mano savimeilę.

     Kol ji valgė, aš pasirausiau sendaikčių dėžėje ir ištraukiau dar visai padoriai atrodantį moterišką paltą su audinės apykakle.

     -    Tai mano amžiną atilsį žmonos. Nespėjo vargšė sudėvėti. Manau, jis jums tiks.

     -    Seniai tai buvo? - dėmesingai suklususi, paklausė.

     -    Kas buvo? - nesupratau.

     -    Na, sakau, žmona seniai mirė?

     -    Jau metai...

     -    O vaikų turi? - su atsargumo doze pasiteiravo pašnekovė.

     -    Vieną sūnų ir dvi dukteris. Visi trys jau sukūrę šeimas, gyvena kas sau.

     -    Aa, tai, vadinasi, likęs vienas kaip nukirstas pirštas... - nežymiai atsiduso ir palingavo galva. - Turbūt ir anūkų tamsta turi?

     -    O kaipgi - turiu.

     -    Suprantama... Tai tu jau solidaus amžiaus. Nors iš veido nepasakyčiau, kad gali anūkų turėti.

     -    Deja, taip. Jau antri metai pensiją gaunu, - leptelėjau ir pats savęs susigėdau: ar verta šitai nepažįstamai apšepėlei viską iškloti. Kodėl aš taip praskydau?

     O moteris įsismaginus mygo mane toliau:

     -    Tai tu visąlaik vienas šitame bute ir gyveni? O vaikai ar dažnai aplanko?

     -    Na, nepasakyčiau, kad dažnai. Darbais visi užsiėmę, be to, gyvena toli išsibarstę.

     -    Užjaučiu tave. Žinau, kaip sunku vienam gyventi. Nei pasikalbėsi su kuo, nei pasiguost, o jei, neduok Dieve, kokia liga... Prašau nesupykti, jei paklausiu: ar neketini kitos žmonikės pasiieškoti?

     Na, šito tai jau per daug! Į tokį įžūlų klausimą neprivalau atsakyti. Mečiau pašaipų žvilgsnį į šitą žingeidžią pleputę ir kreivai vyptelėjau.

     -    Atleisk, mielasis, už nekorektišką klausimą, - susigriebė moteris ir pakilo nuo stalo. Padėkojo už šiltą priėmimą, už dovanotą paltą, pasidžiaugė turėjusi galimybę pasikalbėti ir išsliūkino.

     Kai durys trinktelėjo, paslėpdamos nekviestą viešnią, aš prapliupau kvatoti. Įsivaizduokite sau, koks šitos elgetos įžūlumas! Pirmą kartą ji atrodė kukli ir nuolanki, dabar gi kad įsileido į taukškalus ir mane į juos įsuko, kad tik laikykis. Užgesus juoko protrūkiui, pajutau apmaudą. Na, ir kvailys aš: leistis į familiarų pokalbį su nepažįstama moterimi ir dar tokia nusmurgėle... Bet staiga mane užgriuvo prieštaringa mintis: o gal ir nieko tokio, jei pabendravau su šita nelaiminga žmogysta. Ji paprasčiausiai norėjo išsikalbėti, ji gi turi teisę į šią bendražmogišką savybę.

     Čiupau skudurą, stropiai nušluosčiau stalą ir kėdę, drėgna šluostykle pertraukiau per grindis, svetimų kojų pripėduotas. Paskui instinktyviai pripuoliau prie durų ir pasukau spynoje raktą: kas žino, ar nesusigalvos grįžti atsiminusi, kad dar liko kai kas nepaklausta. Jei ji dar kartą pasirodys, išgrusiu pro duris. Nesvarbu, kad elgeta ir dar moteris. Reikia pagaliau ir saiką turėti. Žinau tokius: tik prisipratink, tai nė su kuolu neatsiginsi.

     Ėjo dienos, įsisiūbavo žiema. Moteris daugiau nesirodė. Gal pabūgo atvėsusių orų, o gal galų gale susiprato, kad nepadoru užgulti žmogų su prašymais ir beprasmiais klausinėjimais.

     Vėl gyvenau įprastiniu ritmu. Rytais ėjau į parduotuves pigesnių maisto produktų nusipirkti, kaskart vis perskaičiuodamas sparčiai tirpstančią pensiją, baimindamasis, ar pajėgsiu ištempti iki mėnesio galo, kada laiškininkas vėl papildys mano subliūškusį “biudžetą”. Pietums vegetarinį ir pernelyg liesą užkandį papildydavau iš pašto dėžutės išimtais laikraščiais. Turėjau gan keistą savybę: geriau liksiu nevalgęs, bet laikraščius būtinai peržvelgsiu. Paskui nugriūdavau pasnūduriuoti. Taip ir slinko mano, vienišo pensininko, dienos, visos vienodos ir neįdomios tarp keturių kurčių sienų.

     Kartais daugiabučio namo laiptinėje sušlamėdavo ar sutrunksėdavo, ir mano atmintyje tuoj pat sušlamėdavo tos elgetos vaizdas. Nuobodžio valandomis mano sielą užgriūdavo kvailas noras ją įsileisti, pasikalbėti, kokią senieną padovanoti, kuria pradžiuginčiau ją ir pats pajusčiau moralinį pasitenkinimą.

     Keista, aš jos pradėjau ilgėtis, bodėjimosi šita elgeta tarsi nė nebūta. Bet ji, deja, daugiau neatėjo.

     Po trijų mėnesių, imdamas iš pašto dėžutės laikraščius, užtikau laišką. Kas galėtų man rašyti? Juk išskirtinių švenčių - Kalėdų ir Naujųjų metų - proga sveikinimų laikas jau seniai praėjo. Smalsumo neatsiginamai vejamas, atplėšiau voką ir įsisiurbiau godžiomis akimis į kaligrafiškai, matyt, įgudusia ranka primargintą lapą.

     “Mielasis,

     Leisk man keliomis minutėmis Tave sutrukdyti. Rašau iš to paties miesto, tik priešingos krypties rajono, ir tarp mudviejų, važiuojant troleibusu zigzagais, susidaro bene dvylika kilometrų.

     Tavo pusbrolis, su kuriuo kaimynystėje gyvenu, atsiliepė apie Tave labai palankiai. Jis man ir Tavo adresą davė. Norėdama įsitikinti, ar jis tiesą sako, nusprendžiau apsimesti elgeta ir ryžausi pati Tave ištirti. Džiaugiuosi, kad jo teiginiai pasitvirtino. Patyriau Tavo santūrumą, gailestingumą, jautrų reagavimą į kito vargus, o tai ir yra visų svarbiausia, ko aš laukiau. Taigi nesu jokia elgeta. Atvirai prisipažinsiu Tau: prieš trejus metus miręs mano vyras, plačiai žinomas ekonomikos mokslų daktaras ir sumanus verslininkas, sukaupė ir man paliko arti milijono dolerių kapitalą. Be to, turiu įsigijus akcijų už penkiasdešimt tūkstančių. Mieste pirkau didžiulį namą, kurį šiuo metu nuomoju ir gaunu nemažai papildomų pajamų, man jų pragyvenimui visiškai pakanka. Trūksta paties svarbiausio - padoraus, jautraus ir mylimo žmogaus, su kuriuo galėčiau kartu džiaugtis ir liūdėti, kartu paįvairinti dienas. Gal Tu norėtum sužinoti, kas aš tokia esu ir kuo verčiuosi? Esu psichologė, universitete ilgą laiką dėsčiau sociologiją, dirbau vaikų poliklinikoj pediatre. Neseniai išėjau į užtarnautą poilsį, jau nebedirbu, po infarkto nutariau likusią gyvenimo dalį skirti vien poilsiui ir pramogoms. Nors ir kaip stengiuosi prasiblaškyti, vis tiek jaučiu neigiamą psichologinį lūžį. Vyro mirtis ir vienišumo jausmas mane diena iš dienos labai gniuždo, ir aš žinau, kad man reikia šalia savęs patikimo žmogaus. Bandžiau užmegzti pažintis per spaudą, bet nieko iš to neišėjo. Keli vyriškiai siūlėsi man į porą, tačiau, ištyrusi jų charakterius, polinkius ir įpročius, supratau, kad jie mano gyvenimą tik dar labiau apkartintų, todėl juos atstūmiau. “Paieškos” spaudoje - tai dažniausiai avantūristų žaidimai, daugiau nieko. Tad ir nusprendžiau kitokiu būdu sau partnerio ieškoti. O tokiu partneriu galėtum būti. Juk mudviejų likimai šiek tiek panašūs, abu graužia tas pats vienišumo kirminas. Pastebėjau, kad ir charakterius galėtume lengvai suderinti. Tad leisk pareikšti, kad mielai sutikčiau savo likimą sujungti su tavuoju, jei tik sužinočiau Tavo teigiamą atsakymą. Esu įsitikinus, jog mudviejų bendras gyvenimas prašviesėtų, suteiktų dvasinės harmonijos, taptų žymiai turiningesnis ir prasmingesnis.

     Mano brangus drauge (tai sakau ne šiaip sau, o iš visos širdies), lauksiu Tavo atsakymo, o dar geriau - pirmojo vizito pas mane.

     Iki greito pasimatymo, mano svojone ir viltie.

     N.N.”

     Laiškas mane pritrenkė. O gal tai sapnas ar naivi pasakutė? Ne, negali būti, kad toji elgeta rašo tiesą! Šiais laikais netrūksta įvairiausio plauko apgavikų ir klastūnų. Reikia tuoj pat paskambinti pusbroliui ir išsiaiškinti. Čiupau telefono ragelį, surinkau abonentinį numerį. Atsiliepė pusbrolio žmona. Jono nėra namie, išvykęs komandiruotėn. Kada grįš. Po savaitės - gavau atsakymą.

     Visą tą savaitę slampinėjau kaip apgirtęs, vis galvojau apie tą moterį, apie tą psichologijos žinovę, kuriai geriau tiktų būti artiste.

     Slinko nekantraus laukimo ir mįslingų minčių kupinos dienos, savaitė be galo ištįso ir įkaitino mano nervus. Pagaliau atsiliepė Jonas.

     -    Ar tai tiesa?

     -    Taip, tai tikrų tikriausia tiesa, - užtikrino.

     -    Patark, ką man daryti, - drebančiu balsu išmekenau.

     -    Kokio čia patarimo! Jei taip man, tai visomis keturiomis... Moteris dora, turtinga, -čiupk ilgai nesvarstęs, nes, jei kokios, gali pasprukti, - išpyškino linksmuolis Jonas.

     Ilgai blaškiausi, rikiavau neklusnias, dirglias mintis, kad iš jų derinio susidarytų aiškus ir teisingas sprendimas. Ir šiandien negalėčiau pasakyti, kodėl taip pasibaisėtinai sunku buvo apsispręsti.

     Pagaliau, kaip bus, taip, - nutariau neskubėti. Buvau įsitikinęs, kad uždelstas laikas bus mano sąjungininkas. Juk nepakanka vien moters laiške išdėstytų motyvų ir pusbrolio patarimų. Reikia pačiam viską iki smulkmenų išsiaiškinti.

     Ir aš delsiau, rinkdamas smulkmenas apie būsimą savo gyvenimo draugę. O ji tegul tikisi, laukia, kuria svajas apie naują gyvenimą, tada ir meilės ugnis labiau įsidegs. Tegul kol kas nedrumsčia nauja santuoka mano mirusios žmonos atminimo, tegul širdies ir atminties labirintuose dar spinduliuoja jos kilnus paveikslas.

     Bet atsitiko tai, apie ką nebuvau nei mąstęs, nei spėliojęs. Pirmame laikraščio puslapyje išvydau tos moters nuotrauką. Taip, tai ta pati tariamoji elgeta, tik puošniau atrodanti, santūriai besišypsanti. Ir čia pat akys užkliuvo už lakoniško nekrologo: “Š.m. gegužės 2 dieną staiga mirė žymi mokslininkė, kelių reikšmingų mokslinių veikalų autorė, psichologė ir sociologė, pasauly plačiai žinoma pediatrė profesorė Nomeda Natkienė”.

     Mane žaibiškai nukrėtė šiurpas, tartum būtų trenkusi elektros srovė. Susijaukė mintys, sudirgo jausmai, atrodė, kad atitrūkau nuo realybės. Pašokau nuo sofos ir dar kartą perskaičiau trumpą pranešimą apie jos mirtį. Dieve mano, koks kraupus netikėtumas! Mane skaudžiai surėmė sąžinės priekaištas: kodėl delsiau? kodėl taip ilgai žaidžiau jos kantrybe? kodėl nesuteikiau jai vilties? Gal ji ilgai laukus ir nesulaukus mano atsakymo ar vizito, neatlaikė nervinės įtampos. O juk galėjau nuvykti, apsižvalgyti... galėjau nors žvakę mirštančiai uždegti. Dabar viskas baigta, pavėluota, visos viltys stiklu sudužo į kietą realybės sieną.

     Netrukus po to pusbrolis Jonas man papasakojo, kad velionės miegamajame prie lovos ant mažo staliuko šalia vaistų buvo rastas žydras laku užantspauduotas vokas su užrašu: “Atplėšti tik po mano mirties”. Voke rastas jos pačios rašytas ir notaro patvirtintas testamentas. Jame surašytas visas jos kilnojamas ir nekilnojamas turtas, o gale ryškesnėmis raidėmis pabrėžta: “Visą aukščiau išvardytą turtą pavedu šio miesto moterų vienuolynui tvarkyti savo nuožiūra. Šį testamentą surašiau būdama visiškai sveiko proto, blaivios nuovokos ir savo pačios laisva valia”.

Abu mokomės skaityti.     K.L. Musteikio nuotr.

     Jonas įsikirto į mane ironišku žvilgsniu ir į paširdžius tvokstelėjo skaudaus priekaišto botagu:

     - Štai ką tau, Valdai, pasakysiu: tokio mulkio kaip tu dar nebuvau matęs, nei girdėjęs. Šitiek turto prarasti!..

     Nepykau ant jo už tai, nes jis buvo teisus.

     Mano gyvenimo dienos srovena vėl ta pačia vaga. Tas pats nerimas ir tie patys rūpesčiai dėl rytdienos, tik atodūsiai gilesni, su užslėpto graudulio priemaišomis. Kiekvieną kartą, prieš eidamas į parduotuvę pačios pigiausios bandelės ar lieso sūrio gabalėlio pirkti, stropiai perskaičiuoju savo likusius pinigėlius ir su nerimasčių pasvarstau, ar užteks jų iki kito mėnesio pensijos.