Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1997m. 7 Liepa-Rugp.


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1997 / LIEPA-RUGP / JULY-AUGUST / VOL. XLVIII, NO. 7-8

PASILINKSMINIMŲ DORYBĖ

217

 Juozas Vaišnys SJ

EILĖRAŠČIAI

220

 Aldona Puišytė

MYLĖK SAVO ARTIMĄ

221

 Ona Balkevičienė

SEKMADIENIO IR KASDIENYBĖS DIEVAS

223

 Algirdas Paliokas SJ

ŽMOGAUS KLYSTKELIŲ MALDOS

225

 Marija Veniūtė

VYRIAUSIEJI KUNIGAI

228

 Kun. K.J. Ambrasas SJ

GAILESTINGOJI MEILĖ

229

 Kostas Paulius

MOTINOS ŠIRDIS

231

 Anelė Sinkevičienė

TARPUSAVIO MEILĖ

236

 Chiara Lubich

APREIŠKIMAS

238

 Kun. K.J. Ambrasas SJ

IŠMINTIES IR GERUMO SIETUVA

240

 Dalia Jašinauskaitė

DIEVUI, TĖVYNEI, ARTIMUI

241

 Aušrinė Jurgelionytė

SMURTAS ŠEIMOJE

243

 Romualdas Kriaučiūnas

KALBA

245

 Juozas Vaišnys S J

TĖVYNĖJE

246

 Marija A. Jurkutė

ŠYPSULIAI

250

 Red.

TRUMPAI

251

 Juoz. M.

Šis numeris iliustruotas Tado Kulbio nuotraukomis iš Kauno jėzuitų gimnazijos. Viršelio piešinys - dail. Gražinos Didelytės
Skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (USPS 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Pasilinksminimų dorybė

Juozas Vaišnys SJ

     Žmonės dažnai kalba apie dorybes, dvasinį gyvenimą, šventumą, bet tose kalbose ir savo galvosenoje jie prašauna pro šalį. Jie aiškina, kad žmogui reikia būti rimtam, kad nereikia vaikščioti į visokius pasilinksminimus, nereikia išsiblaškyti, bet gyventi susikaupus. Dėl to kai kas ir sako, kad mūsų religija yra džiaugsmo ir linksmumo priešas. Jei nori būti šventas - būk susiraukęs ir nuliūdęs; o jei esi linksmas, jei tau patinka žaisti, sportuoti, juokauti - esi toli nuo šventumo. Tai yra visiškai klaidinga. Taip kalba tik žmonės, nieko nenusimaną nei apie šventumą, nei apie džiaugsmą ir linksmumą.

     Šv. Tomas Akvinietis, didžiausias mūsų teologijos autoritetas, pagrindiniame savo veikale “Summa Theologica” kalba įvairiausiomis temomis, paliečia beveik kiekvieną mums rūpimą klausimą. Plačiai jis ten rašo ir apie tobulumą, šventumą, dorybes. Tarp kitų dorybių mini ir vieną labai įdomią dorybę, graikiškai vadinamą “eutrapelia”, t.y. pasilinksminimų

Kauno Jėzuitų bažnyčia ir gimnazija iš kiemo pusės.     Tado Kulbio nuotr.

dorybę. Todėl kas nuosaikiai linksminasi, ne tik nenusideda prieš jokią dorybę, bet įsigyja dar naują pasilinksminimų dorybę.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

Aldona Elena Puišytė

ŠVIESA PRO ERŠKĖTĮ

O kai mane likimas kančiai renkas
Ir choralus kažkas pernakt man gieda,
Laikaus tik tavo rūpestingos rankos:
Ant jos man spindi sutuoktuvių žiedas.

Kai kryžium čia guliu lyg nukryžiuota,
O siela rauda tarp minčių parklupus,
Gėloj toj vienas, tas tik vienas žodis
Man kaip malda iš artimiausių lūpų...

Keliuos keliuos. Ir vėl krentu į guolj.
Kol su mirtim gyvybė šičia grumias,
Į skaudžią širdį gailiai spinduliuoja
Šviesa man iš akių liūdnų, gerųjų.

Tik jos dar laiko spinduliu pririšę
Baikštuolę sielą... Atgrasus pasaulis,
Nuplakęs smurto erškėtinėm rykštėm,
Iš jo aš nieko neprašysiu sau jau...

Kai už langų vėl spalio vėtros tranko,
Kai choralus kažkas pernakt man gieda,
Laikaus tik tavo rūpestingos rankos,
Ant jos man spindi sutuoktuvių žiedas.

Koks tobulas šis meilės sakramentas,
Mums Dievo duotas tarp kančios erškėčių.
Su ašara maldoj kartoju tyliai: šventas,
Net nevilty, kad viltimi tikėčiau...

Skaityti daugiau:

Mylėk savo artimą

 (Konkurse premijuotas straipsnis)

Ona Balkevičienė

     Rėksmingame skubėjimo amžiuje vis rečiau beatsisukame į tą, kam reikalingas dėmesys, geras žodis, pagalba, kas tarsi prašosi pasigailimas ir užtariamas. Tiesiog pralekiam pro šalį, kad nereiktų sustot - gaila laiko. Net ir nebesusimąstome: žemėj, šioj žydinčios gyvybės planetoj, nebeturim laiko tam, kas labiausiai šildo, įprasmina būtį, kas svarbių svarbiausia -meilei. Juk visa, ką darome, turėtume daryti su meile ir dėl meilės: auginti gėles, javus ir vaikus, statyti namus, plukdyti laivus, tyrinėti žvaigždynus...

     Visi ištroškę daug turėti: maisto, drabužių, daiktų. Ir net nebeįsivaizduoja, jog, laimei, dar yra žmonių, kuriems šitų dalykų reikia tik tiek, kiek reikia, būtina. Jie laimingesni, nes tik mažai turėdami gali gyventi santarvėj su kitu žmogum ir visu pasauliu. Ką materealaus turi Motina Teresė? Beveik nieko arba, mūsų supratimu, visiškai nieko, nes turėjimas apsunkintų tarnavimą vargšams. Didžiausias jos turtas - bekraštė meilė, kurios taip daug joje, jog darosi neišdalinama kaip nesenkanti versmė, kaip plačiausias vandenynas. Kai vieni sėja ir augina pyktį, pavydą, neapykantą, kiti sėkmingai darbuojasi meilės vynuogyne, kviesdami užsukti sveikus ir paliegėlius, turtuolius ir beturčius, nes nėra nė vieno, kuris būtų nereikalingas užuojautos, nenorėtų būti mylimas. Net gyvulys glaudžiasi prie to, kuris myli. Šuo iš toliausiai parbėga pas jo išsižadėjusį šeimininką, vildamasis esąs tebemylimas ir reikalingas.

Skaityti daugiau:

SEKMADIENIO IR KASDIENYBĖS DIEVAS

Algirdas Paliokas SJ

     Žmonės labai gerai pažįsta sekmadienio Dievą. Ir jį pakankamai gerbia. Tinkamai apsirengę, šventiška nuotaika spinduliuodami, ateina į bažnyčią. Čia irgi moka elgtis: būna ramūs ir tylūs kaip karaliaus rūmuose. Mielai atsakinėja, kai reikia: gieda, kada giedama. Viskas taip gerai, tiesiog tobulai. Netgi prie Komunijos eina taip tvarkingai, kad gražu žiūrėti. Dievas mato ir gėrisi sekmadienio žmogumi. Po Mišių džiaugiasi susitikę giminės ir pažįstamus. Aišku, nieko neįskaudina, neužgaulioja, netgi su priešu pasisveikina. Tikriausiai nieko neapkalba. Tiesiog norėtųsi paskambinti į dangų ir pasakyti: “Žiūrėk, Viešpatie, kokia krikščioniška tavo tauta. Ne veltui už ją savo krauju sumokėjai”.

     Tiesa, žmogus žmogaus minčių neskaito. Kas gali pasakyti, kas vyksta besimeldžiančių galvose? Galbūt šio iškilmingo apsilankymo Dievo namuose metu prabėga mintys apie skanius šventinius pietus, malonius susitikimus, matysimus renginius bei TV mėgstamą programą, gal apie vaikus, jų problemas ir problemas su jais, gal apie ligas, o gal net apie madingus parėdus ir panašiai. Bet ką čia tą minčių pasaulį ir besupaisysi. Nesiprašiusios mintys kartais kad įsisėda, ir neiškrapštysi. Bet kam kalbėti apie tai, ko kiti žmonės nežino. Amerikoje šv. Mišių liturgija ne per ilga, ir kunigai nesako ilgų pamokslų. Todėl šventišką sekmadienio nuotaiką tiesiog nėra kam ir sudrumsti. Viskas gražu, viskas gerai.

Skaityti daugiau:

Žmogaus klystkelių maldos: pavydas ir meilė

Marija Veniūtė

* * * * * * *

     Vakarop kruvinai raudona saulė leidosi už miško, nuspalvindama visą erdvę ir suteikdama ugnines aureoles grįžtantiems ar nueinantiems. Sodri, net stebindama savo ryškumu, dienos nešėja tekina leidosi namo, užleisdama vietą nakčiai. Naktys rudeniop visada būna šaltos ir atšiaurios: kuo karštesnė šviesa dieną, tuo šaltesnė tamsa naktį. Žmonės bijojo tamsos, bijojo likti joje vieni su savo mintimis, su savo sąžine ir skausmais. Kas rytą, vėl nušvitus, jie džiaugdavosi šviesa. Ypač gamtos žmonės eidavo ją sutikti anksčiausiai - jie juk tikėjo, kas ankstyviausias, tam daugiausia ir bus duota.

     Žmonės - šviesos vaikai, einantys kurti, žydėti, atverdami save pasaulio gėriui, bet tamsos paslaptingumo ir nepažintos begalybės ištroškę, slapčia sėlindavo į ją, suvokdami, kad pripratusios akys ir širdys vargiai norės grįžti atgal, kur taip šviesu, kur taip sunku matyti save dienos šviesoj, kur kartais taip skauda.

     Žmonių prigimtis nuo pat pradžių pradžios kvietėjuos sėti ir pjauti, gimti ir mirti, klysti ir vėl atsikelti. Kas žmones vedė ir juos taip viliojo į pinkles, paspęstas piktojo, kur žmonija pirmąkart suklydo?

Skaityti daugiau:

VYRIAUSIEJI KUNIGAI

Kun. K.J. Ambrasas SJ

     Seną Izraelio idealą pasiekė Makabėjų palikuonys asmoniečiai. Nors jie ir nebuvo iš Dovydo giminės, bet žydai tada turėjo ir vyriausiąjį kunigą, ir karalių viename asmenyje. Asmoniečiams netekus sosto, vyriausieji kunigai būdavo renkami iš pačių įtakingiausių kunigiškų šeimų. Paprastai jis būdavo renkamas iki gyvos galvos ir tik retai pašalinamas. Nuo Erodo Didžiojo laikų padėtis pasikeitė: vyriausiasis kunigas retai kada mirdavo, eidamas pareigas. Iki Kristaus per 65 metus pasikeitė 15 kunigų, iš kurių keli išbuvo savo krėsle metus ir net trumpiau. Tai kenkė tiek vyriausiojo kunigo vardui, tiek ir pačiai tarnybai, nes ją šios įtakingosios šeimos nusipirkdavo už pinigus. Išrinktasis vyriausiasis kunigas buvo Sinedriumo - aukščiausios žydų Tarybos - pirmininkas ir kartu visų šventyklos apeigų vadovas, kuriam vienąsyk per metus Atsiteisimo, arba Permaldavimo, dieną būdavo galima įeiti į šventų Švenčiausiąją vietą. Romos prokuratoriai sekdavo vyriausiųjų kunigų elgesį, nutarimus, svarbesnius jų nuosprendžius. Nuo Erodo Didžiojo netgi iškilmingi liturginiai vyriausiojo kunigo rūbai būdavo saugomi Antonijos tvirtovėje, iš kur būdavo galima pasiimti tik didžiosioms šventėms ir vėl į ten reikėdavo grąžinti. Tiktai pašalinus Poncijų Pilotą, romėnai atsisakė tokio ypač aštriai žydų juntamo religinio suvaržymo.

Skaityti daugiau:

GAILESTINGOJI MEILĖ

Kostas Paulius

     “Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista” (Lk 6, 36-37).

     Mes turime nesipiktinti tais, kurie ką nors blogo daro, jų neteisti ir nesmerkti, bet pasigailėti, nes blogiui pasidavę jie nusideda; o nuodėmė juk yra didžiausia ir skausmingiausia žmogaus nelaimė, nes ji veda į amžinosios laimės praradimą.

     O Jėzus, atėjęs į šią žemę, parodė mums tą nuostabų gailestingumą. Jis juk ir sakė: “Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Nes aš atėjau ne teisiųjų šaukti, bet nusidėjėlių” (Mt 9,13).

     Todėl Jis ir nori, kad mes irgi būtume gailestingi, kaip Jis, nes sakė: “Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!” (Jn 13,34).

     O norėdami taip mylėti artimą, mes turime būti gailestingi, kaip Jėzus sakė: “Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista” (Lk 6,36-37).

Skaityti daugiau:

MOTINOS ŠIRDIS

(Apsakymas)

Anelė Sinkevičienė

     Sūnus užmušė savo motiną, išėmė jos širdį ir nešė tam, kam buvo prižadėjęs. Eidamas už kažko užkliuvo, krito ir susitrenkė galvą. Staiga pajuto, kaip motinos širdis jo delne suspurdėjo, o ausis pasiekė susirūpinimo ir užuojautos kupinas balsas:

     - Sūneli, ar labai užsigavai?

(Kažkur girdėta)

     Ūkininkas Tumėta ilgai užtruko turguje, tikėdamasis parduoti visas bulves. Tą dieną pirkėjų buvo nedaug, nors bulvių centnerio kainą jis jau nuo pat ryto gerokai numušė. Ištisą darganotą lapkričio dieną turguje vežime susigūžęs ir irzlus, pustė atgrubusius rankų pirštus ir vis niukino sarčius, kad vikriau risnotų. Bet jie vos lupo į dumblą, vietomis net iki stebulių, grimztančius ratus, abejingi gamtos kaprizams ir nesiliaujantiems šeimininko raginimams.

Kauno jėzuitų gimnazija ir bažnyčia.     Tado Kulbio nuotr.

     Sunkūs, vandeningi debesys apgobė visą dangų ir spartino prietėmį. Žmogus sunerimo: nepraeis nė pusvalandis, kai viskas susmegs į gūdžią tamsą, o iki namų likę bene penki kilometrai. Todėl įniko energingiau raginti aptingusius arklius, be atvangos šmikšijo botagu per šlapias nugaras.

Skaityti daugiau:

Tarpusavio meilė

CHIARA LUBICH

“Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau ” (Jn 15, 12).

     Mes norėtume žinoti, kada tuos žodžius Jėzus sakė. Tai buvo prieš pat jo kančios pradžią. Tie žodžiai buvo dalis jo atsisveikinimo su mokiniais, jo testamentas; todėl visai aišku, kaip labai jie yra jam svarbūs!

Ruošiant pamokas, naudingas ir kompiuteris.     Tado Kulbio nuotr.

     Jeigu tad tėvo žodžių, gulinčio mirties patale, negalime užmiršti, kaip labai mums reikia įsijausti į žodžius vyro, kuris yra Dievas! Tuos jo žodžius turime priimti kaip labai svarbius. Tad stenkimės geriau suprasti jų tikrąją prasmę.

     “Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kai aš jus mylėjau”.

Skaityti daugiau:

APREIŠKIMAS

Kun. K.J. Ambrasas SJ

     Nazaretas. Maždaug už 140 km. nuo Jeruzalės nedidelis, kadaise visiškai nežymus Galilėjos miestelis. Apie jį buvo kalbama su panieka: “Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!” (Jn 1,46). Tas nei ST, nei Juozapo Flavijaus, nei Talmude niekur nepaminėtas miestelis dabar išgarsėjęs visame pasaulyje. Ši vieta, kaip liudija archeologai, turėjusi būti nuo seno. Apie Apreiškimo vietovę atlikus kasinėjimus, kalvos pakriaušyje rasta iškaltų atvirų, be jokios apdailos grotų. Greičiausiai čia būta kokių nors sandėlių. Kai kurios, gal šiek tiek patogesnės grotos, - galėjo tikti ir gyvenimui. Ligi šių dienų čia išlikęs šaltinis, vadinamas Mergelės Marijos vardu. Tikriausiai tenai žiloje senovėje per apylinkę keliavusios kupranugarių vilkstinės apsistodavusios numalšinti troškulio. Pakilnesnėje rytų pusėje uolose iškaltos olos buvo vadinamos Nasrath, Nasrah - sargai, saugotojai.Bene iš čionai bus atsiradęs ir miestelio vardas Nazaretas.Gal ten būta kokių stebėjimo bokštų ar postų. Štai kokioje paprastoje, nuošalioje vietoje, toli nuo savo gimtojo Betliejaus, įsikūrė Dovydo ainiai prie Ezdreliono slėnio, kur “angelas Gabrielius buvo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą sau vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų, o mergelės vardas buvo Marija” (Lk 1,26-27). Marija (hebr. Mirjam - Jahvės mylimoji,sirų k. ponia, valdovė), labai dažnai Jėzaus laikais gyvenime pasitaikantis vardas. 

Skaityti daugiau:

Išminties ir gerumo sietuva

Dalia Jašinauskaitė

 ■■■■■■■■■■■

     Jonas Paulius II savo laiške “Šeimoje gimsta žmonijos taika” rašo: “Kad galėtume tikėtis taikios ateities, kiekvienas vaikas turi patirti ne išdavystes ir išnaudojimą, o nuolatinės meilės ir rūpesčio šilumą. Tik šeima gali padėti vaikams ramiai žiūrėti į ateitį ir parengti juos užaugusius atsakingai dalyvauti kuriant tikrai pažangią visuomenę”.

Jaunesniųjų moksleivių klasė Kauno jėzuitų gimnazijoje.     Tado Kulbio nuotr.

     Perskaitau šias eilutes ir susimąstau: “Pasaulyje tiek purvo, pažeminimo, išnaudojimo”. Pro akis prabėga televizijos ekrane matyti vaizdai, perskaitytos knygos ir laikraščiai. Blogis tarsi tūno už kiekvieno kampo. Tai blogis, kurį gimdo visos šio pasaulio žmonijos nuodėmės: puikybė ir pavydas, gašlumas ir pyktis, nesaikingumas ir tinginystė. Visa tai supratusi, aš pasijuntu tokia laiminga šeimoje, kuri man dabar atrodo kaip gerumo oazė vandenyne, pilname ryklių ir klykiančių žuvėdrų.

Skaityti daugiau:

Dievui, Tėvynei, Artimui

Aušrinė Jurgelionytė

     Mieli lietuviai, vaikai ir suaugusieji, visi visi Lietuvos gyventojai!

     Jums rašau šį laišką, norėdama pasibelsti į Jūsų širdis, pabudinti jose meilę Žmogui, Tėvynei, Dievui. Apsižvalgykite aplinkui ir pamatysite, kas vyksta šiandieninėje visuomenėje. Blogio ir žiaurumo piktžolės išsikeroję po visą mūsų šalį, jų šaknys apraizgusios ne tik suaugusius, bet ir mažamečius. Vaikų namai pilni nelaimingų, tėvų pamirštų mažylių, kurie nepajuto ir kažin ar kada pajus tėvišką meilę, šeimos židinio šilumą. Kokią šeimą suaugę jie sukurs, jeigu niekada negyveno šeimoje? Gaila likimo ir tikrų vaikų pamirštų senelių, kuriems mirties valandą akis užspaus globos namų darbuotojo ranka. O juk šiems žmonėms labiau nei kam kitam reikalinga meilė, šiluma, artuma, supratimas, užuojauta. Žudomi dar negimę ar ką tik gimę kūdikiai, nors visas pasaulis tai smerkia. Dar būdamas JAV prezidentu, Ronaldas Reiganas 1988 metų sausio 17-os dienos sekmadienį paskelbė žmonijos švento gyvenimo diena. Jis savo atsišaukime rašo: “Susilpnėjo pagarba šventai gyvybei, žmogaus asmenybei. Šventas palikimas-gėris bei mūsų šalies ateitis reikalauja, kad būtų apsaugoti ir apginti dar negimę, nekalti vaikai...”

Skaityti daugiau:

Smurtas šeimoje

Romualdas Kriaučiūnas

******

     Smurtas šeimoje yra lydimas priešingybių. Čia meilė gali pavirsti piktnaudžiavimu. Taip pat meilė gali paraleliai egzistuoti su skausmu ir sielvartu. Amerikoje kasmet šeši milijonai moterų yra šeimos smurto aukos, bet jų dauguma lieka toliau gyventi su savo skriaudėjais.

     Nors yra atvejų, kur moterys yra skriaudėjos arba smurtas yra tarp tos pačios lyties asmenų, didelė dauguma nuskriaustųjų yra moterys. Prieš penkerius metus Amerikos generalinis chirurgas nustatė, kad vyrų ar sugyventinių smurtas prieš žmonas buvo svarbiausia priežastimi moterų sužeidimų 15-44 metų amžiaus grupėje. Šis smurtas sužeidė daugiau moterų negu kartu sudėjus visas automobilių avarijas, lytinius išprievartavimus ir užpuolimus.

     1991 metais Amerikos medicinos sąjunga paskelbė smurtą šeimoje kaip svarbiausią viešosios sveikatos problemą. Dėl to buvo suorganizuotas gydytojų vajus prieš smurtą šeimoje. Gydytojai buvo ne tik informuojami ir mokomi, kaip atpažinti ir gydyti šeimos smurto aukas, bet ir kaip aukas nukreipti į paramos tarnybas: moterų pastoges, protinės slaugos centrus. Gydytojams tenka svarbi rolė kovoje su smurtu šeimoje. Dažnai gydytojai yra pirmieji už šeimos ribų, pas ką smurto aukos kreipiasi pagalbos.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Žodžių rašymas drauge ir skyrium

     Jau daugiau kaip prieš 20 metų Lietuvių kalbos komisija, gerai apsvarsčiusi ir išdiskutavusi kai kurias lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos problemas, įvedė įvairių reformų, pataisymų, suvienodijimų. Tai buvo tikrai reikalingas darbas, kurio jau nuo seniau buvo laukiama. Bet kai kurie mūsų tautiečiai, ypač gyvenantys už Lietuvos ribų, pasirodė labai neimlūs toms sveikoms ir girtinoms reformoms. Pvz., dar ir dabar kai kurie vis klaidingai rašo piauti, spiauti, biaurus, rugpiūtis, piūklas ir t.t. Dabar visi šie žodžiai rašomi su j(bjaurus, rugpjūtis ir pan.).

     Visą laiką pirmiau daug kam buvo neaiškumų, kurie žodeliai rašytini drauge, kurie atskirai. Čia būta nemaža nelogiškumo ir nevienodumo. Dabar šis klausimas jau gerokai aptvarkytas. Jau “Laiškuose lietuviams” apie šias problemas buvo ne kartą rašyta, bet, matydami, kad spaudoje vis dar pasitaiko šios rūšies klaidų, pasiryžome dar kartą tai priminti.

     Žodžių junginiai, kurie, sutrumpėjus bent vienam jų nariui, įgyja vieno žodžio reikšmę ir turi tik vieną kirtį, rašomi vienu žodžiu, pvz.: anąkart, anapus, anaiptol, anuokart, anuomet, darkart, daugmaž, dienąnakt, tądien, šiąnakt, kaskart, vienkart, dusyk, keliasdešimt, kaipsyk, kaipmat, galbūt, turbūt, žūtbūt, kažkur, kažkada, penkiasdešimtir pan.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė Marija A. Jurkutė

PAŠVENTINTAS VILNIAUS KUNIGŲ SEMINARIJOS KOPLYČIOS KERTINIS AKMUO

     Arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis pašventino Kalvarijų gatvėje statomos Kunigų seminarijos koplyčios kertinį akmenį, įmūrijo į jos pamatus kapsulę su įrašu apie tos dienos iškilmes.

Kauno jėzuitų gimnazijos kiemas prie Perkūno namų.     Tado Kulbio nuotr.

     Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija buvo įkurta prieš keturis šimtmečius. 1582 m. sausio 11 d. Vilniaus vyskupas Jurgis Radvilas pasirašė Kunigų seminarijos steigimo aktą ir jos reikalams padovanojo Vogeliškių dvarą. 1795 metais, kai Lietuva pateko Rusijos priklausomybei, Kunigų seminarija buvo perkelta į Karmelitų vienuolyno patalpas prie S v. Jurgio bažnyčios. Pirmojo pasaulinio karo metu Vilniaus kunigų seminarija buvo uždaryta, o lenkams užėmus Vilnių, 1920 metais vėl atidaryta. Nuo 1945 metų sovietinės valdžios valia Vilniaus kunigų seminarija vėl nebeveikė ir tik po penkių dešimtmečių pertraukos, 1993 metais, arkivyskupo metropolito A.J. Bačkio pastangomis ji atkurta. Laikinai seminarija prisiglaudė buvusiame Trinitorių vienuolyne, kurio patalpas paliko išeidama sovietinė armija. Laikinos patalpos labai ankštos, tad Vilniaus arkivyskupo nutarimu, pradėti statyti nauji Kunigų seminarijos pastatai.

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

Juozas Tumas - Vaižgantas (1869-1933) niekada negėrė degtinės, tačiau, turėjo silpnybę įsipilti į arbatą konjako. Tai žinodami, mosėdiškiai apie savo kunigėlį sukūrė tokį anekdotą, iš kurio juokėsi ir pats Vaižgantas.

Eina Vaižgantas ir žiūri — ant prakaikų girtuoklis besivoliojąs.

-    Ak, tu, begėdi! - pradėjo mostaguoti rankomis kunigas. - Prisisprogai, kad nė paeiti negali.... Guli visos parapijos gėdai. Kur tavo žodis, galgone?! Prieš dvi dienas davei žodį pačiam ponui Dievui, kad arielkos į burną neimsi!

-    Tai kad aš, kunigėli, konjaką gėriau! - vos apversdamas liežuvį pasakė parapijietis.

-    Tai ko iš karto nesakei! - dar labiau pasišiaušė Vaižgantas. - Gulėk, gulėk, jei jau konjaką... Tik neperšalk, panie.

Sulaukė tėvai sūnaus kareivėlio, tarnybą atlikusio. Šokinėja aplinkui, nenusėdi, atsidžiaugti negali, gardesnį kąsnelį vis kiša, skaidresnį lašelį pila. Pasisotinęs sūnus atsistoja ir traukia prie lango - gimtuoju kaimu grožisi. Staiga aikteli ir išsprogina akis į pirtin traukiančias mergas.

-    Žiūrėk, žiūrėk, - kumšteli motina tėvui, -prieš armiją net į tą pusę nežiūrėjo, o dabar... kaip akimis ryja.

-    Tikras vyras - visai kaip aš, - pritariamai linkteli tėvas ir šelmiškai merkia akį atžalai. - Ką? Patinka?

-    Kvaišos, - burbteli sūnus, - į koją niekaip nepataiko...

Skaityti daugiau:

Trumpai

□    Pop. Jonas Paulius II paskyrė Vilniaus arkiv. metropolitą Audrį Juozą Bačkį, Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininką, vyskupų sinodo antrosios nepaprastosios asamblėjos Europos klausimais priešsinodinės tarybos nariu.

□ Kun. Vincas Vėlavičius, dirbęs sielovados darbą įvairiose Telšių vyskupijos parapijose, bolševikų baustas 10 m. laisvės atėmimu, vėliau dirbęs Telšių katedroje, mirė 1997 m. vasario 21d. Telšiuose, kur ir palaidotas katedros šventoriuje. Pop. Jonas Paulius II 1980 m. suteikėjam monsinjoro titulą.

Kauno jėzuitų gimnazijos vyresniųjų moksleivių būrelis.  Tado Kulbio nuotr.

□    Kovo 19 d. sukako 25 m., kai pasirodė pirmasis “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” numeris. Tai vienintelis pogrindžio periodinis leidinys visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, kurio redakcijos kagėbistams nepavyko aptikti. Kovo 15 d. “Kronikai” skirtą minėjimą - mokslinę konferenciją - Vilniuje surengė Lietuvių katalikų mokslo akademija kartu su Vilniaus universitetu.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

Laiškų lietuviamsrašinių konkursas

     Konkurso rašiniui siūlome pasirinkti kurią nors iš šių temų: 1. Kas padeda ir kas kliudo sugyventi su kitais. 2. Kaip nugalėti savo perdėtą išdidumą. 3. Ar nuolankumas yra silpnybė? 4. Kaip reaguoti į apkalbas. 5. Kaip vertinti pasiteisinimą: “Ne mano kiaulės, ne mano pupos”. 6. Ar sutinkate su teigimu, kad dora neįmanoma be tikėjimo? 7. Koks turėtų būti šių dienų kunigas. 8. Kaip žiūriu į Lietuvos ateitį.

     Konkurse gali dalyvauti ir suaugusieji, ir jaunimas. Jaunimui priklausys tik vidurinių ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Jie būtinai turi pažymėti, kad rašinys skiriamas jaunimo grupei.

     Straipsnio apimtis - apie 6 mašinėle rašyti puslapiai, jaunimo gali būti trumpesni. Straipsnis pasirašomas slapyvardžiu, į atskirą vokelį (ant kurio užrašomas tik slapyvardis) įdedama tikroji autoriaus pavardė, adresas ir telefonas. Vokelis kartu su straipsniu įdedamas į didesnį voką ir siunčiamas redakcijai šiuo adresu: Laiškai lietuviams,2345 W. 56th St., Chicago, IL 60636, USA. Rašiniai turi pasiekti redakciją iki 1998 m. vasario 16 dienos. Premijų didumą ir skaičių nustatys Vertinimo komisija.

Skaityti daugiau: