Spausdinti

KUO YRA GRAŽI LIETUVIŲ KALBA?

Dalicija Markevičiūtė (Punsko Kovo 11-sios lietuvių gimnazijos mokinė)

     Kiekvienam žmogui, nesvarbu kokios jis bebūtų tautybės, kur gyventų, pati gražiausia yra jo gimtoji kalba. Patį pirmą žodį aš ištariau lietuviškai ir turbūt manau, kad gražiausia kalba yra lietuvių. Kas nors gali paklausti: “Bet kuo ta lietuvių kalba yra tokia graži, kuo ji ypatinga?” Aš pasakysiu, kad ji nepakartojama ir sava, bet juk ne kiekvieną žmogų patenkins toks atsakymas. Taigi bandysiu tiksliau apibūdinti, kuo man lietuvių kalba yra graži.

Jėzaus gundymas: “Šalin šėtone”. William Blake (1757-1827)

     Lietuvių kalba ypatinga žodžių gausumu. Kiekvienas žodis turi daug sinonimų, pvz.: tėvynė - gimtinė, tėviškė, tėvainė, augtinė ir t.t.

     Kiekvienas lietuvis labai dažnai vartoja mažybinius ir maloninius žodžius. Kartais visiškai nepastebim, kaip žodžiai puošia ir paįvairina mūsų pasakymus. Visiškai paprastai skamba “Mamyte, duok man duonelės”, bet kaip gražu ir malonu išgirsti tokį švelnų prašymą.

     Lietuvių kalba yra turtinga. Esą tokių žodžių, kurių neįmanoma išversti į kitas kalbas. Šie žodžiai yra istorinis ar kultūrinis lietuvių tautos palikimas.

     Pasakojant apie spaudos draudimo laikotarpį Lietuvoje, kuris truko nuo 1864 iki 1904 metų, neįmanoma nepaminėti knygnešių. Jeigu tektų papasakoti apie knygnešius kokiam nors svetimtaučiui jo gimtąja kalba, nežinau ar pavyktų apibūdinti šį žmogų vienu žodžiu. Knygnešys turbūt neturi atitikmens kokioje nors kitoje pasaulio kalboje.

     Lietuvių kalboje, kitaip ir įdomiau nei kitose kalbose, kalbama apie saulę. Kai rytą, švintant, ją išvystam danguje, nesakom, kad ji atėjo ar pasirodė, bet sakome, kad saulė patekėjo. Saulytė, panašiai, kaip jauna ir graži mergelė, kuri teka už bernelio, pasirodo dangaus skliaute.

     Gražus ir labai įdomus lietuvių tautos kultūrinis palikimas. Mes turim gražią tautosaką, daug padavimų, legendų, mįslių, pasakų, patarlių, priežodžių ir dainų. Man labai patinka pasakos. O lietuviškų pasakų esą visokių: juokų, žvėrių ir stebuklų. Jose pasakojama apie tai, kas dedasi žmonių, gyvūnų ir augalų pasaulyje, bet nemaža prikuriama ir nebūtų dalykų. Pasakos moko, lavina vaizduotę, prajuokina ir ugdo jautrumą kalbos grožiui.

     Gražios lietuviškos pasakos ir sakmės, bet dar gražesnės lietuvių dainos. Daina lydi žmogų visą gyvenimą: nuo gimimo iki mirties. Dainos atskleidžia tai, ką žmonės jaučia, pristato jų gyvenimo sąlygas, vargus ir džiaugsmus. Besiklausydami dainų, išgirstam tikrą gražią ir niekieno nevaržomą lietuvių kalbą.

     Dainos yra įvairios: darbo, jaunimo, meilės, papročių, karo ir vestuvių. Vienos jų linksmos, o kitos liūdnos. Tačiau visoms dainoms būdinga viena: jos atskleidžia lietuvių kalbos grožį.

     Lietuviškose dainose gausu epitetų, palyginimų. Ši lietuvių liaudies kūryba atskleidžia lietuvių kalbos savybę - lietuvių kalba yra daininga.

     Apie lietuvių kalbos įdomumą liudija ir smulkioji tautosaka. Kiek daug yra gudrių ir netikėtų mįslių, įvairių juokingų pasisakymų, greitakalbių, skaičiuočių, paukščių ir žvėrių pamėgdžiojimų.

     Savitą ir labai įdomią lietuvių kalbos dalį sudaro patarlės ir priežodžiai. Šie trumpi kūrinėliai - tai lyg sena išminties knyga. Iš jų sužinome apie žmonių gyvenimą prieš kelis šimtus metų. Atsispindi juose ir senas lietuvių tikėjimas, pvz.: “Graži kaip saulės duktė”, “Neša pinigus kaip aitvaras”. Liaudies atmintyje gyvi prisiminimai apie kovas su priešais. Patarlės įamžino lietuvių tautos meilę gimtajam kraštui: “Blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia”, “Ir bitutė savo namelius gina” arba “Kas savo kalbą niekina, kitos neišmoks”. Ištisus amžius lietuviai sunkiai dirbo, o įgytą patirtį ir išmintį paliko patarlėse ir priežodžiuose. (“Be darbo - ilgu, su darbu - sunku”, (“Geri darbai nesigiria”). Lietuvių liaudies patarlėse daug išmintingų patarimų. Jos moko mus gyventi, pažinti pasaulį, būt gerais žmonėmis.

     Ne tik lietuvių tautosaka graži, įdomus ir lietuvių literatūrinis palikimas. Jau pirmųjų lietuviškų knygų kūrėjai Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša, Dionizas Poška atskleidė lietuvių kalbos grožį. Kokia graži ji, matom paskaitę Kristijono

Donelaičio “Metus”, Antano Baranausko “Anykščių šilelį”. O jei dar pasiskaitysim Vaižganto, Neries, Degutytės, Maironio ar Brazdžionio eilėraščius, tada tikrai niekas nesugebės įrodyti, kad yra kokia nors gražesnė, kilnesnė ir puikesnė kalba nei lietuvių.

     Lietuvių kalbai grožio teikia ir žmonių vardai. Vieni jų labai glaudžiai susiję su Lietuvos istorija ir praeitimi: Laima (senovės lietuvių deivė), Birutė (kunigaikščio Kęstučio žmona), Gediminas, Mindaugas (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai). Šie vardai yra tokie kilnūs ir išdidūs. Kiti vardai ne tokie jau garbingi, bet ne mažiau gražūs ir įdomūs: Aušra, Saulius, Rūta ar Rasa.

     Ne tik lietuviški vardai gražūs, bet ir pavardės. Jų tiek daug ir jos tokios įvairios: Mikėnas, Adukonis, Butvilaitis, Rinka ar Matas.

     Lietuvių kalba yra savita dar tuo, kad joje moterų pavardės rašomos su tam tikromis galūnėmis. Ištekėjusios moters pavardė su galūne -ienė (Aleksienė, Budreikienė). Mergaičių ir netekėjusių merginų pavardės su galūnėmis -aitė, -ūtė, -ytė (Burdinaitė, Bendoriūtė, Adomonytė).

     Be gražių asmenvardžių lietuvių kalba turi taip pat labai gražius vietovardžius. Visa Lietuva nusėta kaimais, miesteliais ir miestais. Lietuviškų vietovių pavadinimai labai įvairūs: Lazdijai, Ukmergė, Punskas, Kėdainiai, Vilkapėdžiai ir t.t.

     Lietuviški vietovardžiai ne tik įdomiai skamba. Iki šių dienų išliko daug legendų ir padavimų apie

     Lietuvos miestų, ežerų, kalnų, piliakalnių, akmenų atsiradimą. Šie pasakojimai atskleidžia lietuvių vietovardžių kilmę.

     Dar vienas lietuvių kalbos įdomumas yra tarmės. Priklausomai nuo to, kuriame Lietuvos kampelyje žmogus gyvena, jo kalba mažiau ar daugiau skiriasi nuo bendrinės lietuvių kalbos. Lietuvą dalijame į Žemaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ir Aukštaitiją. Kiekviena tarmė kitokia, kiekvienai būdinga kas nors kita. Suvalkiečių kalba panašiausia į bendrinę kalbą. O kas nors, mokėdamas tik bendrinę kalbą, mažai ką supras sutikęs tikrą žemaitį.

     Lietuvių kalba yra graži tuo, kad yra labai skambi. Skambumą jai teikia ilgieji ir trumpieji balsiai. Ne kiekviena kalba turi tuo pasigirti.

     Įdomu yra, kad lietuvių kalboje kirtis yra nepastovus. Kartais kirčiuojame pirmą skiemenį, kartais antrą arba trečią. Neretas atvejis mūsų kalboje, kada duotą žodį kirčiuojame skirtingai, priklausomai nuo linksnio, pavyzdžiui, vardai Lina ir Dalia vardininke kirčiuojami Lina, Dalia, tačiau šauksmininke, nepasikeitus nei vienai raidei, akcentuojame Lina, Dalia.

     Lietuvių kalbai skambesio teikia dar dvibalsiai: au, ie, uo, ei, ai, ui. Jokia kita kalba neturi tokio ypatumo. Dvibalsiai duoda mums tai, kad kirčiuojame ne tik pirmą, bet ir antrą raidę.

     Lietuvių kalbos grožis pasireiškia ir tuo, kad ji mokėjo išsaugoti visų mėnesių pavadinimus. Ne visos Europos tautos gali tuo pasigirti. Kai kurios kalbos neturi nei vieno savo mėnesio pavadinimo. O kaip maloniai skamba: sausis, vasaris, kovas, balandis, gegužė ir t.t.

     Lietuvių kalba turi labai daug įdomių ypatybių. Ji nepakartojama, graži. Tikriausiai ne vienas svetimtautis norėtų mokėti kalbėti lietuviškai. Aš ir mano draugai, nors gimę Lenkijoje, užaugome lietuviškose šeimose, buvome ir esame auklėjami lietuviška dvasia ir turim galimybę kalbėti gražia lietuvių kalba. Manau, reikia būti dėkingiems už šią galimybę ir, anot Marcelijaus Martinaičio, dėkoti tėvams.

     Tau ačiū, tėvyne, už kalbą,
     Tau ačiū už darbą.
     Už nuovargį ačiū (...)
     Tau ačiū, kad mokei mane pavadinti žodžiu
      žemę, daiktus ir visa, kas gyva, tau ačiū už tai,
     kad matau ir girdžiu,
     kad noriu aš gerti, kad skauda...