Spausdinti

(Konkurse premijuotas rašinys)

Romualdas Kriaučiūnas

     Atsiliepiant į knygų vajų Lietuvos bibliotekoms, atidžiai peržiūrėjau krūvas knygų sukrautų rūsyje. Tris iš jų atidėjau į šalį, galvodamas, kad jos mane inspiruos ką nors parašyti Laiškai lietuviams rašinių konkursui. Tos trys knygos - tai Pijaus Kirvelaičio Dorovė, Tomo Kempiečio Kristaus sekimas ir Petro Maldeikio Meilė dvidešimtajame amžiuje. Tikrai neapsirikau, nes tuose pageltusiuose puslapiuose daug informacijos, daug gilių minčių, daug išminties.

     Rašinio tema pasirinkau vieną iš didžiųjų dorybių - artimo meilę. Arčiau susipažinau su ką tik minėtomis knygomis. Sekančią dieną gautame dienraščio Draugo numeryje vedamasis kaip tik ta tema. Rašoma, kad lietuviai yra geraširdžiai. Tai jų genties charakterio bruožas. Vedamajame pabrėžiama, kad net pačiuose seniausiuose istorijos šaltiniuose rašoma apie lietuvių tautos pagalbą nuskriaustiems, pavargėliams, net priešams. “O kiek kartų esame girdėję sakant: ‘Į jų duris pasibeldęs elgeta, vargdienis ar pagalbos reikalingas, niekada neišeidavo alkanas, nesušelptas, neužjaustas...’ Nepaisant, kokios sunkios pačių gyvenimo, sąlygos, visuomet buvo dalinamasi paskutiniu kąsniu”. (Draugas, 1997.1.31). Kiekvienas skaitytojas, be abejo visa tai yra pergyvenęs asmeniškai arba tai yra bent girdėjęs. Kai kuriems yra tekę būti gavėjo pusėje, kitiems davėjo, o tretiems abiejose pusėse. Užuot aprašius gražius ir sektinus pavyzdžius, šis rašinys arčiau pažvelgs į meilės dorybės sąvoką, meilės dorybės ugdymą, meilės įsakymą bei jos esmę, apsčiai naudojantis jau minėtais šaltiniais.

     Kaip Petras Maldeikis rašo, kiekvienas normalus žmogus nori kurio nors artumo su kitais žmonėmis, pasiilgsta kurio nors artimumo su kitais žmonėmis, pasiilgsta kurio nors prisirišimo prie kito žmogaus, pasiilgsta meilės. Meilė yra visuotinė, visus žmones apimanti, tendencija kitą suprasti ir būti kito suprastam, kitą įvertinti ir būti kito įvertintam, su kitu suartėti, su kitu bendradarbiauti ir iš kitų laukti bendradarbiavimo. Šiame rašinyje bus ribojamasi krikščioniškąja meile, kurios visuotinumas yra išvedamas iš jos antgamtinio pagrindo. Čia ji yra laikoma dieviškosios kūrybos apraiška žmoguje, Dievo meilės atspindžiu žmogiškose sąlygose. Meilė yra svarbiausia jungtis tarp Dievo ir žmogaus ir tobuliausia jungtis tarp žmonių. Jos buvimas žmonėse juos tobulina ir tuo pačiu artina prie jos Kūrėjo.

     Kaip iš tikėjimo dorybės eina viltis, taip iš abiejų eina meilė. Meilė yra viena svarbiausių žmogaus sielos galių. Ji atsiranda, kada žmogus visa savo būtybe pakrypsta į kurią gėrybę ir jai paskiria visas savo jėgas. Žmogus, Dievo malonės padedamas, taip pakrypsta į Dievą, kad labiau už viską Jį vertina ir Jam širdingiausiai atsiduoda. Tada jis turi Dievo meilės dorybę. Tiesioginis šitos meilės dorybės objektas yra pats Dievas. Netiesioginis jos objektas yra Dievo kūriniai, kuriuose atsispindi Jo didingumas ir tobulumas. Dėl to tikroji Dievo meilė apima viską, kas tik pasaulyje yra gera ir gražu. Iš čia eina Dievą mylinčių žmonių meilė gamtai. Šv. Pranciškus Asižietis ir šv. Romualdas gali būti tokios meilės pavyzdžiai.

     Motyvų atžvilgiu Dievo meilė yra skirstoma į tobulą ir netobulą. Kai žmogus Dievą myli dėl savanaudiškų motyvų, pvz., norėdamas dangų gauti, bijodamas pragaro, jo meilė yra netobula. Tobula Dievo meilė visai neatsižvelgia į pašalinius sumetimus. Toks žmogus Dievą myli dėl Jo paties, o ne dėl dangaus.

     Žmogus turi visomis savo jėgomis tarnauti Dievui. Jis turi Jam tarnauti ir savo meile. Pats Dievas to reikalauja ir šį įsakymą vadina di-džiausiuoju: “Mylėsi Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa savo siela, visa savo mintimi. Tai yra pats didžiausiais ir pirmasis įsakymas” (Mt 22,37). Kai žmogus Dievui aukoja maldą, gerus darbus, įžadus, jis aukoja tik savo veiksmus, o ne patį save. Meilėje žmogus atiduoda Dievui visą save, visas savo galias, visą savo asmenybę. Dėl to meilė glaudžiausiai susieja žmogų su Dievu jau čia, žemėje. Gražiausiai meilę yra aprašęs Paulius savo laiške korintiečiams. Tai yra vadinamoji meilės giesmių giesmė. Ten apaštalas rašo, kad be meilės visos dovanos, malonės, dorybės yra tuščios.

     Dievo meilė yra ne tiek jausmų, kiek tvirto įsitikinimo bei valios pasiryžimo aktas. Įsitikinimas bei valios pasiryžimas reiškiasi darbais. Dėl to Dievo meilė visada yra veikli. Ji skatina žmogų pildyti visus Dievo įsakymus. “Kas turi mano įsakymus ir juos vykdo, tas mane myli” (Jono 14). Pildydamas įsakymus, žmogus atlieka visas savo pareigas ne tik Dievui, bet ir sau pačiam, ir artimui. Dėl to apaštalas Jonas rašė: “Jei kas sakytų, ‘Aš myliu Dievą’, ir nekęstų savo brolio, tas melagis” (1 Jn 4,20). Iš čia aišku, kaip labai Dievo meilė susijusi su atskiro žmogaus tobulumu ir visuomenės dorumu.

     Meilė yra sielos ryšys su Dievu. “Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, pasilieka Dieve ir Dievas jame” (1 Jn 4,16). Netekęs meilės, žmogus netenka ryšio su Dievu, ir visi jo darbai netenka antgamtinės vertės. Dėl to Dievo meilė žmoguje turi būti pastovi. Žmogus turi stengtis ne tik nuolat turėti Dievo meilės dorybę, bet ją nuolat stiprinti. Nuo jos didumo pareina žmogaus darbų antgamtinė vertybė. Dievas ne tik žiūri, kokius darbus kas dirba, bet ir kaip juos dirba, su kokia Dievo meile. Evangelijos našlės skatikas čia gali būti geru pavyzdžiu. Teisingai teigė Tomas Kempietis: “Joks išorinis darbas nėra vertingas be meilės, bet kiekvienas darbas, nors ir mažiausias bei prasčiausias, iš meilės daromas, duoda gausių vaisių, nes Dievui svarbiau intencija, negu veiksmas”.

     Dievo meilę, kaip ir visas dorybes, reikia ugdyti. Dievo meilę ugdo doras gyvenimas, Dievo tobulumo pažinimas, malda. Ją silpnina atšalimas tikėjime, apsileidimas. Meilės dorybę ypač pažeidžia nuodėmės. Dievo meilės dorybė žmogui teikia laimės ir sėkmės. Kur viešpatauja Dievo meilė, ten yra taika, ramumas ir palaima. Tai matyti iš šventųjų gyvenimo. Nelaimės ir sielvartai jiems virsta džiaugsmu. Dievą mylinčiam žmogui joks darbas nėra per sunkus. Dievo meilės vedami, misionieriai tolimiausius kraštus pasiekia, labdariai bei labdarės sukuria prieglaudas, ligonines, mokyklas. Čia yra proga pagarbiai paminėti lietuviškas vienuolijas, Labdarių sąjungą, BALFĄ, šalpą Lietuvos Katalikų bažnyčiai, Caritas, Mercy Lift, “Saulutę”, Lietuvos našlaičių globos komitetą. Tai tik pora pavyzdžių, šią minutę atėjusių man į galvą. Gal ne visai tikslūs kai kurių grupių pavadinimai.

     Kristus pabrėžė mintį, kad visi žmonės yra broliai - to paties Dievo vaikai, visi išganyti ir visi skirti amžinajam gyvenimui. Žmonių tarpusavio santykiai, pagal Kristų, turi būti tvarkomi broliškai, ne tik iš teisės, bet ir iš meilės. Paskelbęs šią mintį, Kristus įpareigojo žmones mylėti viens kitą. “Aš jums duodu naują įsakymą mylėti kits kitą, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs kits kitą mylėtumėte” (Jn 13, 34). Iš artimo meilės vykdymo Kristus sprendžia, kas yra Jo mokinys ir kas ne. “Iš to visi pažins, kad jūs mano mokytiniai, jei turėsite meilę kits kito” (Jn 13, 35).

     Prieš daugelį metų iš anglų kalbos sau išsiverčiau rašinėlį, kuris iki šiol gulėjo nepanaudotos medžiagos papkėje. Net nežinau, iš kur jis paimtas ar kas jo autorius. Dabar atėjo proga tuo rašinėliu pasidalinti. Tai žodžiai, tinką bet kam ir bet kada.

     Viešpatie, kada gi Tu buvai alkanas? (Mt 25, 37).

     “Aš buvau alkanas, o jūs atsakėte, kad mašinos dabar tokį darbą atlieka”.

     “Buvau alkanas, o jūs atsakėte, kad alkanų visada buvo ir bus”.

     “Buvau alkanas, o jūs dėl to kaltinote komunistus”.

     “Buvau alkanas, o jūs atsakėte, kad įstatymai ir tvarka yra pirmoje vietoje”.

     “Buvau alkanas, o jūs atsakėte: Gaila, bet prašom pabandyti rytoj”.

     “Buvau alkanas, o jūs kalbėjote apie reikalą save nagan suimti”.

     “Buvau alkanas, o jūs dėstėte, kad ir jūsų protėviai buvo alkani”.

     “Buvau alkanas, o jūs atsakėte: Nesamdom vyresnių kaip trisdešimt penkerių metų amžiaus”.

     “Buvau alkanas, o jūs rūpinotės padegamųjų bombų sąskaitų apmokėjimu”.

     “Buvau alkanas, o jūs bandėte mane įtikinti, kad alkanas neesu”.

     “Buvau alkanas, o jūs steigėte komisijas”.

     “Buvau alkanas, o jūs atsakėte: Dievas padeda tiems, kurie...”

     “Buvau alkanas, o jūs skriejote aplink mėnulį”.

     “Buvau alkanas, o jūs man liepėte palaukti”.

AŠ TEBEESU ALKANAS

     Artimo meilė nėra tik palankumo jausmas, kurį žmogus jaučia savo artimiesiems ar sau prielankiems asmenims. Tai neturi ypatingos vertės. Kristus sakė: “nes jei jūs mylėsite tuos, kurie jus myli, kokį turėsite užmokestį? Argi ir muitininkai tai nedaro? Ir jei jūs sveikinate tik savo brolius, ką jūs viršaus darote? Argi ir pagonys to nedaro?” (Mt 5, 46).

     Artimo meilė nėra grynai jausminė užuojauta ar humaniškumu pagrįstas pasigailėjimas. Krikščionis artimą myli dėl to, kad jis turi begalinę vertę, kad pagal Dievo paveikslą sukurtas, Dievo Sūnaus krauju atpirktas. Artimo meilė yra Dievo valios pildymas, tarnyba Jam.

     Artimo meilė yra ne jausmo, bet proto ir valios dalykas. Dėl to ji gali būti kaip įsakymas, visus žmones apimąs, neišskiriant nei priešų. Priešų meilė yra kilniausias Kristaus dorovės mokslo ypatumas. “Mylėkite savo priešus, gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už persekiojančius ir šmeižiančius” (Mt 5, 44). Kristaus žodžiai parodo ir kaip priešų meilė turi reikštis: “Gera darykite... melskitės... atleiskite, kaip ir mes atleidžiame...”

     Artimo meilei būtinos šios savybės: veiklumas, nuoširdumas ir visuotinumas. Artimo meilė nėra tik gražūs, malonūs žodžiai, bet pagalba visuose kūno ir sielos reikaluose. “Nemylėkite žodžiu nei liežuviu, bet darbu ir tiesa” (1 Jn 3, 18). Artimo meilės vaisius yra išmalda, materialinė pagalba beturčiams. Kristus tiesiog sako, kas sušelpia pavargėlį, tas Jį patį sušelpia. Kas nesigaili pavargėlių, to nė Dievas paskutiniajame teisme nesigailės.

     Senovėje pavargėlių šelpimo darbą dirbo tik Bažnyčia. Dabar tuo susirūpino ir valstybė. Ji šiam reikalui renka tam tikrus mokesčius. Tačiau katalikas negali tik tuo pasitenkinti. Šalta valdiška labdara niekada nesusilygins su meilinga privatine pagalba. Čia reikia pastebėti, kad Amerikoje šalta, biurokratinė, valdiška, besitęsianti labdara daug ką invalidais padarė visam amžiui. Ne apie tokią “labdarą” čia kalbama. Artimo meilė turi būti nuoširdi. Padėdamas artimui, krikščionis neieško iš to sau garbės, dėkingumo ar ko kito. Jis daro, kaip yra nurodęs Kristus: “Tau gi duodant išmaldą, tegul tavo kairioji nežino, ką tavo dešinioji daro” (Mt 6, 3). Su krikščioniškąja artimo meile nesuderinama “šokančioji labdarybė”, kuri skurdo, visuomeninių nelaimių proga ruošia pasilinksminimus. Šios rūšies labdariai kelia triukšmingus pusryčius, pietus ir vakarienes, kur vaišina ir šokina svečius. Iš to gautą pelną skiria vargšams šelpti. “Šokančios labdarybės” kategorijai priskirtina ir pas mus paplitęs aukotojų pavardžių ir jų aukotų sumų spausdinimas spaudoje. Čia ne tik kairioji sužino, ką dešinė darė, bet ir visas pasaulis. Tai ne tik graži paskata kitiems aukoti, bet ir proga pasirodyti prieš kitus.

     Gailestingojo samariečio palyginimu Kristus nurodė, kad artimo meilė turi apimti visus žmones, be tautos ir religijos skirtumo, kad ji turi būti visuotinė. Teisingai Pijus Kirvelaitis  pastebi, kad artimo meilė yra ta ramybės ir taikos dvasia, kuri pereina visas žmoniją skiriančias sienas, kuri tolimiausiame pasaulio užkampyje randa nelaimingą ir jam padeda.

     Nėra įsakymo artimą labiau mylėti už save. Įsakymą išpildo, kas artimą myli, kaip pats save. Sakoma, kad tvarkinga meilė prasideda nuo savęs. Padedant artimui, leidžiama atsižvelgti ir į asmenį. Krikščionių dorovė neneigia giminės, draugiškumo ryšių, religinio ar tautinio bendrumo. Dėl to, jei atsiras maždaug lygioje nelaimėje artimesnis ir visai svetimas žmogus, galima pirma artimesnį šelpti.

     Artimo meilės prieštara yra neapykanta. Jos apvaldytas žmogus ne tik artimo nemyli, bet užmiršta net savo pareigas jam. Neapykantą Kristus smerkia: “Kiekvienas, kuris nekenčia savo brolio, yra žmogžudys” (1 Jn 3, 15). Ji yra sunki nuodėmė, nes nukreipta prieš asmenį. Kai nekenčiamas ne pats asmuo, bet ta ar kita jo nedorybė, tada neapykanta nėra nuodėmė, nes nedorybė tikrai yra nekęstina, pastebi Pijus Kirvelaitis. Artimo meilei dar prieštarauja pavydas ir kerštas. Pavydus žmogus liūdi dėl artimo sėkmės ar laimės. Iš neapykantos bei pavydo kyla kerštas, noras bei stengimasis piktu atsilyginti už tikrą ar tariamą skriaudą. Šios nuodėmės skaudžiai pažeidžia ne tik krikščioniškos meilės įsakymą, bet ir teisingumą. Bet tai gera pradžia jau kitai temai, kitam rašiniui.