Spausdinti

Aldona Jurkutė

Prisimenant laiką, kai Lietuvos vaikų nelankė KALĖDŲ SENELIS, nebuvo ŠVENTOSIOS NAKTIES stebuklų, o mažieji, dėl suaugusiųjų kaltės, verkė tikromis ir labai gailiomis patirtos neteisybės ašaromis.

     Pasibaigė dar viena Naujametinė pasaka... Vėl tvarkingai sudedami žaisliukai, jau nutraukta vieno dovanoto meškio ausis. Vėjas negailestingai brazdina išmestų į kiemą eglučių šakas. Tačiau milijonai vaikų dar vis gyvena šventiniais prisiminimais. Ir mano sūnus vakar vakare pareiškė:

     - Žinai, mamyte, o man tik visai truputį liūdna, kad Senelis Šaltis iškeliavo. Tu padėk man parašyti laišką į jo šalį. Aš noriu jam pasakyti...

     Paglosčiau savo mažylį ir, žinoma, pažadėjau jam, kad kurį vakarą mudu jaukiai įsitaisysime krėsle ir parašysime gerajam Seneliui Šalčiui laišką. Arūnas dar visai mažutis, ir tik aš žinojau, kodėl jam “visai truputį liūdna”.

     Dar gruodžio viduryje mažasis pirmą kartą atlaužė gabaliuką šokolado ir atidėjo Seneliui Šalčiui. Vakarais mudu su tėčiu pasikeisdami pasakojome apie ledinius Šalčio rūmus, jo gerumą, stebuklingus žiūronus, ilgą ir sunkią kelionę pas mažuosius.

     Pirmiausia šventė atėjo į vaikų darželį. Man taip norėjosi, kad Arūnas patikėtų ta nuostabia, visam gyvenimui išliekančia pasaka! Dovanėlę apklijavau spalvingais atvirukais ir paveiksliukais, perrišau keliais kaspinėliais, įsukau į blizgantį popierių ir... padariau pirmąją klaidą. Nes vakare, po šventės, Arūnas klausinės, kodėl Senelis Šaltis taip negražiai įvyniojo ir “virve” surišo Rūtelės, Jolitos ir jo geriausio draugo Tomo dovanas. Bet tai bus paskui, o kol kas -šventė!

     Senelis buvo aukštas ir su gražiai išdabinta kepure, kalbėjo jis garsiai, ūsai buvo tvirtai priklijuoti, ranka prilaikyti jų nereikėjo. Ilgai ir išraiškingai jis pasakojo apie savo šalį, neįtikėtinai sunkią kelionę pas vaikus, o paskui, kadangi buvo dar laiko, leido vaikams pažaisti su juo.

     Ir tik kai Arūnas paklausė “Seneli, kodėl ant tavo kaklo rankšluostis?”, senelis supyko, pavadino Arūną plepiu ir liepė sėstis į savo vietą. Paskui Senelis pasiruošė dalinti dovanas ir paprašė palaikyti jo lazdą. Vėl iššoko Arūnas ir vėl Senelis jį subarė. Gavęs dovaną, mažasis gražiai padėkojo ir pakvietė Senelį į svečius pas “mamytę, tėvelį, močiutėlę ir tėvuką”, o Senelis nusikvatojo dar Vienos dovanos. Arūnas pažiūrėjo į mane suglumęs, pasimetęs, ir man teko visai nepedagogiškai tris kartus mirktelėti jam. Pagal slaptą mūsų susitarimą tai reiškė -nenusimink, sūnau, aš esu šalia, laikykis! Mažasis kiek pralinksmėjo, prisiminė gautą dovaną ir, šokdamas ant vienos kojos, pradėjo garsiai girtis, kad Senelis atnešė jam šautuvą. Tai nebuvo šautuvas, nors dėžė ir buvo pailga. Kažkas paprieštaravo. Arūnas pribėgo prie Senelio ir paklausė:

     -    Juk tai tiesa, kad tu man padovanojai šautuvą?

     -    Taip, taip! Tik tu sėsk, pagaliau, ir tyliai pasėdėk.

     Nemačiau, kokios buvo sūnaus akys, kai jis, po šventės grįžęs į grupę ir išvyniojęs dovaną, suprato esąs apgautas. Bet vakare man teko atsakyti į daugybę jo klausimų: kodėl Senelis Šaltis pasakė netiesą, ką reiškęs keistas žodis “iškaulyti” ir t.t. Ne, seneli Šalti, aš nepavadinau tavęs melagiu. Aš gyniau tave, stengdamasi parodyti geresnį, negu tu buvai tą dieną. Aš stengiausi... išsaugoti pasaką.

     Kita šventė vyko tėčio darbovietėje. Gražūs skelbimai jau iš anksto žadėjo įdomų karnavalą, karuselę, koncertą ir daug linksmybių. Karusele, pasirodo, šventės rengėjai pavadino vaikų ratelį, kuris sukosi pagal muziką vis greitėjančiai, kol pavirto sūkuriu, ūžė, šaukė, virto, cypė ir vis sukosi, sukosi, sukosi. Tokių pipirų, kaip Arūnas buvo dešimt. Kiti jau lankė mokyklą ir nebūtinai pirmąsias jos klases. Senelis Šaltis pasižymėjo organizaciniais sugebėjimais. Visi, kas norėjo pasakyti eilėraštį, buvo sustatyti į vieną ilgą eilę. Arūnas pateko į pirmąjį penketuką. Kažkas prieš jį pasakojo ilgoką pasaką. Arūnas vis žvilgčiojo į mane, o aš mirkčiojau jam, nors jaudinausi, tikriausiai, labiau už jį. Jaudinausi, nes Senelis Šaltis dar pradžioje pasakė, jog saldainį gaus tik tas, kuris gražiai padeklamuos eilėraštuką. Mažasis užmiršo viską. Jis tepasakė tris žodžius: “Pats valysiu batukus...” Nutilo. Paraudo. Žvilgtelėjo į mane ir nedrąsiai ištiesė rankutę. O Senelis Šaltis, gerasis mūsų senelis, kuris visą šaltą gruodį lankėsi Arūro sapnuose, šyptelėjo geraširdiškai, bet pasakė:

     - Ne, berniuk, tu saldainio neuždirbai!

     Dabar jau man norėjosi pašokti, pribėgti prie Senelio šalčio ir pasakyti, kad Arūnas nelabai ir mėgsta saldainius, kad jis niekados nieko neprašinėja ir kad tai... tai visai kas kita. Tai - Senelio Šalčio saldainis - visų gardžiausias, stebuklingas saldainis. Bet aš likau sėdėti nes... visų svarbiausia buvo - dar kartą išsaugoti pasaką.

     Vėliau vaikai buvo susodinti ant kėdučių, ir jiems dalino dovanėles. Šalia sūnaus sėdėjusiai mergaitei Senelis kažkodėl pasakė: “Tau nepriklauso”. Mergaitė pravirko. Senelis su kažkuo pasitarė ir, galop, ištiesė jai saldainį.

     O vakare mudu su Arūnu susipykome. Jis pareiškė, kad Senelis buvo piktas, kad jo ūsai netikri ir kelnės trumpos, o batai ne snieguoti, bet purvini. Aš gi apkaltinau sūnų nemandagumu ir pasakiau, kad daugiau su Seneliu Šalčiu jam susitikti neteks. Tačiau, matyt, taip jau buvo lemta, kad Arūnas Senelį sutiko dar kartą.

     Tai įvyko viduryje miesto, prie didžiulės, visom spalvom tviskančios eglės. Užgniaužęs kvapą, Arūnas tik spustelėjo mano ranką, ir aš pajutau, kad mudu jau stovime visai arti eglės. O ten, apsupti vaikų, stovėjo net trys Seneliai Šalčiai - įtartinai įraudę, linksmi.

     -    Seneli! - džiaugsmingai sušuko Arūnas ir, ištraukęs iš mano delno rankutę, puolė artyn Senelio. O šis, toks geras, toks linksmas, toks įraudęs, stumtelėjo piktai Arūną, dar kelis šalia jo buvusius vaikus ir užsidegęs cigaretę, gergždžiančiu balsu išrėkė:

     -    Kas dar nori fotografuotis - stoja į eilę! Kas nenori - nesimaišo po kojom.!

     Mudu nenorėjom fotografuotis. Aš paėmiau Arūną už rankutės ir, nepasakiusi jam nė žodžio, nusivedžiau į parką. Ten, kur apsnigtos eglės, ten, kur skamba tyli pušų muzika. Ieškojom dingusios pasakos...

□    Tarptautinis “Mažųjų katechezės” seminaras vyko liepos 21-25 d. Pažaislyje. Be lietuvių, jame dalyvavo nemažas būrys vengrų, latvių, prancūzų tikybos mokytojų - iš viso apie 150 asmenų. Daugumas seminaro lektorių - prancūzai kunigai, kurie j Lietuvą atvyksta kasmet nuo 1992 m. Seminaro pradžios iškilmėse dalyvavo Panevėžio vysk. Juozas Preikšas, Vilniaus arkivysk. Audrys Bačkis ir Kauno arkivysk. Sigitas Tamkevičius.

□    Vatikano dienraštis L'Osservatore Romano 1997 m. rugsėjo 17 d. numeryje išspausdino straipsnį apie Kryžių kalną, Lietuvos golgotą. Jame iškeliama Kryžių kalno reikšmė ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui.