G. Serafinienė
Šią temą norėčiau pradėti nagrinėti nuo savo asmeninio dvasinio prisikėlimo. Visa tai vyko palaipsniui, švelniai, su didele meile, Absoliutui liečiant mano sielą.
T. A. Saulaičio atsisveikinimą suruošęs komitetas su padėjėjais: A. Plėnys, G.Reinytė-Petkienė, A. Vaičiulienė, R. Lukienė, kun. A. Saulaitis, A. Ramanauskienė, R. Borucki, E. Tuskenis, M. Utz, T. Kulbis.
Z. Degučio nuotr.
Gimiau ir augau paprastų, darbščių, tikinčiųjų lietuvių šeimoje. Nuo mažens lankiau bažnyčią, aktyviai įsijungdama į bažnyčios gyvenimą - barsčiau gėles, giedojau jaunimo bažnyčios chore. Šis gražus gyvenimas apie bažnyčią truko tik iki 14 metų amžiaus. Po to -griežtas draudimas, dvasinis šaltis. Mano siela tarsi buvo įterpta į baimės ledo luitą. Šis sielos ledo būstas pradėjo trūkinėti ir byrėti tik 1988 metais - Lietuvos Atgimimo metais! Tikrai tada po 34 metų pertraukos įėjau dvasiškai laisva, be baimės į bažnyčią. Atsiklaupiau, meldžiausi ir giliai širdyje pajutau, kad aš tuos 34 metus be bažnyčios gyvenau lyg tamsiame tunelyje ir tik dabar atsidūriau šviesoje. Nuo tos akimirkos ir prasidėjo mano, kaip žmogaus, dvasinis budimas. Grįžau į bažnyčios chorą, vėl pradėjau mokytis elementarių tikybos tiesų. Gavau “Naująjį testamentą”, kurį labai atidžiai išstudijavau. Turėjau galimybę netrukdomai, susikaupus žiūrėti per TV rodomą kino filmą “Jėzus”. Buvau dvasiškai sukrėsta, labai nuoširdžiai raudojau dėl Jėzaus kančių už mus, žmones, už tai, kad tiek ilgai buvau atitolinta nuo Dievo. Prievartos metais ėjome į bažnyčią tik retkarčiais - ir tai - toliau nuo namų, bijodami, kad kas nors nepamatytų ir neįskųstų. 1991 m. gruodžio mėn. ir 1992 metais nuo sausio iki rugpjūčio mėn. patyriau nepaprastų įvykių, kurie sutvirtina mano tikėjimą. Trumpai papasakosiu apie vieną iš jų.
1992 m. rugpjūčio mėn. vėlai vakare, jau saulei nusileidus, ėjau per kiemą link gyvenamo būsto. Žiūrėjau į vakarinę žarą ir staiga pamačiau nelabai didelį tamsų debesėlį, kuris tuojau pat skilo pusiau į du vienodus debesėlius, atsitolindami vienas nuo kito. Iš to tarpo tarp debesėlių pradėjo plūsti į mane nežemiška galybių energija, o man širdis liepė klauptis ir melstis. Buvau sumišusi ir svarsčiau, ką daryti. Sudėjau rankas, nuleidau akis ir mintyse kartojau “Dieve, aš neverta Tavęs”. Palengva nuėjau link gyvenimo būsto ir ilgai jaučiau tą nežemišką galybių jėgą. Jaučiau gailestį, kad neatsiklaupiau ir nesukalbėjau maldų. Po šio įvykio man lyg šydas nukrito nuo akių, kai skaitydavau ištraukas iš Šv. Rašto. Nuo to laiko pradėjau suprasti gilesnę Dievo žodžių prasmę. Dabartiniu metu turiu sukaupusi nemažai katalikiškų knygų, skaitau Katalikų pasaulį, XXI amžių, Dienovidį ir kt. leidinius. Godžiai ir daug skaitau, bet nuostabiausia yra tai, kad daug yra mano kartos žmonių, su kuriais galiu kalbėti apie Dievą, apie krikščionybės tiesas, galiu dalintis mintimis, suprasti ir būti suprastai. Sielvartauju, kad yra dar nemažai žmonių, kurių dvasia neatsibudusi, ir jie atsidavę vien materialiniam pasauliui. Bendrauju su dvasingu jaunimu, žaviuosi jais ir gailiuosi dėl savo prarastų veltui metų, kad mes, būdami jauni, negalėjome dvasiškai tobulintis. Bendraujant su žmonėmis, stengiuosi žadinti jų sielas. Lietuva dvasiškai prisikels tiek, kiek mes sugebėsime pritraukti jauną žmogų prie Dievo. Tai ilgas ir sunkus kelias.
Dabartiniu metu situacija Lietuvoje yra tragiška. Kaimas prasigėręs, 70% kaimo žmonių geria. Geria vyrai ir moterys, įtraukiami į šį liūną ir vaikai. Tėvai geria, vaikai paliekami nuogi, basi, nelanko mokyklos. Mokykla mažai pajėgi padėti tokiems vaikams. Mokytojai mažai uždirba, pervargę, susirūpinę savo šeimos problemomis. Jiems nelieka nei laiko, nei sveikatos domėtis savo auklėtinių problemomis. Asocialių šeimų vaikai meta mokyklas ir pasuka klystkeliais, patenka į kalėjimus. Niekas jų nelaukia ir išėjusių iš kalėjimo. Vėl nusikaltimai. Gaunasi uždaras ratas. Tokio jaunimo tarpe yra tokių, kurie norėtų lankyti bažnyčią, bet jie nemoka ir nežino, kaip reikia melstis. Man pasakojo pažįstama moteris, kaip jai meldžiantis šv. Mišių metu bažnyčioje priėjo jaunas vaikinas ir raudodamas aiškinosi, kad jis labai norėtų lankyti bažnyčią, bet jis nemoka melstis, nežino, ką daryti bažnyčioje, kad niekas jo nevedė į bažnyčią ir niekas nemokė maldų. Moteris ne ką galėjo pagelbėti, o išėjusi iš bažnyčios gailėjosi, kad nepasiūlė šiam jaunuoliui nueiti pas kleboną.
Iki rusų okupacijos, kiekvieno lietuvio name buvo šventas šeimos kampelis, su šventais paveikslais ant sienų, apkaišytų įvairiais žolynais. Praėjo per Lietuvą melioracija. Iš sodybų kėlėsi žmonės, ne visi pasiėmė tuos šventus paveikslėlius, nes jaunimui jau netiko naujuose namuose kabinti tuos senus šventus paveikslus. Bufetuose skambčiojo krištolinės taurelės - tai tapo lietuviui “šventa” vieta. Ir prasidėjo tų taurelių kilnojimas. Ir turim tai, ką turim.
Iš šito išplauktų viena pagrindinė mintis, kaip kelti atitolusių nuo Dievo šeimų dvasingumą. Tai galima būtų padaryti per mokinukus.
Mokslo metų dieną pirmokėliams reikėtų išdalyti labai gražius šventus paveikslus su įrašytais iš Šv. Rašto žodžiais, kurių gilios prasmės žmogus ieškotų visą gyvenimą. Jėzaus pasakyti žodžiai įkristų mažai sielai į širdį ir būtų atrama jam visame gyvenimo kelyje. Būtų įspūdinga, jei šiuos vaikučius su įrėmintais šv. paveikslais rankose bei jų tėvelius pašventintų kunigas. Tokiu būdu mes sužadintume dvasią ne tik mažajam, bet ir suaugusiam, kuris tą vaikelį globoja. Tie gražūs šv. paveikslai su giliaprasmiais Jėzaus žodžiais sukrėstų ne vieną suklupusią sielą, priverstų ją vaduotis iš klaidų. Kitokio turinio paveikslus mokslo metų pabaigoje reikėtų dovanoti išleidžiamųjų klasių moksleiviams: ketvirtokams, devintokams ir dvyliktokams. Ir tai turėtų padaryti kunigas, šventindamas ir sakydamas gražius giliaprasmius žodžius.
Esu inžinierė, bet buvau pašaukta dirbti pedagoginį darbą. Kurį laiką dirbau kaimo mokykloje. Rajonų centrų mokyklose dauguma mokytojų dirba su meile, kūrybingi, nes čia mokosi aukštesnio intelekto tėvų vaikai. Tėvai stebi savo vaikų mokymo procesą. Tačiau kaimo mokyklose daug mokytojų moko mokinį be meilės, nekovoja už žmogų, mažiau gabų ar išdykėlį stengiasi išstumti kuo greičiau iš mokyklos. Tai mano asmeniniai pastebėjimai, nes iki to laiko 10 metų dirbau miesto profesinėje technikos mokykloje, kurioje mokytojų kolektyvas buvo be galo dvasingas, visas savo jėgas skyrė 15-18 m. jaunuolių lavinimui. Į šią mokyklą atvykdavo vaikai iš nedarnių šeimų arba našlaičiai ir tik ketvirtadalis jų iš normalių šeimų. Šioje mokykloje mokytojai dirbo su meile, aukodami save. Perėjus dirbti į kaimo mokyklą, iš karto ir krito į akis tas didžiulis skirtumas. Nebuvo meilės, nebuvo dvasingumo. Iš tokiais principais dirbusios mokytojos perėmiau 8 auklėjamą klasę. Jau buvo prasidėjęs Atgimimas Lietuvoje, ir drąsiai galima buvo kalbėti su mokiniais apie Dievą, bažnyčią, laisvę. Tai aš ir dariau, bet kokia buvo baisi mokinių reakcija - vieni per kitą šaukė, kad nėra Dievo, nėra sielos. Viską neigė. Labiausiai šaukė Paulius - klasės seniūnas. Buvau labai nusiminusi, galvojau, kad atsidūriau beviltiškoje padėtyje. Intensyviai mąsčiau, kuo galiu mokiniams padėti. Tuo metu Lietuvoje pasirodė labai reikalinga krikščioniška literatūra - plonytės brošiūrėlės apie Dievą, apie tikėjimą. Nupirkau įvairių knygelių tiek komplektų, kiek buvo mokinių, o taip pat mažų gražių šventų paveikslėlių. Pasikviečiau jauną, be galo dvasingą kunigą Tėvą Pranciškų (kuris ir dabar dirba Dotnuvoje). Susikviečiau mokinius į klasę, sudėjau ant suolo knygeles, šv. paveikslėlius. Tėvas Pranciškus pašventino šias knygeles, kreipėsi į mokinius gražiais pamokymais ir kiekvienam įteikė po krūvelę šių knygelių. Mokiniai buvo apstulbę, rimti. Netrukus prasidėjo vasaros atostogos. Vidurvasary sutinku savo auklėtinį Paulių - didžiausią priešgyną prieš tikėjimą, prieš Dievą. Paulius prieina šypsodamasis prie manęs ir sako: “Auklėtoja, aš priėjau šv. Komunijos”. Man tai buvo. stebuklas, gerokai sukrėtęs mano sielą.
Iš šios asmeninės patirties matytųsi, kaip galėtų padėti jaunimui kiekvienas mokytojas. O kaip padėti studijuojančiam ir tik ką baigusiam pedagoginius mokslus jaunam mokytojui tapti dvasingesnių? Ir vėl čia turėtų padėti užsienio katalikiškos organizacijos, vienuolynai, šeimos - kviesti aukštesnių klasių (vienuoliktokus, dvyliktokus), būsimus (bestudijuojančius) ir esamus jaunus mokytojus pas save kažkuriam laikotarpiui: 1 mėn. ar keliems mėn., kad jie galėtų pamatyti, kas daroma kitose valstybėse, tuo pačiu lavintų savo kalbinius įgūdžius užsienio kalba. Juk kaip puiku, kad yra tokie broliai vienuoliai Taizėje. Man teko laimė 1994 m. gruodyje su 16 metų dukra vykti į pilgriminę kalėdinę kelionę į Paryžių. Aplankytos bažnyčios, atlaikytos šv. Mišios lietuviams. Mes buvome tik 4 dienas, bet galvoje jau skambėjo prancūziški žodžiai, sakiniai. Aš tuo noriu pasakyti, kaip svarbu rimtus, gerai besimokančius jaunuolius kviestis į angliškai, vokiškai kalbančias šalis. Tegul už kelionę jų tėvai apmokėtų, o jaunuoliai už išlaikymą galėtų padirbėti. Būtų puiku, jei jie galėtų pasimokyti katalikiškoje mokykloje Anglijoje, Amerikoje, Kanadoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje. Įsimintini pono V. Adamkaus žodžiai: “Kaip būtų puiku, jeigu galėtų visi lietuviai 3 metams išvažiuoti į Vakarų valstybes. Sugrįžę jūs kitaip mąstytumėt, kitaip gyventumėt, kitaip dirbtumėt”.
Norint praktiškai kažką nuveikti, tam reikalinga finansai. Netgi mūsų gabūs vyrai - pramonininkai, komersantai, biznieriai yra valdžios smaugiami, bankai plėšia dideles palūkanas už kreditus, dideli pajamų mokesčiai, įvestas PVM (pridėtinės vertės mokestis) 15-18%. Iš tikrųjų gaunasi, kad mokesčiai didesni už pajamas. Prie geriausių norų šie protingi, gabūs biznio žmonės negali žymiai padėti dvasiniam žmonių kėlimui Lietuvoje. Lieka tik Vakarų šalyse gyvenantys krikščionys, kunigai, kurie galėtų tai padaryti. Mes siūlome tik savo darbščias rankas, protą, širdį ir energiją.
