Spausdinti

Paruošė Marija A. Jurkutė

NEGĘSTANTI PRIENŲ "ŽIBURIO" ŠVIESA

    Keli šimtai buvusių Prienų “Žiburio” gimnazijos auklėtinių iš visos Lietuvos buvo susirinkę į gimnazijos 80-ies metų jubiliejaus minėjimą.

    Prienų bažnyčios šventoriuje pašventintas paminklas gimnazijos įkūrėjui kunigui kanauninkui F. Martišiui.

    Paminklas pastatytas netoli prieš keletą metų pašventinto kryžiaus žiburiečiams kankiniams: daugiau kaip keturiasdešimties prieniškių gimnazistų, mokytojų pavardės išraižytos žalvario lentelėse. Pasak žiburiečio, buvusio partizano J. Matukevičiaus, pokario kovose, partizanų gretose, tremtyse, lageriuose žiburiečių žuvo ir daugiau, dar ne visų pavardės čia surašytos.

    Prienų kultūros namuose buvo surengtas didelis minėjimas. Eiles deklamavo, dainavo ne tik dabartiniai “Žiburio” mokiniai, mokytojai, bet ir buvę auklėtiniai, aktoriai, dainininkai.

    -    Mes visi esame tarytum broliai, seserys, -sakė 1949 m. laidos abiturientas poetas Justinas Marcinkevičius, - esame tarytum giminės. Nėra kilnesnio, reikšmingesnio darbo kaip pagausinti “Žiburio” šviesą, kaip išauginti širdies rankas, kurios apglėbtų kitą, paguostų, sulaikytų krintantį, pakeltų puolusį... Kaip viso šito reikia šiandien... Žiburietis yra (ar turi būti) šviesos, meilės, gerumo žmogus, jis yra kilęs, išaugęs iš to medžio, kuris ant Nemuno kranto prieš aštuoniasdešimt metų buvo pasodintas ne blogiui, ne prapulčiai, o gyvenimui, žmogui, Lietuvai.

    Ne politikai, ne partijos, ne kariuomenė, ne prezidentai ir generolai išgelbėjo Lietuvą po tiek tamsių carizmo priespaudos metų, o pirmiausia išgelbėjo ją kalba ir raštas. Šviesa ugdė patriotizmą.

    -    Tarp pirmojo mūsų atgimimo šviesulių, -tęsė poetas, - ir kun. F. Martišius. Kokie idealistai, pasišventėliai tie žmonės buvo, ne į pinigą, ne į žemės ar miško gabalėlį, ne į kokį fabrikėlį, “uabą” ar namą jie tiesė rankas, o lenkėsi prie žmogaus dvasios giedodami: “... ir šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi”.

    - Plynoje vietoje, galima sakyti, nieko neturėdamas, visa save aukodamas šviesos idėjai, kunigas Martišius siekė pakylėti žmogų, atverti jį, pripildyti žinių bei išminties. Jis nieko netroško sau, nieko nepavogė, nepasisavino, neturėjo sąskaitų nei šalies, nei užsienio bankuose, bet paliko didžiausią lobį, išaugino gausų šviesos derlių ne tik Prienų kraštui, bet ir visai Lietuvai. Nežinau, ar šiandien yra tokių žmonių, - sakė Just. Marcinkevičius.

    Ant kuklaus F. Martišiaus paminklo Prienų kapinėse Šv. Rašto žodžiais užrašyta: “Aš sodinau, — Dievas davė augimą”. (Kauno diena Nr. 232).

IR ŠAKIŲ "ŽIBURIO" VIDURINEI - 80 METŲ

    Į80-mečio šventę susirinko gausus būrys buvusių mokinių ir mokytojų, dalyvavo ir vienintelis pirmosios laidos (1925 m.) atstovas, devyniasdešimt trejų metų mokytojas Juozas Kazlauskas. Apie šią laidą, kurioje buvo 22 mokiniai, būtų galima kalbėti daug: net 17 jų įgijo aukštąjį išsilavinimą, buvo ištremtų ir sušaudytų.

    Šventės metu savo prisiminimais pasidalijo buvę abiturientai ir mokytojai, septyni jos direktoriai, buvę šios mokyklos mokinys ir aktyvus tuometinių raiškiojo skaitymo konkursų dalyvis, Seimo pirmininko pavaduotojas Arvydas Vidžiūnas. Šiltu žodžiu buvo prisimintos čia jaunystę praleidusios ryškios asmenybės: rašytojas Vytautas Rimkevičius, poetas Gintautas Iešmantas, profesoriai Juozas Pikčilingis, Juozas Lingys ir Jonas Dumčius, aktorė Irena Kriauzaitė, daininkė Džordana Butkutė, grafikė Birutė Matijošaitė. Dabar ši mokykla, 1993 m. susigrąžinusi “Žiburio” vardą ir per 80 gyvavimo metų išleidusi gyveniman 3413 abiturientų, turi realinės ir humanitarinės gimnazijos klases, kurias lanko 132 gimnazistai. (Kauno diena Nr. 122)

"SAULĖS" GIMNAZIJA MENA SAVO KŪRĖJUS

    Biržų “Saulės” vidurinė mokykla, praėjusių metų pabaigoje atšventusi 80-metį, o nuo šių metų rugsėjo 1-osios vėl susigrąžinusi gimnazijos vardą, surengė konferenciją “Biržų gimnazijos auklėtinių rašytojų žodžio šviesa”. Šia konferencija norėta paryškinti rašytojų plejadą, kurią parengė šita mokykla, ir kartu priminti visuomenei mokyklos įnašą į tautos kultūrą. Organizatoriai konferencijos esmę apibūdino taip: “Norėdamas pažinti tautinės literatūros lobynus, pirmiausia išstudijuok savo mokyklos išugdytų rašytojų kūrybą!”

    “Saulės” vidurinės mokyklos moksleiviai konferencijai parengė 35 pranešimus. Be to, biržiečių kvietimą dalyvauti konferencijoje priėmė Panevėžio V.Žemkalnio-Landsbergio, Rokiškio rajono Juodupės gimnazijų, Kupiškio L. Stuokos-Gucevičiaus, Pasvalio P. Vileišio, Rokiškio J. Tūbelio vidurinių mokyklų moksleiviai. Kauno “Varpo” gimnazijos lituanistai, negalėdami atvykti į konferenciją, savo darbus atsiuntė paštu. Svečiai pristatė 12 pranešimų.

    Šeimininkai gražiausia duoklę atidavė lietuvių poezijos ąžuolo Bernardo Brazdžionio kūrybai. Pranešimų rengėjai prisiminė ir pokario partizaninėse kovose žuvusių Biržų krašto literatų Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno kūrybą. Buvo paminėtas anksti ligos iš gyvenimo išplėštas Vaidotas Spudas, kraštietis išeivis Jonas Mekas. Plačiai išanalizuotos ir interpretuotos Biržuose gyvenančio rašytojo Petro Skodžiaus novelės, pristatytos šių dienų poetės Almos Karosaitės poezijos rinktinės. Būta ir autentiškų darbų. Biržietė I. Balčiūnaitė savo Biržų ieškojo Halinos Korsakienės kūryboje. Pasvalietė S. Gabriūnaitė pateikė savo ranka užrašytus poeto Eugenijaus Matuzevičiaus pasakojimus jo paskutiniaisiais gyvenimo metais gimtajame Krinčine. (Lietuvos aidas Nr. 87)

Į ŠVĖKŠNĄ - PO 54 METŲ

    Iš JAV į Vilnių atskraidintas lėktuvu, o iš čia į Švėkšną atvežtas metalinis karstas su paskutinio Švėkšnos grafo Aleksandro Pliaterio palaikais. Į gimtąjį miestą grafo palaikus atlydėjo našlė, 77 metų Felicija Laimė Pliaterienė.

    Karstas su grafo palaikais buvo įneštas į bažnyčios kriptą ir pastatytas šalia senelio Adomo Pliaterio, buvusio Vilniaus gubernijos maršalkos, Labdaros draugijos ir Žemės banko pirmininko, palaikų. Toje pačioje kriptoje - prelato Juliaus Ma-ciejausko, Švėkšnos klebono Stanislovo Mažeikos, tolimesnių Pliaterių protėvų palaikai.

    Aleksandro Pliaterio motina Janina nuo 1940 metų ilsisi Švėkšnos kapinėse, o tėvas Jurgis Pliateris, 1941-aisiais buvo ištremtas į Syktyvkarą.

    Paskutinis Švėkšnos grafas Aleksandras Pliateris buvo baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Čia jis rengė disertaciją. 1941-aisiais dalyvavo sukilime prieš Raudonąją armiją. Po to ūkininkavo Švėkšnos dvare, 1943-iai-siais susipažino su Žemaičių Naumiestyje dirbusia lietuvių kalbos mokytoja Felicija Laime Verešilkaite. Grafas su jauna žmona iš Lietuvos pasitraukė į Vakarus 1944 metais. Tai buvojo priverstinė tremtis.

    Grafų giminės atstovai buvo dideli šviesuoliai, rėmė lietuvybę, pastatė Švėkšnos gimnaziją ir bažnyčią, tvarkė miestelį. Savo vaikų paskutinysis Švėkšnos grafas Aleksandras Pliateris neturėjo. Tad su jo mirtimi pasibaigė ir garsioji Pliaterių giminė. (Kauno diena Nr. 231)

ŠIAULIŲ RAJONE ATKURTA POKARYJE VEIKUSI LAISVĖS KOVOTOJŲ VADAVIETĖ

    Šiaulių rajone esančiame Gulbino miške įvyko iškilmingas, naujai atkurtos Prisikėlimo apygardos kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo vadavietės atidarymas. 1952 metais okupantai bunkerį sunaikino ir nužudė laisvės kovotojus. Dabar vadavietė atkurta, pastatytas kryžius. Kužių bažnyčioje už žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus buvo aukojamos šv. Mišios. (XXI amžius Nr. 63)

AMERIKIEČIUS STEBINA LIETUVIŠKŲ KNYGŲ KOKYBĖ

    Lietuvos ir JAV knygų leidėjai bei prekybininkai tris dienas dalijos patirtimi Amerikos centro Vilniuje surengtame seminare “Knygų leidyba ir prekyba laisvosios rinkos sąlygomis”.

    “Amerikiečiai buvo nustebinti labai geros lietuviškų knygų kokybės ir ypač mažų kainų”, -sakė Amerikos centro Kultūros programų kuratorė Daiva Dapšienė.

    Didelio knygyno JAV savininkė Joyce Meskis (Džois Meskis) sakė kalbėjusi su Lietuvos leidėjais dėl prekybos lietuvių autorių knygomis. “Kalbėjome apie lietuviškų pasakų, taip pat apie dailės bei fotografijos albumų pardavimą, tačiau konkrečių planų kol kas nėra”, — sakė Dž. Meskis. (Lietuvos aidas Nr. 196)

MIRĖ "KUPIŠKĖNŲ VESTUVIŲ" JAUNOJI

    Eidama 99-uosius metus mirė jaunosios vaidmens atlikėja “Kupiškėnų vestuvėse” Konstancija Jugulienė. Konstancija augo labai religingoje šeimoje. Tėvas, kuris pats mokėjo gerai rašyti ir skaityti lietuvių ir rusų kalbomis, norėjo, kad dukra mokėtų melstis iš maldaknygės. Taip tėvo padedama išmoko pažinti raides. Konstancija labai norėjo mokytis, bet tėvai manė, kad dukterims mokslas nereikalingas.

    Kaip rašo savo atsiminimuose “Pasakoja kupiškėnai” Konstancija, rankiodama popierėlius, vogdama rašalą, vėliau visus nusikaltimus pasisakydama kunigu, išmoko rašyti.

    1920 metais ištekėjo už ūkininko Tomo Ju-gulio. Užaugino du sūnus.

    Jau ankstyvoje jaunystėje teko dalyvauti Klojimų vakarėliuose, gegužinėse. Meilę dainai Konstancija paveldėjo iš motinos, kuri pati dainavo ir mokė vaikus dainuoti. Mama buvo pirmoji dainavimo mokytoja. Konstancija yra sakiusi: “Kai aš pati dainuoju, kai matau kitus dainuojant, tada man atrodo, kad mes esame labai gražūs”.

    Konstancija Jugulienė jaunosios vaidmenį spektaklyje “Senovės kupiškėnų vestuvės” suvaidino daugiau kaip 500 kartų.

    Dainų rinkėjams ji paliko labai daug Kupiškio krašto dainų, pasakojimų. (Kauno diena Nr. 175)