Spausdinti

    10. Ką aš laikau auka savo gyvenime

    VITAS: Auka laikau savanaudiškų tikslų, savanaudiškų interesų pajungimą kilniems interesams. Auka - tai daryti kitiems, ko jiems labiausiai reikia, peržengiant savo egoizmą. Plačiau - tai savo ribotumo peržengimas ir ėjimas į kitus.

    RYTĖ: Auka savo gyvenime laikau “gyvąją” meilę, kuria privalau remtis visur aplinkoje. Kas man yra suteikta, tai tą privalau ir grąžinti.

    MIGLĖ: Man auka - tai sąmoningas ir džiaugsmingas atsisakymas to, kas gera man, bet labai reikalinga kitam. Būtent, atsisakau savo laiko, savo turimo daikto, pinigo ir panašiai.

    IEVA: Iki šiol nesu aukojusis tikra to žodžio prasme. Daug esu Dievui atidavusi, bet ne todėl kad aukočiausi, o todėl, kad Jis to norėjo, savo malone mane privertė kai ko atsisakyti.

    JULIUS: Visą savo gyvenimą norėčiau skirti Jam.

    ŽIBUTĖ; Būna situacijų, kai pirmo impulso pagauta pagalvoju, jog aukojuosi tokiose situacijose, kai iš anksto susiplanuotą laisvalaikį manau praleisti turiningai, o iškyla reikalas kitam padėti, kurio net nepageidauju matyti... Tačiau po tam tikro laiko pamatau, kad tuo gestu pakylėjau kitą kiek aukščiau. Ir tada šio savo žingsnio negaliu laikyti auka.

    ANUPRAS: Auka savo gyvenime laikau sąmoningą, laisvanorišką veiklą, nukreiptą į kitus žmones, į visuomenę, tautą. Tačiau ši veikla gali būti tik iš meilės, nelaukiant jokio atlyginimo. Aukojantis atsisakoma savęs ir visa atiduodama kitiems.

    Taigi auka aš laikau priemonę tikslui pasiekti, priemonę gyvenimą įprasminti. Norint ką nors prasmingo pasiekti, auka yra būtina.

    VILDA: Auką suprantu kaip neprivalomą poelgį. Šio poelgio sąžinė man neliepia. Auka - tai tarsi “dovana be jokios progos”. Tokios nenumatytos, neplanuotos dovanos sutvirtina žmonių tarpusavio santykius, todėl šia prasme būtina aukotis vieni kitiems.

    NENDRĖ:Auka - tai ko nors atsižadėjimas iš meilės kitam (juk kuo daugiau netenki, tuo daraisi turtingesnis). Nieko, ką pats darau, negaliu pasakyti, jog tai būtų auka kitam. Per daug save myliu.

    RŪTA: Mano supratimu, auka - tai toks žmogus, kurį praeivis sumušė. Tai piktadario auka. Auka - toks žmogus, kuris pateko po automobiliu, buvo sužeistas, suluošintas ar net užmuštas. Tai automobilio auka.

    Dažnai sakoma, kad motinos meilė yra “pasiaukojanti”, kad motina “aukojasi” savo vaikams. Šiuo atveju nesuprantu tokio žodžio prasmės. Juk motina myli. Taigi ji nesiaukoja, o myli! Kokia čia gali būti auka ką nors veikti mylint! Juk motinos meilė beribė, ir joje nėra nė lašelio kančios. Sakyčiau, beprasmės kančios. Motina save atiduoda savo kūriniui. Net jeigu ši motina ir kitus vaikus “mato” šalia savęs ir dalį savęs jiems atiduoda, tai tik todėl, kad jos meilė peržengė jos asmeniškas ribas. Tokia savo nesuinteresuota meile ji įsilieja į bendrą žmonijos gėrio ir meilės aruodą. Ar tai auka? Jokiu būdu ne! Tai jau meilė aukštesniojoje pakopoje. Ji savo vaikų nepamiršta ir kitus glaudžia.

    Ar M. Kolbė aukojosi? Ne, jis mylėjo! Jis mylėjo žmogų Dieve! Toks žmogus, kaip Kolbė, nesvarstė ir neabejojo. Jis švietė ir spinduliavo meile, jis mylėjo, kaip Kristus mylėjo ir myli. Kolbė gyveno Kristumi. Ramiu periodu toks žmogus su tokiu pačiu užsidegimu dirbtų, kurtų, mylėtų visa, kas jį supa. O štai tasai tėvas, už kurį Kolbė ėjo mirti, štai jis buvo nacizmo auka.

    O kaip su mūsų tautiečiais - vyrais ir moterimis, kurie ėjo ir žuvo už tautą, už tautos laisvę, už jos gyvybę - ar tai aukos? Ne! Tai meilė juos ragino, skatino ir suteikė jėgų. O kuriuos bolševikai grūdo į kalėjimus ir lagerius, štai jie - bolševizmo aukos! Štai kaip aš suprantu auką

    11. Kas tai yra artimo meilė? Ar tai tas pat, kas auka? Kaip aš pats tą artimo meilę gyvenime suvokiu ir kaip vykdau? Kaip man atrodo, kad reikėtų ją vykdyti?

    VITAS: Artimo meilė - tai nusistatymas daryti kitam gera ir to nusistatymo praktiškas realizavimas, įkūnijimas. Tas gera darymas gali būti tiesiogiai ir nenukreiptas į konkretų žmogų. Juk ir visa kūryba, kuri tik tarnauja pažangai, vis tiek gali pavirsti gėriu kiekvienam. Artimo meilė ir auka -tai sinonimai.

    Artimo meilę vykdau dirbdamas tai, už ką labiausiai jaučiuosi atsakingas, ir ten, kur labiausiai esu reikalingas. Bandau įveikti savo ribotumą santykiuose su kitais. Stengiuosi gerai mokytis ir visaip šviestis, nes visa tai reikės panaudoti ne tik sau pačiam. Turiu prisipažinti, kad tokių mano užsiangažavimų rezultatai gan menki. Nuo idealo iki mano saviraiškos - didžiulis atstumas. Po truputį stengiuosi tą atstumą mažinti.

    RYTĖ: Gyvenime artimo meilė - tai ne tuščios svajonėlės, dairantis, kur tą artimą surasi. O artimas - čia pat, šalia. Konkrečiai turiu save paklausti, ko jam reiktų: ar pinigų, ar pagalbos, paramos žodžių ar veiksmu, gal mano laiko, mano žinių ar patarimo.

    Pajutus, ko reikia tam kitam, reikia, padėjus į šalį visus pasiteisinimus, išsisukinėjimus, veikti. Veikti nejučiomis, tyliai ir paprastai, bet nuoširdžiai ir netrimituojant, nemoraliaujant. Kitaip, gali kitą įžeisti. Žmogus gali tada ir nepriimti nors ir reikalingos jam pagalbos.

    Aš manu, kad artimo meilė ir auka tai beveik tas pat. Kadangi Dievas žmoguje įdiegė panašius bruožus, kokius Jis pats turi, iš kurių būtent meilė yra vienas svarbiausių mums suvokiamų bruožų, tai žmogus privalo savo laisva valia ir pasirinkimu Kūrėjui ją grąžinti per kitus žmones, savo artimus konkrečiame gyvenime. Tai ir būtų tas “pasiaukoti”.

    Kaip toji artimo meilė mano gyvenime reiškiasi? Pavyzdžiui, draugui atsiskleidžiu ir laukiu panašaus žingsnio iš jo. Jeigu jis ar ji tuo pačiu neatsako, tai tarp mūsų dialogo nėra. Tada imuosi tokią nedarną likviduoti, imu aiškintis, kodėl tarp artimų draugų turėtų būti atvirumas, surandu faktų, kad pastarasis įsitikintų mano nuoširdumu. Bet neprimetu savo nuomonės. Manau, jog toks bendravimas ne tik tarp draugų, bet ir tarp šeimos narių, ypač tarp vyro ir žmonos, yra vienintelis tinkamas būdas išvengti disharmonijos. Negalima palikti neišspręstų problemų. Tai ne tik artimo meilė, bet ir auka. Juk galiu praeiti pro šalį su “kas man darbo” arba “tesižinie”... O tai jau nedora, nekrikščioniška.

    Krikščioniška morale vadovaujantis, auka būtų tik “veiksmas”. Bet svarbiausia - motyvavimas. Tai yra, kuo aš tą auką pagrindžiu. Ar tuo, kad man už tai bus atlyginta? Tai kokia čia paslauga, kokia artimo meilė? Tai tik prekyba. Aš tau duodu, tu man duok! Aš, Dieve, štai kažkam “aukojuosi”, taigi atlygink man. Toks prekybinis sandėris su Dievu, tikintis “už gerus darbus dangų pelnyti” yra Dievo atneštos Evangelijos išjuokimas.

    MIGLĖ: Artimo meilė - tai visiška atsakomybė ne tik už save, bet ir už kitus. Visur ir kiekvienu momentu privalu būti pasiruošusiam nelikti abejingam. Tam reikia būti gerai pasiruošus, būti išsiugdžius stiprų atsakomybės poreikį.

    Į artimo meilės sąvoką telpa ir auka. Tai kažko atsisakymas kito labui. Pati stengiuosi kitą suprasti, atspėti, ko jam reikėtų, sugalvoju būdų, kaip kitam padėti. Tai šitaip suprantu artimo meilę. Kiekvienas mano sutiktasis - tai tarytum antrasis “aš”.

    Auka krikščioniška prasme - tai gebėjimas be jokios vidinės prievartos kitam padėti, kai to reikia. Jeigu man sunku kai ką dėl kito atlikti, tai reiškia, jog nesu išsiugdžiusi to svarbiausio savo asmenybės bruožo - meilės, kuri tik ir pateisina mano tikėjimą Dievu, kaip Meile.

    IEVA: Teoriškai artimo meilė lygi aukai, bet praktiškai žmogus paprastai nepajėgus kaip reikiant ją įvykdyti. Ir aukai žmogus nepajėgus be Dievo pagalbos.

    Man sunku su ta artimo meile, nes pirmiausia paisau savo interesų. Retai ką padarau, nesitikėdama sau naudos - ar tai meilės iš kitų, ar užmokesčio iš dangaus. Manau, kad artimo meilę vykdyti reikėtų, save užmirštant, eiti į žmones atvira širdimi. Mano gyvenime to trūksta. Slegia konkurencija darbe, labai daug pikto patiriu iš kitų. Ir mano uždarumas bei izoliavimasis nuo kitų, tarytum apsigynimo šarvai...

    JULIUS: Artimo meilė - tai elgimasis su kiekvienu taip, lyg su pačiu Kristumi, kaip su vieno tėvo broliu. Artimo meilės sąvoka nesutampa su aukos sąvoka, nes artimo meilei pareikšti kartais nereikia jokių pastangų nei prisivertimo. Artimo meilė tikriausiai tada virsta auka, kai susiduriama su priešais, iškilus reikalui jiems padėti. Arba auka būtų išlikti ramiam bei negniuždant meilės jausmo konfliktinėse situacijose.

    Artimo meilė - tai gero linkėjimas kitam. Šis linkėjimas nebūtinai sietinas su meilia, draugiška laikysena. Artimo meilei įgyvendinti dažnai pritrūksta kantrybės. O auka, kai reikia paklusti tėvams ar gerai vykdyti viršininko reikalavimus, kai jauti, jog jie nėra teisingi.

    ŽIBUTĖ: Gyvenime artimo meilę suvokiu pagal priesaką “Mylėk savo artimą kaip pats save”. Deja, retai tai pavyksta...

    ANUPRAS: Mano nuomone, artimo meilė — tai vien tik auka. Įartimo meilę dar įeina tai, kas išreikšta Evangelijos žodžiais: “Džiaugtis su besidžiaugiančiais, liūdėti su liūdinčiais”. Tai reiškia, dalintis su kitais ir savo džiaugsmu, ir vargais, savo įspūdžiais, vieni kitus papildyti savo žiniomis, patirtimi, dvasiniais laimėjimais bei dvasinėmis vertybėmis. Man atrodo, kad aukotis kartais lengviau, negu pareikšti išbaigtą, visišką artimo meilę, nes visiškai meilei reikalingas visiškas abipusis atsiskleidimas, tarpusavio supratimas.

    VILDA: Artimo meilė pasireiškia veikla, kurią suponuoja tas faktas, kaip aš dalykus ap-sprendžiu, išeidama iš kito matymo taško. Tačiau dar turi atsirasti ir įkvėpimas, kuris pažadintų atitinkamai elgtis.

    NENDRE: Auka yra auka, o meilė yra meilė. Iš meilės mes aukojamės. Norėčiau išmokti bent daugumą žmonių mylėti kaip save. Tam reikia visapusiškai tobulėti ir meilės suvokimą gilinti, tobulinti, nuo teorijos eiti prie praktikos. Bet savo gyvenime aukos aš neįžiūriu.

    RŪTA: Jeigu auka — kančia, tai ir artimo meilė kančia. Kur čia įžiūrėsi artimo meilę, jeigu aš matuosiu pagal save, o ne pagal aukštesnius moralės dėsnius. Mano supratimu, artimo meilė turėtų būti tapati Meilei didžiąja prasme.

    Stengiuos taip save analizuoti šiuo klausimu, kad atskleisdama savo tamsias ir šviesias puses, įstengčiau tą kitą ir kiekvieną pamilti be “kančios”. Anot T. de Sardeno, patsai pamilsi tiktai mylėdamas. Tuo pačiu pats sau ir kitiems vis labiau atsi-skleisi. Tada galėsi ne tik mylėti, bet ir kurti be jokių sąlygų. Ir toji kūryba tilps j bendrą žmonijos aruodą .

    Tačiau žmogus niekada nebūtų pajėgęs pamilti kito, į save panašaus, jei nebūtų atėjęs tasai, kuris įprasmino žmogaus vystymąsi ir pakėlė jį aukštesnėn evoliucijos pakopon. Šioje kūryboje viskas ir prasideda ne nuo kurio kito taško, o nuo artimo. Tad artimo meilė reiškia: netuščiažodžiauk, o būk, mylėk ir dirbk!