Spausdinti

REDAKTORIUS

    Daug bažnyčių Lietuvoje nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu, bet, be abejo, dar daugiau buvo apgriauta ar visai sunaikinta, Lietuvą okupavus rusų bolševikams. Čia paminėsime tik dvi: Vilkaviškio katedrą ir Sintautų parapijos bažnyčią. Pirmoji buvo konsekruota šių metų liepos 11 dieną, o antroji - rugpjūčio 26-ąją, 1995 m.

    Kai kurie klaidingai įsitikinę, kad Vilkaviškio katedra buvo sugriauta karo metu. Tai netiesa. Nuo karo ji buvo tik šiek tiek nukentėjusi. Ją būtų buvę lengva tuoj suremontuoti. Atėję bolševikai ją nugriovė, išpardavė plytas ir visiškai sulygino su žeme, pasiryžę jos vietoje įsteigti skverą. Vilkaviškio vyskupo sostas buvo perkeltas į Marijampolės parapijos bažnyčią.

    Daugelis marijampoliečių pageidavo, kad vyskupijos centras ir toliau pasiliktų Marijampolėje, bet vyskupas Žemaitis, nors pats būdamas marijonas, nutarė atstatyti Vilkaviškio katedrą ir į ten persikelti, nes Marijampolės visa katalikiška veikla jau nuo seniai buvo marijonų rankose.

    Katedros statyba rūpintis buvo pavesta vyskupijos dekanui Vytautui Gustaičiui, Simno klebonui. Simne jis buvo įdėjęs visą savo energiją ir išteklius į tenykštės bažnyčios remontą, o štai dabar turi viską palikti ir pradėti naujos katedros statybą, galima sakyti, “iš nieko”. Bet vyskupo liepimas jam buvo nediskutuotinas. Jis atvyko į Vilkaviškį ir visomis jėgomis ėmėsi naujo, sunkaus darbo. Dievas jo darbą laimino, ir štai po keleto sunkaus darbo metų ant buvusios katedros atkastų pamatų išdygo nauja graži bažnyčia, nemenkesnė už buvusiąją. Šį jo nuostabų pasiaukojimą bei nepaprastas pastangas įvertino ir bažnytinė, ir civilinė vyresnybė. Popiežius jį pakėlė garbės prelatu, o Lietuvos valstybės prezidentas jam suteikė kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordiną.

    Kita neseniai atgaivinta Zanavykijos šventovė yra Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia Sintautuose. Sintautų parapijos ir bažnyčios istorija labai audringa. Pirmoji medinė bažnytėlė čia buvo pastatyta Veliuonos valdytojo Alberto Radvilos 1641 metais. Ji sudegė 1788 m., bet netrukus buvo vėl atstatyta, 1800 m. konsekruota ir tais pačiais metais įsteigta Sintautų parapija. Labiausiai ji didžiuojasi savo klebonu kun. Antanu Tatare, vadovavusiu parapijai 1855-1863 m., suremontavusiu bažnyčią, pastačiusiu kleboniją, išpuošusiu bažnyčią savo nutapytais paveikslais. Sintautai turbūt jo niekad neužmirš.

    Deja, 1907 m. bažnyčia vėl sudegė. Gaisras sunaikino ir kun. A. Tatarės visą kultūrinį palikimą: paveikslus, rankraščius. Naujas klebonas mėgino atstatyti bažnyčią, bet negavo valdžios leidimo. Vis dėlto klebono pastangomis 1913 m. buvo pradėta bažnyčios statyba. Nauja bažnyčia neilgai tikintieji galėjo džiaugtis. Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia smarkiai nukentėjo. 1944 m. vokiečių artilerija bažnyčią padegė ir apgriovė. 1964-1965 m. buvo sumanyta visiškai ją sunaikinti. Tik klebono Antano Maskeliūno milžiniškomis pastangomis pavyko iš Maskvos gauti leidimą bažnyčią atstatyti. Nepaprasta klebono energija ir nepalaužiamu atkaklumu bažnyčios remontas buvo sėkmingai užbaigtas, ir bažnyčia konsekruota 1995 m. rugpjūčio 26 d.

    Lankstinuko autorė Regina Ūsienė, aprašiusi šios bažnyčios istoriją, baigia šiais žodžiais: “Esame laimingi, kad likimas lėmė mums prikelti Dievo šventovę. Patikėkime, kad sujos atgimimu pakilome ir mes, Zanavykų krašto žmonės. Turėkime viltį, kad ateinančioms kartoms neteks matyti bažnyčios griuvėsių