Spausdinti

Audrys Antanaitis

    Kiekvienas žmogus kada nors susiduria su šia be galo aktualia problema. Žmogus yra kalbantis, klausantis ir jaučiantis ar nejaučiantis atsakomybę už savo veiksmus ar žodžius. Pačią apkalbų sąvoką tiktų apibūdinti kaip, teiginį, neturintį pamato, pagrindo, kuriuo sąmoningai arba ne pateikiama informacija apie žmogų, įvykį, reiškinį, neparemta įrodymais ar faktais ir dažnai neteisinga. Jei informacija yra teisinga ir be subjektyvaus vertinimo, jos apkalbomis pavadinti negalima. Tarpinis dalykas tarp apkalbų ir teisingos informacijos yra tendencingas faktų pateikimas, kai faktai yra teisingi, bet iš jų daromos neteisingos išvados. Turint galvoje galutinį rezultatą, šitai jau būtų arčiau apkalbų.

Po Vilkaviškio katedros konsekracijos. Iš dešinės: prel. Vytautas Gustaitis, vysk. Juozas Žemaitis, Šakių dekanas prel. Antanas Maskeliūnas, Vilkaviškio vyskupo general. vikaras mons. Vincas Bartuška

    Kodėl apkalbos kyla? Pirmiausia dėl įgimto žmonių smalsumo. Įgimtas smalsumas, siekimas žinoti ir suprasti, geri žmogaus būdo bruožai, stumiantys į priekį mokslą, pažinimą, pakeičia savo prigimtį perėję į privačią arba žmonių tarpusavio santykių sferą, kurioje jie virsta smalsumu, besireiškiančiu dažnai savo neigiamu pavidalu. Iš dalies tai suprantama. Žmonių santykių sudėtingumas, tai siekis įsitvirtinti visuomenės hierarchijoje, padaryti karjerą kartais ir kitų žmonių karjeros sąskaita (pvz., gauti darbo vietą, į kurią pretenduoja keli kandidatai), skatina poreikį konkurentus pateikti nepalankioje šviesoje. Todėl renkama visa įmanoma informacija ir net, jei ji nėra kompromituojanti, stengiamasi ją savaip nušviesti. Tą patį apkalbų gimimo procesą gali skatinti ir keršto troškimas, kai apkalbamas žmogus, kaltinamas dėl nepavykusio gyvenimo ar projekto, nuobaudos ar bet kokios nuoskaudos, kurią įsivaizduoja, kad apkalbamasis jam yra padaręs. Apkalba geriausiai tinka žmogui, neturinčiam teisinio pamato keršyti savo skriaudėjui. Atsiradus tegul ir iliuzoriniam pagrindui keršyti, panaudojant teisines institucijas, rašomi skundai, kurie tampa nebe apkalbomis, bet šmeižtu.

    Mūsų pasaulis - interpretacijų pasaulis. Kiekvieną reiškinį, poelgį, posakį kiti žmonės vertina ir interpretuoja. Į vieną ir tą patį dalyką galima žiūrėti diametraliai priešingai. Kryžius vieniems yra atpirkimo, kančios ir pasaulio išgelbėjimo simbolis, kitiems - religinis prietaras, tretiems - Dievo, nesugebėjusio išgelbėti paties savęs, gėdingos mirties įrankis. Pareigūnas, didinąs mokesčius ir skiriąs juos socialinėms reikmėms, vienų vertinamas kaip varguolių gelbėtojas, kitų kaip valstybės pramonės žlugdytojas. Tokie prieštaringi vertinimai lydi mus visą gyvenimą kiekviename žingsnyje. Žmogus nuo pat mažumės mokosi suprasti jo krašte egzistuojančią vertybių sistemą, su aplinkinių pagalba ugdo savo požiūrį į gyvenimą. Ugdymo procesas yra sudėtingas, prasidedantis nuo motinos lopšinės ir besibaigiantis pratybomis, kurių metu formuojasi požiūris į gyvenimo reiškinius. Apkalbas galima būtų priskirti prie tokių pratybų rūšių. Jos - bandymas įvertinti, sustatyti viską į savo lentynėles, susivokti. Kas dieną klausydami tegul ir apie nereikšmingus dalykėlius, girdėdami skirtingus vertinimus, sužinome apie kasdieninio gyvenimo varomąsias jėgas, mokomės pažinti žmogaus prigimtį ir jei kiti auklėjimo komponentai yra pakankamai apgalvoti, mokomės daug ką vertinti savo galva.

    Apkalbų būna ne tik asmeninių. Visuomenėje cirkuliuoja apkalbos, kurias juokaudami galime pavadinti “tautinėmis” apkalbomis. Jas dažniausiai sukelia žmonių noras žinoti apie garsius, nusipelniusius visuomenės veikėjus, artistus, menininkus, rašytojus ar šiaip žymius žmones, darančius vienokią ar kitokią įtaką visuomenės ar valstybės gyvenimui. Šių apkalbų diapazonas labai platus - nuo beveik tikrų faktų, tik vos kiek pagražintų iki anekdotų, sukurtų neturint realaus faktinio pagrindo, bet besiremiančių jų herojaus asmeninėmis, būdo savybėmis ar jo veikla apskritai. Dažnai apkalbas, arba dar kitaip gandus, sukelia ir tikros informacijos stoka, tačiau dar kartą pabrėžtina, kad tai tik dalis problemos, kadangi jokia, net pati visapusiškiausia informacija neužkerta kelio apkalbomis. Neįmanoma informaciją, sklindančią iš lūpų į lūpas, perduoti tiksliai, kiekvienas perdavimo etapas yra nuspalvintas perduodančiojo emocinio nusiteikimo, jo išsilavinimo, siekių, pagaliau ir konkretaus suinteresuotumo.

    Apkalbų atsiradimo mechanizmas - įvairialypis. Gandas gali gimti vieno žmogaus galvoje, institucijos ar valstybės, siekiančių savo tikslų, vadovybėje. Tai sąmoningai paleisti gandai. Puikūs pavyzdžiai - prieš II pasaulinį karą Hitlerio ir Stalino vadovybių vesta dezinformacijos kampanija. Gandai, būdami kryptingesni, dažniau siekia kažkokių tikslų. Apkalbos, dažniau buitinio pobūdžio, atsiranda domintis žmogumi ar jų grupe, arba siekiant jiems padėti ar pakenkti. Jų atsiradimo mechanizmas yra ganėtinai sudėtingas, kadangi sąmoningumo dalis čia yra mažesnė, o pačios apkalbos gimsta dažnai tikint jų tikrumu. Apkalbėdamas žmogus stengiasi pats sau išsiaiškinti situaciją, pasąmonėje bando priimti sprendimus. Tokiu atveju tai nėra iš blogų paskatų kylantis dalykas. Apkalbų pradžia dažniausiai nėra toli faktinės padėties, teigiamos ar neigiamos savybės, ar įvykio atpasakojimas, tik sutirštinami, pagražinami ar pajuodinami. Tačiau apkalbos turi tą savybę, kad paleidus jas į gyvenimą, jos tampa nebekontroliuojama epidemija ir nei jų pradininkas, nei jų objektas, nei pagaliau niekas kitas sustabdyti jų nebeturi galios. Turi praeiti tam tikras laikas ir, panašiai kaip maro ar šiltinės epidemijų metu, temai praradus aktualumą, paprasčiausiai atsibodus, ar atsiradus naujoms aktualijoms, apkalbos ta tema silpsta ir baigiasi.

    Išsiaiškinus, kas yra apkalbos ir koks yra apkalbų sklidimo mechanizmas, galima svarstyti, ar jų apskritai įmanoma išvengti. Čia jau atsakymas būtų vienareikšmis - ne. Priežastys kelios: a) netikslus tegul ir nesąmoningai, informacijos perdavimas neišvengiamai sukelia apkalbas; b) neišvengiamai apkalbas sukelia bet kokio fakto interpretacija; c) apkalbos neišvengiamos dėl sąmoningo faktų iškraipymo ar net neteisingo jų pateikimo, siekiant kažkokių savų tikslų. Pagaliau informacija, kurią apie save pateikia žmogus, institucija ar valstybė, negali pasiekti visų besidominčių, todėl ta informacijos spraga neišvengiamai užpildoma apkalbomis. O supratus apkalbų neišvengiamumą, ramiai galime priimti ir tai, kad mūsų gyvenime jos užima labai didelę vietą ir yra neatskiriama jo dalis, kuriai išnykus, mes taptume labai nelaimingi. Pažvelkime, žmogus gali neskaityti laikraščių, nežiūrėti televizoriaus, neklausyti radijo, tačiau dažniausiai, jei jis nėra ligotas ar dvasiškai pavargęs, gerai orientuojasi, kas dedasi aplinkui, turi apie tą aplinkos vyksmą savo nuomonę, kuri susidarė iš aplinkinių žmonių frazių, nuomonių, kitaip tariant, interpretacijų visumos. Tik iš apkalbų, kurios nebūtinai turi būti neigiamo pobūdžio, sužinoma, kas dedasi mus supančių žmonių gyvenimuose (juk su kiekvienu tolimesniu pažįstamu nekalbi apie jo reikalus, bet dažniausiai žinai, kuo jis gyvena ir kokie rūpesčiai jį kamuoja). Ar nebūtų baisu, jei šis informacijos šaltinis staiga išnyktų, ir mes atsidurtumėme neįprastame informacijos vakuume. Kiekvienas jaustumėmės pasimetęs ir praradęs ryšį su aplinka. Juk ir klausdami vieno draugo apie kito draugo reikalus, apkalbame. Taigi matome dar vieną apkalbų savybę. Savaime jos nėra nei geros, nei blogos, jos yra kiekvieno žmogaus jungtis su jį supančiu kasdieniniu pasauliu. Šiuo teiginiu turėtume remtis, galvodami, kaip į apkalbas reaguoti.

    Apkalbos - galingiausias ginklas jas mokančių vartoti žmonių rankose. Jos gali žmogų iškelti iki debesų ar nugramzdinti į giliausius požemius. Jų ypatybė yra ta, kad apkalbamasis yra visiškai bejėgis ką nors pakeisti, įrodyti savo tiesą ar apsiginti. Apkalbos - nekontroliuojamas procesas. Šmeižiamas žmogus šmeižiką gali paduoti į teismą. Apkalbamas žmogus gali tik gūžtis, kentėti, ar nusispjauti. Apkalbančiųjų minios į teismą nepaduosi, apkalbos neturi oficialumo ar formalumo elementų. Apkalbos negailestingos, būtinai subjektyvios, aštriai žeidžiančios, gana retai būna geranoriškos. Apkalbų liūtį sukelti labai lengva, sustabdyti praktiškai neįmanoma. Pasirinkęs jas ginklu, žmogus dažniausiai būna ne pačių tyriausių ketinimų.

    Ar gali kiekvienas iš mūsų niekada neduoti pagrindo apkalboms ir jų išvengti? Vėlgi atsakymas vienareikšmis - ne. Kiekvienas esame neatskiriama savo visuomenės ir bendruomenės dalis, turime savo nuomonę, besikeičiantį įvaizdį, vienaip ar kitaip vertinamą veiklą. Kiekvienas iš mūsų dominame aplinkinius, ir tas domėjimasis būtinai verčia apie mus kalbėti kitus. Kokios tai kalbos, yra tų kalbančiųjų minčių, moralės, nusiteikimo, pagaliau sąžinės reikalas. Apkalbos visada daug geriau charakterizuoja kalbantįjį, o ne apkalbamąjį, todėl kiekvienas iš mūsų bendraudami tą turime visada atsiminti. Todėl, jei apie kažką šnekama geranoriškai, objektyviai, net jei pats apkalbamasis žmogus nepasižymi regimais gerais darbais, jei kalbama linkint gero, tokios apkalbos nebaisios, neturinčios savyje neigiamos energijos, kurią mintys ir žodžiai kaupia aplinkui. Apkalbų išvengti negalima. Apkalbamas Romos popiežius, politikos veikėjas, kaimo moterėlė, sąvartyne besiknisąs varguolis. Neduoti apkalbomos pagrindo - reiškia negyventi, gal dar daugiau -negimti. Apkalbos apie žmogų prasideda jau vos tik jį pradėjus.

    Apkalbos žeidžia, bet nesuteršia. Apkalbos lengvai išsprūsta, bet sunkiai nurimsta. Apkalbos labai stiprus ginklas blogų žmonių lūpose, nes žmonės dar neišmoko vertinti gėrio ir blogio bei atskirti pelų nuo grūdų. Apkalbos stiprios tol, kol jomis tikima.

Apkalbos aplinkinius veda prie minčių, mintys - prie darbų. Tai dar kartą patvirtina apkalbų galią. Nei blogis, nei gėris pasaulyje nėra izoliuotas. Blogis didina blogį, gėris gėrį. Tačiau gėris pasaulyje prisitaiko daug sunkiau, o blogis civilizuotoje visuomenėje dažnai įgauna išoriškai labai nekaltas ir subtilias formas. Todėl apkalbos, būdamos iš dalies pasaulio vertinimo įrankiu, yra ir žmogaus keitimo įrankis. Nešvari ir nuodėminga siela, įpratus negatyviai mąstyti, apkalbų yra keičiama į blogąja pusę. Žmogus, besiliečiantis prie purvo, susipurvina. Pagiežingas pagiežėja, kai visur įžvelgiamas blogis, gėriui nebelieka vietos. Tai yra išties pavojinga mąstymo tendencija. Todėl visos programos, propaguojančios gėrį, ugdančios kilnią žmogaus dvasią, tegul ir neduodančios greitų apčiuopiamų rezultatų, yra labai reikalingos, nes jos mažina blogio užimamą teritoriją.

    Matyt, gyventi būtų daug lengviau, jei kiekvienas į apkalbas išmoktų reaguoti labai šaltai, ramiai ir filosofiškai. Lengviausia prieš jas spirtis, nekreipti dėmesio. Neverta dėl jų bandyti keisti gyvenimo būdo, jei pats esi juo patenkintas. Ne apkalbos telemia gyvenimą. Pats gyvenimas, tikras ir doras, turintis tikslą, yra svarbus. Gyvenimas, kur supa tiesa, gėris, meilė. Tada apkalbos bus nebaisios. Ne su jomis reikia kovoti. Esant reikalui, reikia keisti gyvenimą. Jei gyvenimas prasmingas, apkalbos ir šmeižtai, suteikia palaiminimą. Tą pabrėžia Jėzus Kristus Kalno pamoksle: “Palaiminti esate, kai jus šmeižia, persekioja ir meluodami kalba prieš jus visokį pikta dėl manęs” (Ev. pagal Matą 5,11).

    Ar reikia apkalbamam žmogui teisintis ar aiškintis? Dažniausia ne, kadangi apkalbos retai išsakomos į akis, ypač nepalankios. Jos gali asmenį pasiekti netiesiogiai, per artimus draugus, jas girdėjusius. Ar reikia ieškoti galimybės įrodyti savo tiesą ir teisybę? Taip pat vargu, nes ne apkalbos turi būti stimulas tiesai siekti. Reagavimas į apkalbas gyvenimą susmulkintų, užstotų pagrindinius uždavinius, svarbiausius dalykus. Apkalbos daugiausiai maitinasi žmonių sielomis, kaip juodi šešėliai besisukdamos aplinkui, jos laukia žmogaus atsipalaidavimo, silpnumo valandėlės, orientyrų praradimo. Nuodėmėje esanti ar pavargusi siela yra imliausia blogiui, nešvarumui, tai yra bijanti siela, besitikinti rasti užsimiršimą periferiniuose gyvenimo dalykuose. Maldai susitelkęs žmogus negalvoja, kaip iškapstyti kažką negero apie artimą. Krintąs žmogus tikisi rasti pateisinimą savo kritimu, žvelgdamas į aplinkinių nuodėmes ir ydas. Tai dar kartą tai įrodo apkalbų subjektyvumą ir tai, kad jos pirmiausia priklauso tik kalbančiajam.

Tuskulėnų dvaro teritorijoje prie Vilniaus buvo užkasti 766 žmonės, nužudyti KGB rūmuose 1944-1947 m. Iš jų dar tik 40 asmenų atpažinti, tarp jų vysk. Vincentas Borisevičius.