Spausdinti

Ses. Bebigna  

   Prieš penktąjį Dievo įsakymą “Nežudyk” pirmiausia nusikalsta tas, kuris nekenčia kokio žmogaus. Kodėl neapykanta nuodėmė? Todėl, kad neapykanta yra keršto, muštynių ir žudynių pradžia, todėl, kad neapykanta veda prie žmogžudystės. Ne be reikalo Evangelijoje užrašyti baisūs Jėzaus Kristaus žodžiai, kad kas pyksta ant savo brolio, tas baustinas kaip žmogžudys. Didelė neapykanta, linkėjimas ir troškimas kitam blogo visada yra didelė nuodėmė. Todėl, pajutus savo širdyje kam nors neapykantą ar kerštą, reikėtų susimąstyti.

Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis MIC katedroje aukoja Mišias.

    Žinoma, jei neapykantos ir keršto mintis veji iš galvos, kovoji su jomis, tada nenusidedi. Nenusidedi ir tada, kai, nelinkėdamas kitam blogo, vien tik bjauriesi jo blogais darbais. Matymas kito nedorybių ir jomis bjaurėjimasis - ne nuodėmė. Kilniam žmogui pasibjaurėjimas kito blogais darbais netrukdo net jį mylėti. Tiktai tikintis ir kilnus žmogus, matydamas kitą nedorai elgiantis, ne tik nelinki jam blogo, bet net pasimeldžia už jį, kad pasitaisytų ir amžinai nepražūtų. Panašiai elgėsi ant Kryžiaus prikaltas Kristus. Jo malda už tuos, kurie jį kankino ir prikalė - “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką darą” - yra stiprus ir jaudinantis įspėjimas visiems, kurie mato kitų blogus darbus, ir net nuo jų kenčia.

    Visi žinome, kad visokios rietenos, peštynės ir net muštynės kyla iš neapykantos. Net vaikai, kurie pešasi, stumdosi ir mušasi, jau nusikalsta penktajam Dievo įsakymui. O ką bekalbėti apie jaunuolius ir suaugusius! Jų vienas kito įžeidimai, pravardžiavimai, susikibimai ir apsidaužymai yra lyg mažos žmogžudystėlės, kurios galėjo pasibaigti ir nepataisoma nelaime.

    Pati didžiausia nuodėmė, žinoma, yra žmogaus nužudymas. Tai dangaus keršto besišaukianti nuodėmė. Žmogžudys išplėšia kitam didžiausią gėrybę žemėje - gyvybę ir atima galimybę pasiruošti mirčiai, atlikti išpažintį. Jei nužudytasis buvo su sunkia ir dar neišpažinta nuodėme, tai jis, mirdamas nuo žmogžudžio rankos, praranda kartu ir dangų. Žmogžudys jam atėmė ne tik žemišką gyvybę, bet ir amžiną laimę. O tai jau visų baisiausia!

    Kadangi - dar kartą prisiminkime - prie šios baisios nuodėmės priveda neapykantos mintys, rietenos, pravardžiavimai, peštynės ir muštynės, tai visiškai aišku, kad kiekvieno jaunuolio svarbiausia pareiga šalint iš jaunos širdies neapykantą, vengti kumščiavimosi, peštynių ir šiurškščių bei kitą užgaunančių žodžių. Žodis kartais užgauna skaudžiau už kumštį. Ne veltui sakoma, kad žodis net užmuša. Todėl reikia labai ir labai saugotis, kad savo piktais žodžiais nežeistum kitam širdies, neardytum nervų ir taip neatimtum sveikatos. Negeras, kitą užgaunantis žodis visada yra mažesnė ar didesnė nuodėmė.

    O kaip su tuo, kuris nenorėdamas, netyčia kitą nužudo? Ar toks vertas žmogžudžio vardo? Ne. Bet dažniausiai ir tokiam būna nuodėmė, nes nebuvo atsargus, nesiėmė atsargumo priemonių, lengvabūdiškai žaidė su pavojumi.

    Kartą vienas jaunuolis, dar neįgudęs vairuoti ir neturėdamas vairuotojo teisių, nesiklausęs paėmė tėvo mašiną ir pasišovė pavažinėti savo simpatiją. Norėdamas prieš ją pasirodyti ir jai patikti, važiavo dideliu greičiu. Viename posūkyje nesuvaldė mašinos ir atsitrenkė į medį. Pats kažkaip išliko gyvas, o mergaitė žuvo. Ar jam nuodėmė? Ar jis jau žmogžudys? Tikru žmogžudžiu jo vadinti negalima - jis ne žmogžudys, bet nuodėmė jam labai didelė. Ant jo jauno gyvenimo užgriuvo didelė ir sunki atsakomybė. Šią atsakomybę jis jaus iki pat mirties. Nuodėmė ir atsakomybė jam už tai, kad jis lengvabūdiškai buvo neatsargus ir žaidė su mirtimi.

    Žmogžudžio ar savižudžio vardo verti tie vairuotojai, kurie prie vairo sėda išgėrę.

    Penktajam Dievo įsakymui “Nežudyk” nusideda ne tik tas, kuris nužudo kitą ar save, ne tik tas, kuris pakenkia kito ar savo sveikatai, bet ir tas, kuris pražudo kito dvasinę gyvybę t.y. įtraukia kitą į nuodėmę.

    Šv.Augustinas sako: “Jei tu savo artimą skatini daryti bloga, esi jo žudikas”. Taip, šita nuodėmė - kito įtraukimas į nusikaltimą yra didesnė net už žmogžudystę, nes sielos gyvybė yra daug vertesnė už kūno gyvybę. 'Tūkstančio žmonių kūnų gyvybių atėmimas nebus toks didelis nuostolis, kaip kad vieną sielą įstumti į amžinąją ugnį. Pasmerktasis, kuris kito suvedžiotas, įtrauktas į nuodėmę, kenčia pragare, kentėdamas nuolat keikia tą, kuris jį išmokė nusidėti, kuris jį atitraukė nuo Dievo.

    Kito suvedžiojimas, patraukimas į bloga dar ir dėl to yra sunki nuodėmė, kad blogybė lyg tvanas plečiasi. Suvedžiotasis, išmokytas blogio, dažniausiai ir kitus suvedžioja. Kaip raugas, įmaišytas į tešlą, pamažu suraugina visą mišinį, taip kieno nors išmokytas bloga daryti žmogus užkrečia visą savo aplinką.

    Suvedžiojimas, kito Įtraukimas į nuodėmę įvyksta ne tik tada, kai tiesiog išmokoma ar paraginama jį nusidėti, bet ir kitais būdais. Jei, pavyzdžiui, keikiesi ar šlykščiai kalbi, girdint kitiems, ypač vaikams, tai ir paskatini juos panašiai kalbėti. Visi žinome, kaip greit vaikai persiima negražiomis kalbomis, išmoksta šlykščiai kalbėti, keiktis. Labai sunkiai nusidėdavo mokytojai, kurie drįsdavo vaikams kalbėti Dievą niekinančius dalykus, kurie drausdavo lankyti bažnyčią, išjuokdavo tikinčiuosius. O tėvai, nors ir nieko nekalbėtų prieš tikėjimą, bet nesimelstų, sekmadieniais neitų į bažnyčią - vistiek šitaip elgdamiesi, įvykdytų sunkią savo vaikų papiktinimo nuodėmę. Tokie tėvai būtų savo vaikų sielos duobkasiai, kelio į amžinąją pražūtį tiesėjai.

    Visiems reikėtų atsiminti Jėzaus Kristaus žodžius: “Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.”

    Jei kam būtų atsitikusi nelaimė kitą įtraukti į nuodėmę, tegul tuojau, nieko nelaukdamas, prieina išpažinties ir karstai pasimeldžia už tą, kurį išmokė nuodėmingai elgtis. Tolesnis priėjusio išpažinties suvedžiotojo gyvenimas turėtų šviesti gyvo tikėjimo ir doros šviesa. Tada Dievas jam bus tikrai gailestingas.

    Dievo įsakymas “Nežudyk” gina ir gyvulius. Gyvuliai yra sutverti mūsų naudai. Jie padeda palaikyti mūsų gyvybę, iš jų pasigaminame daug maisto, vaistų, drabužių. Jie pagelbsti mums ir darbą dirbti. Dabar, kai išrasta daug mašinų, gyvulių pagalba darbe nebe taip reikalinga, tačiau mielas arkliukas ir dabar dar daug kur nepamainomas. O ką kalbėti apie gyvulius, paukščius, šunis ir t.t. Kaip įvairūs gyvulėliai mus džiugina! Kaip miela ir malonu širdžiai pasiklausyti vyturėlio čirenimo, lakštingalos giesmės, stebėti drugelių plazdenimą. Jų besiklausant ir bežiūrint, net vargai palengvėja, gyvenimas pašviesėja. Gyvuliai mus kai ko ir gero pamoko: bitės ir skruzdės - darbštumo, avys - kantrumo, gaidys - budrumo ir t.t. Visuose gyvuliuose matoma Dievo Kūrėjo visagalybė, išmintis ir gerumas.

    Todėl ir su gyvuliais turime elgtis kilniai, negalima jų kankinti. Tačiau yra tokių, kurie su gyvuliais elgiasi taip, lyg gyvuliai būtų bejausmiai, nejaučiantys skausmo. Ne, jie jaučia skausmą. Nuodėmė yra juos beširdiškai mušti, laikyti alkanus, šaltyje, srutose. Nuodėmė yra krauti tokį vežimą, kad betempdamas arklys suserga arba net krinta. Nusideda tie vaikai, kurie drasko paukštelių lizdus, ardo skruzdėlynus, žaisdami visaip kankina gyvulėlius, drugelius. Nuodėmė ir tiems medžiotojams, kurie šaudo tik dėl malonumo - nušauna ir numeta, nepasiimdami maistui. Kenksmingus gyvūnus naikinti galima, tačiau kankinti juos - nuodėmė.

    Yra pastebėta, kad gyvulių kankintojai esti žiaurūs ir žmonėms. Vienas mirties bausme nuteistas žmogžudys prieš pat bausmės įvykdymą prisipažino: “Kai buvau jaunas - labai mėgdavau kankinti gyvulius. Vėliau ir žmogų nužudyti buvo vieni niekai. Štai todėl ir mirštu kartuvėse”.

    Senovėje gyvulių kankintojus labai griežtai bausdavo. Atėnuose vienas berniukas sugavo kurapką, išdūrė jai akis ir paleido. Jis buvo atiduotas teismui ir nuteistas net mirti dėl to, kad iš tokio žmogaus, kuris savo jaunystėje rodė tokius blogus palinkimus, nebus nieko gero.

    Nors retai, bet pasitaiko ir priešingų nukrypimų. Kai kurie, ypač kai kurios, taip pamilsta gyvulėlius, sakysim, kates, šunis, kad labiau rūpinasi jais, o ne čia pat kenčiančiais žmonėmis. Vienai poniai, kuri labai mylėjo savo šunį, jos parapijos klebonas kartą juokaudamas pasakė: “Daug naudingiau būtų, kad ne gyvulį taip mylėtum ir globotum, o kokį našlaitį ir Dievą”. Ačiū Dievui, kad pas mus tokių dalykų retai sutinkama.