Irena Lukoševičienė

     Šiame savo pranešime mėginsiu pasidalinti su 14-kos kartų - 28 mėnesių nuo 1990 metų profesinio darbo patirtimi Lietuvoje. Visai atsitiktinai 1989 metais Europos studijų savaitėje Gotlande - Švedijoj gyvenimo keliai suvedė su dr. V. Grabausku - dabartiniu Kauno Medicinos akademijos rektorium, kuris ten darė pranešimą apie Lietuvos žmogaus sveikatos stovį, ir beveik visose analizėse ryškiai vingiavo socialinių problemų kreivė. Nuo tada ir prasidėjo mano profesinis darbas ir galimybių ieškojimas socialinių problemų sprendime Lietuvoje. Per tą apie dvejų metų pradirbtą laiką Lietuvoje susidarė man realios galimybės beveik savo rankomis ir širdimi paliesti pačias giliausias ir skaudžiausias opas, daug ką suprasti, pažinti žmonių mąstymą ir realiai suvokti kartais žmonėms neperžengiamas uždangas sau padėti ar ieškoti išeičių.

T. Gediminas Kijauskas SJ JC direktorius (1972-1974).

     Socialinės problemos ir sunkumai lydi žmogų visais laikais ir visame pasaulyje. Problemų sąvoka ir jų pasireiškimas priklauso ar skiriasi nuo žmonių kultūros, civilizacijos, aplinkos sąlygų, vertybių ir daugelio kitų veiksnių. Kiekvienu atveju mes sutinkam žmogų jo gyvenamoj aplinkoj, kurį ištinka sunkumai, konfliktai, kritiški išgyvenimai ir išmuša iš normalių gyvenimo vėžių. Taip atsiranda žmogų - jo normalų gyvenimą palaužiantys išgyvenimai - problemos. To pagrinde susiduriam su žmonių, šeimos, aplinkos, visuomenės neat-sakymu į esminius poreikius, neatlikimu savo atsakomybių ir pareigų ar neišpildymu jiems priklausančių vaidmenų, o aplinkos ar valdžios autoritetai neišpildo savo vaidmens ir neišvysto į žmogaus poreikius atsakančias sistemas ir pagalbos ar preventyvines institucijas.

     Lietuvoj prasidėjus laisvėjimo procesui ir atstačius Nepriklausomybę, užsimezgė normalesni santykiai su vakarais ir išryškėjo socialinių problemų esmė ir su tuo susijusi profesinės pagalbos svarba.

     Prieš pradedant iškelti Lietuvoj giliausiai pasireiškiančias socialines problemas, reikia neužmiršti, kad lietuvių gyvenime dar neišblėso 50-ties metų sovietinės okupacijos paliktos marksistinės ideologijos pagrindai, kurie apima moralę, religiją, metafiziką, teisę, politiką, sąžinę, asmens supratimą bei vertinimą ir jų supančios aplinkos, kalbos, komunikacijos apraiškas. Visi šie elementai per 50 metų giliai buvo įspausti į žmogaus dvasinę mąstyseną bei elgesį ir 50-ties metų patirtis negali lengvai išnykti, nepalikus pasekmių, turint galvoje, kad pagal Marksą, dominuojančios, valdančios klasės galvosena apsprendžia ir dvasinę tautos mąstyseną. Laikas neleidžia giliau šį klausimą analizuoti, bet norintys galėtų sau rasti laiko savo asmeniškam gyvenime giliau išanalizuoti, kaip toli dar nueina marksistinės priespaudos šaknys Lietuvos žmogui ir jų problemų pasireiškimui.

     Iškelsiu pačias giliausias Lietuvoj išgyvenamas socialines problemas, kurios kliudo atgimusios Lietuvos progresą ir kelia susirūpinimą mūsų tautos ateitim.

     Skurdas ir nepritekliai žlugdo ir apsunkina didelę dalį mūsų tautos - nežinau tikslių statistikų - vienur kalbama apie 2/3 tautos, kitur 30-35%. Tai pasireiškia ekonominiu nepritekliumi, kuris užkerta žmonėms atrasti atsakymus į savo esminius gyvenimo poreikius. Kalbėdama šiuo klausimu, remiuosi prof. habil. dr. Algio Šileikos, (Darbo ir Soc. tyrimų Instituto direktorius), šią vasarą “Respublikoj” liepos 28-tos numeryje nagrinėjantį straipsnį apie Lietuvoje pasireiškiančią skurdo problemą.

     Paprastai skurdą iššaukia įvairios gyvenimo problemos: bedarbystė, ligos, nepakankamos biudžeto įplaukos, šeimyninės problemos - skyrybos ir ekonominių įplaukų netinkamas paskirstymas, alkoholizmas, socialinės ir sveikatos apsaugos sistemų trūkumas ir daug kitų žmoniškų problemų pasireiškimai.

     Pagal dr. Šileiką, šiuo metu pripažintas minimalus pragyvenimo lygis asmeniui 110 lt., o 1996 m. buvo 90 lt. per mėnesį; bet tai reikia suderinti su normalia šeimų išlaidų struktūra, pvz., 1996 metais buvo skiriama 70% maisto išlaidoms.

     Žmonių asmeninės pajamos įvairios - vidutiniškai miesto gyventojui - 350 lt., kaimo -268 lt. mėnesiui. Bendras vaizdas gal ir neatrodytų labai baisus, bet išryškinus atskirų kategorijų žmonių įplaukas, paaiškėja, kad 1996 m. 30% šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos.

     Vilniaus senamiestyje padaryti tyrimai parodė, kad tose šeimose, kur augo 1 vaikas -šeimos nariui per mėnesį teko 209 lt; kur 2 vaikai - 116 lt.; kur trys vaikai - 78,71 lt. Turint galvoje, kad sostinės pajamų lygis yra aukštesnis, tai aplamai daugelis šalies socialinių-ekonominių grupių gal net 50 ar net 70% gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Siekiant išvengti ir pagerinti šią situaciją, sunkus atsakomybės vaidmuo teks Soc. Apsaugos ir Darbo Ministerijai bei visai jos sistemai, kad sukurtų reikalingas savo biudžetui įplaukas, kurios atsakytų į skurstančiųjų poreikių patenkinimą.

     Alkoholizmas yra svarbus ir ryškus problematinis pasireiškimas Lietuvoje. Neturiu statistikų, bet yra bendra nuomonė, kad alkoholizmas Lietuvoje yra giliai visuomenę griaunanti apraiška. Vakaruose alkoholizmas yra laikomas socialinė liga, esanti 4-toje vietoje po širdies, vėžio, venerinių ligų.

     Alkoholikai paprastai yra trapios asmenybės su giliais emociniais konfliktais. Jų asmeninio saugumo jausmas yra menkas - štai, kodėl jie mėgina bėgti nuo savęs, pasigerdami, kai susiduria su kokia sunkesne problema, nepasisekimu, nusivylimu. Daugelis tyrimų parodė, kad nepagydomi alkoholikai buvo kada nors nuskriausti ir neišvystė pirminio saugumo jausmo, kuris gauna pirminius pamatus kūdikio ir vaiko pirminiam vystymesi - kur motinos meilė, priežiūra, rūpestis pasireiškiantis meilės, supratimo, pripažinimo ryšių; ir priešingai, jei vaikas auklėjamas įsakymais, bausme, reikalavimais, be jausminių meilės išreiškimo pagrindų - jis užauga su didelėm asmenybės spragom ir, progai pasitaikius, pajutus alkoholyje pasitenkinimą ir atsipalaidavimą nuo nemalonių išgyvenimų, lengvai ieško pasitenkinimo besaikiu gėrimu.

     Alkoholizmas yra labai ryški charakteristika vadinamų “asocialių šeimų”, kurios faktiškai yra išbrauktos iš normalaus lietuvių gyvenimo, kaip tautą gadinantis ir griaunantis elementas.

     Vakaruose mes žinome vadinamas “Hard to reach families”, kurios yra tos pačios “asocialių šeimų” problematikos. Tik vakaruose yra visuomenės ir profesionalų skirtinga pažiūra -yra išvystyta speciali “Hard to reach families” profesinės pagalbos metodika.

     Dažnai vadinamose asocialiose šeimose atsiranda skriaudžiami, išnaudojami, neprižiūrimi vaikai - jaunuoliai, kurie atimami iš šeimų ir auga institucijose, o jų šeimos lieka atmestos, kaip nereikalingas elementas. Tokiu sprendimu vaikas ar jaunuolis pastatomas prieš labai neigiamą ateitį, nes kiekvienam vaikui yra svarbūs šeimos tarpusavio santykiai, priklausomumas, šeimos dvasia. Todėl, iškilus reikalui, vaiką atskiriant nuo šeimos, svarbu, kad tai nevyktų bausmės, smurto, nuteisimo dvasia - bet pagalbos procesu; reikia ieškoti būdų ir profesinės pagalbos metodų, kaip atstatyti šeimoje normalesnį gyvenimą, kad nuskriaustas ar išnaudotas vaikas ar jaunuolis galėtų sugrįžti savo šeimon ir gyventų jo poreikių patenkinančioje atmosferoje.

     Šioje srityje Lietuvoje turiu pavyzdį preventyvinių programų panaudojimu šeimose sunkumus išgyvenančių vaikų perauklėjimui Krakių parapijoj, vadovaujant klebonui Romualdui Ramašauskui ir socialinei darbuotojai Zitai Matulionytei - vienai iš pirmųjų mano studenčių, kuri, atlikdama savo universiteto praktiką, turėjo progos susipažinti ir praktiškai panaudoti tą anksčiau paminėtą specialią šio tipo šeimoms pagalbos metodiką.

     Nusikaltimai yra kiti sunkiai kontroliuojami problematiški pasireiškimai įvairiais būdais, formom ir įvairiose srityse. Susiduriam su vagystėm, apiplėšimais, žudymais, apgavystėm, materialiniu ir dvasiniu išnaudojimu ir t.t.

     Prie čia paminėtų socialinių problemų priklauso ir sveikatos srityje išgyvenant nepagydomas ligas, invalidiškumą, mirtį - tai vis problemos, kurios sukelia gilius asmeninius, šeimos ir aplinkoj pasireiškiančius išgyvenimus.

     Dar viena gana ryški problema - Savižudybė, kuri ypač pasireiškia jaunų žmonių tarpe. Pagal statistikas, Lietuvoje kasmet nusižudo 30-40 jaunuolių ir merginų nuo 15 iki 19 metų amžiaus; ir vaikai nuo 10 iki 14 metų. Pagal šiuos duomenis, Lietuva yra šioj problemoj viena iš pirmųjų šalių Europoje.

     Pagal psichologės Danutės Gailienės šios problemos analizę, 1995 metais Lietuvoje 100.000 gyventojų teko 46 nusižudžiusieji. Jos duomenimis, vyrai žudosi 5 kartus dažniau negu moterys.

     Kas priveda prie savižudybių - ryšku: nusivylimas, nevilties situacijos, bejėgiškumas, desperacija, poreikių nepatenkinimas, frustracijos, intereso ir mąstymo akiračių susiaurėjimas, pasitraukimas į nebūtį. Žodžiu, savižudybė - tai bėgimas nuo sunkios beviltiškos situacijos, kas išreiškia vienišo, nelaimingo žmogaus nusivylimą ir pagalbos šauksmą.

     Mano profesinis darbas Lietuvoje prasidėjo sveikatos srityje - Kauno med. akademijoj ir išvystė jau realizuotą pagalbos metodiką, ruošiant profesionalus slaugos fakultete, o nuo šio rudens pradėti ruošti medikaliniai soc. darbuotojai bakalauro lygio.

     Šių visų čia iškeltų problemų pagalbos išvystymui mėgina giliai įsijungti Soc. apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir Mokslo min., Kauno med. akademija, mėgindamos savo institucijose išvystyti reikalingą filosofiją ir konkretų pagalbos pritaikymą, susiduriant su tos srities sunkumus išgyvenančiais žmonėmis ar šeimomis.

     Beveik visoje Lietuvoje veikia “Carito” vadovaujami Šeimų konsultacijos centrai, Pedagoginiai ir psichologiniai centrai švietimo srityje. Vaikų globos ir apsaugos institucijose prižiūrimi nuo šeimų atskirti nuskriausti ar neprižiūrimi vaikai ar jaunuoliai, kad jiems būtų užtikrintas saugumas, o šeimai išvystyta reikalinga pagalba. Šiaulių Pedagoginis universitetas jau mėgina rengti soc. darbuotojus, vadinamus soc. pedagogus. Švietimo ministerijos specialių programų departamentas, vadovaujamas Giedrės Kvieskienės, rūpinasi vaikų globos ir apsaugos sistemos išvystymu; 12-13 metų mokinių klasėse įvesta Vertybių ugdymo programa - atvežta ir pristatyta Rasos Kurienės iš Kanados, London, Ont.

     Pagrinde yra svarbu išvystyti sveiką šeimos gyvenimą, kad joje sveikai subręstų žmogus. Pagrinde yra trys pagrindiniai poreikiai: fiziniai, intelektualiniai ir jausminiai. Vaikui svarbu jo fizinis vystymasis ir organinių poreikių patenkinimas. Mokymas ir auklėjimas išugdo vaiko intelektualinį potencialą, o jo santykis šeimoje suformuoja sveiką jausmingumą ir emocijas. Šie trys faktoriai subrandina vaiką fiziškai, intelektualiai ir emociškai, todėl jie subręsta kaip autonomiška asmenybė, kuri gali daryti sprendimus, pasirinkti savo orientaciją pagal gyvenimo ir laiko sąlygas ir pan.

     Šeimoje vaikas turi jausti saugumą, kuris pasireiškia meile, supratimu ir pastovumu. Svarbu, kad šie visi elementai būtų tikri, o ne vaizduojami. Vaikas pajaučia netikrus šeimos jausmus, pasireiškiančius perdėtu lepinimu. Svarbu, kad vaikas nebūtų įtrauktas į šeimos konfliktus, kur jis būtų priverstas palaikyti vieno ar kito tėvų pusę. Mūsų konstitucijoj yra pabrėžtas faktas, kad “Šeima - visuomenės, tautos pagrindas”. Rimtai susirūpinkim, kad šis pabrėžtas faktas neliktų ant popieriaus, o taptų prasminga gyvenimo realybė. Todėl norint užbėgti už akių įvairiems tautą ir visuomenę griaunantiems išgyvenimams, pradėkim rimtai sudaryti sąlygas sveikam šeimos gyvenimo pasiruošimui ir esminių poreikių patenkinimui. Į šį preventyvinį darbą turėtų įsijungti organizacijos, šeimos, eiliniai asmenys ir įvairios su žmonėm dirbančios profesijos, nes preventyvinės programos turėtų būti mūsų aktyvios visuomenės rūpestis ir vykdymo dalis.

     Ypatingai norėčiau atkreipti mūsų labdaros organizacijų dėmesį, kad labdaros teikimas vyktų palaikant glaudų ryšį su anksčiau minėtų ministerijų specialių programų departamentais, sudarant aiškius planus, atsakančius į esminius problemas išgyvenančių asmenų ar grupių poreikius.

     Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas preventyvinių programų palaikymui ir išvystymui, į ką įeina tam gerai organizuotos jaunimo stovyklos, laisvalaikio užsiėmimai, pagalba esminių poreikių sveikam išgyvenimui. Būtų gražu, kad į šių darbų vykdymą aktyviai įsijungtų skautai - geriausia proga “gero darbelio” įgyvendinimui; ateitininkai, siekdami savo idealų vykdymo; parapijų ir labdaros vienetai organizuotų savo darbą Lietuvai, skaitydamiesi su esminių poreikių patenkinimu, kas užtikrintų pozityvią mūsų tautos ateitį.

     O kad visų šių išgyvenimų sunkumai palengvėtų, svarbu mūsų karitatyviniam darbe bendradarbiauti, analizuoti ir suprasti pagalbos prioritetus; apmąstyti, išdiskutuoti ir išryškinti, kokiu būdu ir kokia linkme būtų naudinga vykdyti Lietuvos žmonėms mūsų pagalbos darbą

.⃣Kun. Viktoras Kriščiunevičius, buv. Detroito lietuvių Dievo Apvaizdos parapijos klebonas, rugpjūčio 22 d. atšventė savo 75 m. sukaktį.