Spausdinti

Vaidotas Nevardauskas

    Buvo nuostabus vasaros rytas. Pievos, upė, miškas horizonte - viskas dar skendėjo rūke. Pirmieji skvarbūs saulės spinduliai lyg voratinklį plėšė rūko audeklą. Pamažu ryškėjo mistiniai reginiai. Galėjai įžiūrėti baltas pasakų pilis, ilgakarčiais žirgais kinkytas karietas, melsvais besiplaikstančiais šydais liaunus kūnus apsivijusias laumes... Toks buvo pirmas mano rytmetis Gimtinėje. Pirmas po labai ilgo išsiskyrimo. Prabėgo dešimt gražiausių žmogaus gyvenimo metų, kai berniukas virsta jaunuoliu, maža mergaitė - nuotaka. Tačiau nei atstumas, nei laikas nepakeitė širdies. Buvau toks pat vaikiškai naivus it tyras. Vėl buvau vaikas.

Miško muziejus “Girios aidas” prie Druskininkų.    Algimanto Kezio nuotr.

    Tiesa, grįžau dar vaikas, bet keliu savojo kaimo nuėjau netoli. Ne dėl to, kad neskubėjau. Tiesiog negalėjau kitaip. Vis nuklysdavau nuo kelio į pievas, į paupį, į pušynėlį. Viskas buvo lyg ir taip pat, bet aš jaučiausi lyg antrą kartą gimęs. Į ilgesio išdegintą sielą iš naujo reikėjo surinkti gimtosios žemės kvapus, garsus, spalvas. Klaidžiojau ir klaidžiojau pievomis, virpinau plonas smilgų stygas, delnais glosčiau vešlią vasaros žolę. Norėjosi prisiglausti prie kiekvieno medžio, išbučiuoti beržų kasas. Neprisimenu, kada nuovargis pakirto kojas. Kritau aukštielnikas į šviežiai sukrauto šieno kupetą.

    Svaigino džiūstančio šieno kvapas. Graudžią melodiją smuikavo žiogai. Jie grojo tik man - vieninteliam sugrįžusiam. Ačiū jiems. Švelni muzika ramino sielą, ir aš prisnūdau.

    Nubudau anksti. Saulės spinduliai jau glostė medžių viršūnes. Saule, kaip tavęs ilgėjausi. Nejaugi tu mane taip švelniai sutinki, nepamiršai?

    Pakylu iš kvepiančio guolio. Upelyje nusiprausiu veidą, rankas, ir į kelią. Jau einu, bet keistas tas ėjimas. Negaliu patikėti, kad tai ne sapnas. O jeigu atsibusiu - ir viskas išnyks kaip miražas? Krūpteliu. Virš galvos pasigirsta vėjo šniokštimas. Jis vis artėja, ir netikėtai prie pat mano kojų parpuola balandis. Čia pat klastingai pritupia paukštvanagis. Juk tai pagalbos šauksmas! Balandis pasirinko mane savo užtarėju. Priklaupiu, pakeliu jį, širdelė spurda mano delnuose. Paukštvanagis, supratęs, kad pralaimėjo kovą, nusipurto dulkes, susitvarko plunksnas ir nuplasnoja. O balandėlis? Jis baukščiai žiūrėjo man į akis lyg klaustų, ar aš tikrai geresnis už tą, ką tik nuplasnojusį. Atsargiai priglaudžiu balandį prie krutinės ir paglostau galvelę. Nebijok, aš tavęs nenuskriausiu. Ir kaip galėčiau, juk pats ką tik ištrūkau iš dar baisesnio maitvanagio nagų.

    Manojo vanago būta daug žiauresnio. Jis užkapojo šimtus tūkstančių tokių kaip aš, tame tarpe ir mano tėvelį. Buvau septynerių, kai paskutinį kartąjį mačiau. Jį nubaudė už meilę. Taip, už meilę! Mano tėvelis, kaip ir tu, pilkas paukšti, mylėjo žydrą padangę, savo žemės lopinėlį, o labiausiai, žinoma, mus - savo vaikus. Po jo mirties mano mamytė, aš ir mano jaunesnysis brolis buvome išvaryti iš savo namelių ir išvežti už tūkstančių kilometrų. Mes taip pat buvome pasmerkti mirti. Bet išgyvenome. Aš visada maniau ir manysiu, kad kiekvienas turime savo angelą sargą. Kaip kitaip paaiškinti stebuklą, kad po tiek metų, po tiek vargo, ligų ir kančių vėl stoviu savo gimtojoje žemėje.

    Taip toli nuklydau mintimis. Reikėtų eiti. Manęs turbūt laukia seneliai. Nors vargu, ar laukia? Suprantu tave, balandėli, tu turbūt norėtum skristi, bet prašau, nepalik manęs dabar. Aš tiek daug dar noriu papasakoti. Tu - likimo man atsiųstas draugas. Palengvink man širdį - išklausyk. Tikrai nenuskriausiu tavęs. Kalbu ne žodžiais, širdimi. Paukštelis, lyg suprastų mane -nurimsta. Mudu pamažu nueiname vieškeliu. Tuo pačiu vieškeliu, kuriuo vaikystėje ėjau į mokyklą.

    Mokykla buvo tolokai - miestelyje, maždaug trys kilometrai kelio nuo namų. Kaip smagu buvo eiti į mokyklą žiemą. Avėjome klumpėmis, todėl nereikėjo nei slidžių, nei pačiūžų. Tiesa, labai jau neilgai tas apavas tverdavo, bet nei vienas kalnelis pakeliui į mokyklą nelikdavo neaplankytas. O jau grįžtant... Grįžtant visai pamiršdavome ir namus, ir laiką, ir klumpes. Gaudavome grįžę pylos, bet vis tiek negalėdavome susiturėti. Kai nebetverdavo klumpės, vietoj rogučių panaudodavome medines kuprinėles. Ir mokytoją dar prisimenu - toks aukštas, akiniuotas.

    Lietuviškai mokslus ėjau tik ketverius metus. Sibire vėl teko pradėti iš naujo, tik jau rusiškai. Ten ir baigiau septynmetę, paskui įstojau į Irkutsko Dailės mokyklą. Būtent ten, tolimame Sibiro mieste, mane ir pasiekė nelaukta žinia: aš laisvas! Nebegaliu tiksliai nusakyti, ką tada jaučiau. Rodėsi, išaugo sparnai. Norėjosi tuoj pat išskleisti, pakilti ir skristi, skristi, skristi... Kad tik greičiau į vaikystės legendų ir pasakų šalį.

    Tu, balandėli, gal niekada nebuvai taip toli nublokštas ir atkirstas aklina siena? Tu - paukštis. Tu turi sparnus. O aš buvau bejėgis. Viskas ką turėjau - tik nenumaldoma, neišmatuojama, iki skausmo gili meilė Lietuvai.

    Nebesulaukiau vakaro. Neatsisveikinau nei su mamyte, nei su broliu. Jiedu gyveno toli nuo mano mokyklos - taigoje. Nebegalėjau gaišti, deginte degino ilgesys.

    Geležinkelio stotis... Kažkoks traukinys... Nesvarbu koks - svarbu į ten, į Lietuvą. Be bilieto, be maisto, be pinigų. Viskas nesvarbu -juk dunda ratai, jau dunda...

    Be galo ilgai dundėjo ratai. Pro vagono langus slinko kalnai, upės, miestai, miškai, didžiuliai tiltai. Žiūrėjau pro langą plačiai atvertomis akimis, bet tie vaizdai nevirpino širdies. Viskas buvo svetima. Mintimis ir visa siela jau buvau gimtinėje.

    O šiandien aš tikrai čia. Ir jau visai nebetoli iki senelių namų. Už posūkio - senieji dvaro rūmai, apipinti įvairiausiomis legendomis. Norėčiau užsukti, bet tuomet dar keletą dienų negrįšiu namo - tiek daug čia prisiminimų. Sąmoningai praeinu dvarą. Štai ir senelių šilas. Kaimo gyventojai jį vadino “Gyvatyne”. Ir ne be reikalo - gyvatė buvo dažnas svečias ir bočių moliu grįstoje pirkelėje. Šile taip tankiai sužėlę bruklienojai, gausiai pribarstyta mėlynų uogų karolių. Svaigsta galva nuo gailių kvapo. Prieš daugelį metų šiame šile kasė durpes. Mano senelis buvo vyriausiasis šio darbo organizatorius. Aš irgi buvau jo pagalbinikas. Labai didžiavausi, kad ir man buvo leista varyti arklius, kurie suko durpių gamybos sraigtą. Saulė negailestingai kepindavo, skaudžiai geidavo gyliai, kamuodavo troškulys.

    Bet sustoti nevalia - sustosiu aš - sustos gamyba. Jaučiausi esąs be galo reikalingas ir nepamainomas.

    Senelis nedirbdavo - papsėdavo pypkę ir prižiūrėdavo, kad sklandžiai vyktų darbas.

    Palieku šilą. Liko paskutinė svarbi kelio atkarpa - bažnyčia ir senos kapinaitės. Vėl virpa širdis. Prisimenu, kaip jaudindavausi, kai sekmadieniais patarnaudavau šv. Mišioms. Altorius buvo toks aukštas - man sulig smakru, ir taip bijodavau, kad neišmesčiau iš rankų šv. Evangelijos. Visada neapsakomai jaudinausi per Mišias. Choras, vargonai, žvakių jūra, svaiginantys smilkalai - visa tai sukurdavo nenusakomą dvasios pakilimą.

    Ach, visai pamiršau tave, balandėli. Turiu tesėti savo pažadą. Pametėjau paukštį į padangę ir mintyse linkiu jam laimės. Balandėlis nuplasnoja link girios.

    Laikas ir man pagaliau į namus. Jie čia pat, už posūkio. Jau matau. Taip, tai tas pats mažas namelis. Tik gal kiek pritūpęs ir gonkelės apgriuvusios. Liūdniau atrodo iš molio plūktas tvartelis - jo sienos kur ne kur kiaurai įgriuvusios. Ir stogelis skylėtas. Iš karto nesuvokiau, kad kažkas vis dėlto ne taip. Pagaliau suprantu -nėra medžių. Kas išdrįso pakelti ranką prieš seną ąžuolą, kas išdraskė mano obelyną? Skaudžiai nudiegia širdį. Skruostu nurieda ašara.

    Atsargiai beldžiu į duris - tyla. O kas, jeigu senelių nėra? Bet ne - virsteli durys. Matau giedrą senelės veidą. Ji žiūri į mane ir klausia, kokiu aš reikalu. Virpėdamas iš susijaudinimo aiškinu, kas esu. Nerišliai pasakoju, kodėl esu vienas, kad mama su broliuku dar liko Sibire. Kol aiškinuosi, tarpdury pasirodo senelis. Nebereikėjo žodžių, dabar kalbėjome akimis. Prispaudė senelis mane savo glėbyje ir ilgai nepaleido, paskui abu pravirkome.

    Žinoma, vėliau buvo balta linine staltiese užklotas stalas, buvo gardžios lietuviškos vaišės. Ėjo giminės, draugai, visi verkėme, šnekėjomės ir vėl verkėme. Pagaliau šioje senoje senelių gryčioje po dešimties ilgų metų aš vėl buvau lietuvis. Ne “čehocas,” ne “liaudies priešas,” ne “fašistas” - o lietuvis.

    Žinoma, ir Tarybų Lietuvoje manęs niekas nelaukė. Man buvo uždaros daugelio aukštųjų mokyklų durys. Aš turėjau “dėmę” - negarbingą praeitį. Bet aš niekada neslėpiau savo vaikiškos praeities.

    Tada man svarbiausia buvo, kad turiu namus - senelių sodybą. Kol grįžo mama su broliu - man tai buvo vieninteliai brangiausi namai. Kur aš vėliau besimokiau, kur tik buvau keliavęs, - visada ten skubėjau. Ten nešiausi savo džiaugsmus ir ašaras, nuoskaudas ir meilę.

    Dabar aš pats esu senelis - turiu anūkų. Iki šiol nesuprantu, kodėl mes taip nebranginame savo namų. Kodėl laimės ieškome kitur - kažkur už vandenynų. Argi būtina pirma prarasti, kad suvoktum, kaip tai buvo brangu? Ar galima siekti gerovės nematant aplinkinių skriaudų ir ašarų, atsižadant savo artimųjų ir draugų?

    Šį laišką norėčiau baigt šv. Pranciškaus Asyžiečio kreipimusi į Kristų:

    “Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas. Kitus suprasti, o ne pats būti suprastas, kitus mylėti, o ne pats būti mylimas, nes kas duoda - gauna, kas atleidžia, tam atleidžiama, kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi”.