Spausdinti

VALERIJA VILČINSKIENĖ

VIZIJA

     Aukštai, toli tavęs ieškojau, —
     Šviesiausia vizija buvai.
     Skaičiau — kitiems nuplovei kojas,
     Juos meilės žodžiais gaivinai.

     Aukštai, toli tavęs ieškojau, —
     O tu many juk gyvenai.
     Ir kaip lig šiolei nežinojau,—
     Neskyrė erdvės mūs, kalnai.

     Aukštai, toli tavęs ieškojau, —
     Tu atvedei keliu j širdj
     Žaliu lauku vynuogienojų
     Pavargusį, ištroškusį pagirdyt.

     O kur nueičiau be tavęs?
     Kur rasčiau mintį, žodį, duoną?
     Audrų ir polaidžių upes,
     Gyvenimą, tik meilei duotą?

     Ir ko ieškočiau be tavęs —
     Pradžių Pradžios? Prasmių Prasmės?
     O darbus kam, mintis pašvęst
     Be tavo meilės didelės?

     Tik tavo Valioje prasmė ateina,
     Kada maldoj suklumpame maži.
     Gyvenimą, mirties savosios kaina,
     Kaip dovaną vaikams neši.

MŪS LAIŠKAI

     Mūs laiškai svetimi,
     Jų pavargusios mintys, nejaukios.
     Abejot buvimu jų imi,
     O nelaukiamus laikas išbraukia...

     Jų apsunkus našta. Jų vardai netikri,
     Žodžių balsas jausmuos neužaugo.
     Juos rašysism, skaitysim svojonėj, minty.
     Atminimai tikėjimą saugos.