Spausdinti

 (PLB Švietimo komisijos rašinių konkurse premijuotas rašinys)

Daiva Šliaužytė

Punsko Kovo 11-osios gimnazijos 2-os klasės mokinė

******************

    Žemė, kas ji? Iš viršaus atrodo tarsi dėmėtas kamuolys, labai mažas, bet labai keistas. Iš tiesų, tai nepaprastas, stebuklingas kamuolys, kuris savo paviršiuje globoja milijonus miestų, miestelių, kaimų, o juose tūkstančiai tūkstančių žmonių. Žemė tarsi jungia visus žmones į vieną bendriją, į vieną didelę šeimą. Kažkur toje šeimoje, gal pačiame jos viduryje, o gal išorėje, esu aš, mažas bejėgis žmogeliukas, kuriam žemėje gyventi yra paskirtas tam tikras laikas. Na ir kas aš -vienas, tarp daugybės žmonių? Vienas: be tėvų, be draugų... Niekas. Taip, aš niekas, nes vieniša, be artimų aš bejėgė, tarsi mažas, audroje besiblaškantis drugelis ar vėjo nešamas lapelis. Todėl aš juos visus gerbiu: draugus, tėvus ir net mokytojus, nes juk jie mane moko gyventi, veda per slaptą knygų pasaulį, moko suprasti kiekvieną žvėrelį... Man jie visi labai brangūs, bet brangiausia iš visų yra šeima.

    Kas mano šeima? Tėveliai, seserys ir brolis. Jie man svarbiausi. Aišku, turiu ir senelius, dėdes, tetas, pusseseres, pusbrolius, tačiau mano gyvenime jie vaidina jau mažesnį vaidmenį. Tėveliai - tai brangiausi žmonės Žemės rutulyje. Jie man suteikė gyvybę, išmokė mylėti pasaulį. Išmokė atskirti gėrį nuo blogio ir gerbti kitus žmones. Jie mano parama kasdieniame gyvenime. Jie - šviesiausias spindulys, šviesiausia žvaigždė, rodanti man tiesų ir dorą kelią. Be jų mano gyvenimas būtų beprasmis, niūrus ir liūdnas. O kas gi pirmą kartą mane apkabino, pabučiavo, kas pirmą kartą į mane nusišypsojo, jei ne brangūs tėveliai?... Taip, jie mane užaugino, išauklėjo. Niekados neužmiršiu pirmos ekskursijos į Lietuvą, į kurią mane nusivežė mama ir tėtis. Kokia aš tada buvau laiminga... Niekada pati nebūčiau pažinusi tiek naujų vietų, miestų, kiek jie man parodė. Už tai jiems didelis ačiū! Ir nors žinau, kad kažkada gal reiks su jais dalinai išsiskirti, sukurti savo šeimą, tačiau aš jų niekados nepaliksiu. Visados bus jie man svarbiausi, brangiausi ir mylimiausi.

    Mano seserys... Man jos ne tik sesutės, bet ir geriausios draugės. Jos niekada neatsako pagalbos. Ir tikrai be jų aš būčiau labai vieniša ir “neturtinga”. Juk nuo jų išmokau atskirti tikrą meilę nuo draugystės. Jos mane išmokė gražiai šukuotis, rengtis, pinti lėlėms kasas... Seserys man labai brangios. Visada būsiu joms dėkinga už tai, kad manęs neapleido, neatstūmė. Nors ir buvau jauniausia, niekados man neatsakė pagalbos. Ir dabar, nors jos jau kartu su manim negyvena, nors sukūrė jau savo šeimas, manęs nepalieka. Dažnai aplanko, padeda moksle, mane užtaria. Aš ir pas jas dažnai nuvažiuoju, padedu joms. Labai jas gerbiu, nes žinau, kad seserų jau daugiau neturėsiu. Mes dabar artimesnės negu anksčiau. Seniau būdavo visko: peštynių, barnių... O dabar? Dabar to nėra. Dabar aš supratau, kad pykti neverta, neverta skaudinti jų ir savęs, nes jos man ir yra brangiausios šeimos dalis.

    Brolis, kaip gaila, kad jį tik vieną turiu. Jis tikras auksas. Dar kai buvau maža, jis mane vežėsi prie ežero, mokė važinėti dviračiu. O kas gi kitas, jeigu ne brolis, išmokė mane atskirti įvairias dainas garsių dainininkų ir ansamblių? Tiesiog paleisdavo man magnetofono juostelę, o aš pasakydavau, kokia tai daina ir kas ją dainuodavo. Puiku, ar ne? Ir nors jis už mane nemažai vyresnis, neatstumdavo manęs net prie savo draugų. Aš jį labai myliu, nes tai antras (po tėtės) vyras, kurį galiu mylėti tyrai ir atvirai. Be jokio skausmo, melo, apgaulės ar pavydo. Tai tikra, įgimta ir amžina broliška meilė.

    Man šeima - tai viskas. Tai brangiausias “daiktas” mano gyvenime. Nežinau, ką aš padaryčiau, jeigu ji staiga “išnyktų”, mane paliktų. Tiesiog negaliu apie tai pagalvoti.

    Labai svarbi ir tolimesnė šeima: seneliai, dėdės, tetos... Labiausiai iš jų gerbiu senelius. Tai nuostabūs žmonės, išgyvenę daug linksmų ir liūdnų dienų. Jie taip kaip tėvai visi mane paguodžia, man padeda. Atsimenu, kad močiutė pas mus atvažiuodavo pabūti, kai tėvai kažkur išvykdavo. Tie vakarai, dienos būdavo nuostabios. Nekantriai laukdavau močiutės pasakos, kiekvienos istorijos apie senolių gyvenimą, praeitį. Niekada jų neužmiršau. O senelis? Jis mane išmokė lošti kortomis.

    Dažnai nuvažiuojam visa šeima pabendrauti. Būna labai smagu. Kalbame, dainuojame, kai kada lošiame kortomis. Man šeima - tai didžiausias turtas, kurį žmogui gyvenimas gali padovanoti. Be jos aš būčiau visai kitas žmogus: bevertis, niekam nereikalingas, vienišas. Neturėčiau tikslo gyventi.

    Labai didelį vaidmenį mano gyvenime atlieka mokykla. Dažnai girdėjau, kai draugai skundėsi, kad į mokyklą toli, kad nesinori taip toli vaikščioti. Aš tokių problemų niekada neturėjau. Ką man reiškia mokykla? Ji man antri namai. Joje aš praleidžiu pusę dienos. Manau, kad jeigu jos nebūtų, nesugebėčiau nei taisyklingai parašyti laiško. Mokykla man atvėrė paslaptingą knygų pasaulį. Išmokė suprasti “auksines” ir labai svarbias rašytojų mintis, kurios žmogui padeda suprasti gyvenimo paslaptis. Mokykla globoja labai didelį knygų rinkinį - biblioteką, todėl aš pažinau daug įdomių istorijų, kurių niekur kitur nerasčiau.

    Taip, ji man antri namai, dar viena didelė, o gal net didžiausia šeima. “Po savo sparnais” augina ji daug vaikų, jaunuolių, kurie ilgainiui tampa suaugusiais žmonėmis. Tai mokykloje vaikai išmoksta bendrauti su kitais, nors anksčiau to mokė ir tėvai. O kas mane išmokytų įvairių užsienio kalbų, jeigu ne mokytojai? Tik jų dėka pramokau rusų, anglų kalbų. Norėčiau dar pramokti vokiečių ir prancūzų kalbas. Mokykla man padeda pasiruošti tolesniam gyvenimui, rinktis profesiją. Esu taip pat labai dėkinga už tai, kad suteikė ji man galimybę mankštintis, sportuoti. Aš pati niekada nebūčiau turėjusi tiek užsispyrimo, kantrybės ir jėgų, bent tris valandas savaitėje skirti mankštai. Bet svarbiausia, mokykloje pasijutau vertinama kitų ir reikalinga. Kiekvienas gautas penketas ar ketvertas suteikdavo man daug džiaugsmo. Labai man svarbu, kad mokykloje suradau būrį draugų, be kurių gyvenimas neturėtų jokios prasmės.

    Jie man tarsi broliai, seserys. Niekada manęs nepalieka nuliūdusios. Visada suranda šiltų žodžių, kuriais sugeba mane paguosti, pralinksminti, užjausti. Dauguma geriausių draugų, tai klasės draugai. Jie visada šalia: ir pamokos metu, ir pertraukos, o net ir už mokyklos ribų. Jie man nepakartojami ir nepakeičiami. Dažnai susirinkę linksminamės, džiaugiamės, dainuojame, šokame. Mano pačios laimingiausios ir linksmiausios valandos prabėgo draugų būryje. Tai jiems turiu padėkoti už tai, kad galiu juoktis, šokti, džiaugtis, nes pati to padaryti nesugebėčiau. Neturėtų tai tiesiog prasmės. Niekuo neblogesni už klasės draugus ir kiti draugai, pažinti kažkur diskotekoje, ekskursijoje... Mano manymu, kuo daugiau jų turėsiu, tuo būsiu turtingesnė. Nes tikri draugai - tai man didelis turtas. Aišku, pasitaiko tarp mūsų ir nesusipratimų, bet tai normalu.

    Su draugais aš išgyvenu pačias gražiausias, kartais ir sunkiausias akimirkas. Juk būna taip, kad kažko tėvams negali papasakoti, tiesiog nežinome - kaip, o draugams galime pasakyti viską, net didžiausią paslaptį.

    Labai man gaila žmonių, kurie draugų neturi. Juk tokių yra, tiesa? Jie gali būti turtingiausi, bet už pinigus draugo nenupirksi. Man atrodo, kad tokie žmonės yra labai vieniši ir liūdni. Jie elgetos, vaikštantys po Žemę ir ieškantys, prašantys trupinėlio laimės, lašelio džiaugsmo.

    Negaliu sau tiesiog įsivaizduoti, kad kažkokia jėga išplėštų man draugus, atimtų juos. Be jų aš negalėčiau gyventi, nerasčiau prasmės be tikslo klaidžioti gatvėmis - o su draugais, tai tarsi ekskursija. Būna ir taip, kad nuvažiuoju į šokius ir nematau jokio savo draugo. Iš karto noriu važiuoti namo, neturiu tikslo ten pasilikti, bet kai pamatau bent vieną iš jų, iš karto širdis ima greičiau plakti. Veidas man nušvinta, o akys net pradeda blizgėti. Manau, jog taip ir turi būti.

    Jūs klausiat, ką man reiškia draugai? Jie man -viskas: liūdesys, džiaugsmas, juokas, ašaros, meilė. Jie man padeda pasirinkti gyvenimo kelią, saugo, kad nepasukčiau į “nedorą vieškelį”, “globoja” mano mintis ir paslaptis. Be draugų aš būčiau niekas. Klaidžiočiau kažkur Žemės gilumoje, būčiau tarsi paklydęs paukštelis, nesurandantis kelio namo. O gal nenorintis jo surasti?

    Šeima, mokykla, draugai... Atrodo, jie visi panašūs, betgi kaip labai skirtingi. Jie vienas kitą papildo, visi kartu “suklijuoja” atsiradusius tarpus. Jeigu pritrūktų man šeimos, aš mirčiau iš liūdesio, sielvarto, skausmo. Jeigu atimtų man kažkas draugus, aš tapčiau vieniša ir labai nelaiminga. O jeigu kartais prieš mane uždarytų mokyklos duris, aš suklupčiau ir nebegalėčiau pasikelti. Žinau, ateis laikas, ir reikės ją palikti, bet dabar aš tam dar nepasirengusi, aš dar neišmokau viso to, ko privalėčiau išmokti ir žinoti. Taigi šeima, mokykla ir draugai - tai svarbiausi “ramsčiai” mano gyvenime. Tai brangiausias auksas, neįkainojamos brangenybės, kurių iš mano širdies, mano sielos, niekas niekada neišplėš.

    Taigi, Žemė, kas ji? Kamuolys, kabantis rutulys? Ne - tai stebuklingi, šilti namai. Ne tik mano, bet ir mano šeimos, draugų ir visų, visų žmonių. Joje mes visi susitikom ir tapom neišskiriama bendrija, šeima.

* * * *