Spausdinti

Paruošė Marija A. Jurkutė

KAUNO 12-AJAI VIDURINEI MOKYKLAI -S. LOZORAIČIO VARDAS

     Kauno 12-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Stasio Lozoraičio vardas ir nuo šiol ji vadinsis Kauno Stasio Lozoraičio vidurinė mokykla. Pasivadinti iškilios Lietuvos asmenybės S. Lozoraičio vardu pageidavo mokyklos bendruomenė. Šiam mokyklos norui pritarė ir ponia Daniela Lozoraitienė, neseniai viešėjusi mokykloje. Be to, mokyklos bendruomenė mano, jog S. Lozoraičio atminimas kol kas nėra pakankamai įamžintas Lietuvoje, tad jo vardo mokykla bus vienas iš pagarbos ir atminimo ženklų. Mokyklos muziejus renka medžiagą apie S. Lozoraitį ir sausio mėnesį žada mokykloje atidaryti jam skirtą parodą. (Kauno diena Nr. 270)


James R. Thompson Center and the Chicago Title and Trust Tower, Chicago, Illinois.

DAINA — IŠTIKIMOJI NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ PALYDOVĖ

     Lietuvos kariai nuo šiol galės dainuoti tas dainas, kurias dainuodavo jų protėviai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas parengė ir išleido rinkinį “Nepriklausomybės kovų dainos”.

     Jame sudėta 173 dainų tekstai ir 90 melodijų. Be to, knygoje yra įvadinis skyrius, prisiminimai ir komentarai. Leidinį sudarė instituto mokslinės darbuotojos Vita Ivanauskaitė ir Jūratė Gudaitė, apipavidalino dailininkas Saulius Chlebinskas. Jos išleidimą parėmė nepriklausomybės 80-mečio minėjimo komisija.

     Tai nepaprasta knyga. Pirmą kartą išleidžiamos dainos, kurios gimė nepriklausomybės kovų apkasuose ir skambėjo iki 1940-ųjų metų, kai buvo likviduota Lietuvos kariuomenė. Ir šių dienų kariams bus įdomu žinoti, kad Lietuvos kariuomenė gimė kartu su dainomis. 1918-1920 metais, kaip ir 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, ginti Tėvynę padėjo daina. Naujasis leidinys dar kartą patvirtina, kad daina yra ištikimoji kelių į Nepriklausomybę palydovė. (Kauno diena Nr. 236)

KAUNO ZOOLOGIJOS MUZIEJUJE -UNIKALUS EKSPONATAS

     Dabar kauniečiai žirafą galės pamatyti ne tik Zoologijos sode, bet ir Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Atnaujintoje muziejaus ekspozicijoje žirafa Benas tapo didžiausiu mažųjų lankytojų džiaugsmu.

     Žirafos iškamšos gamybos technologija niekuo nesiskiria nuo kitų žinduolių. Kailis buvo ploninamas, rauginamas ir dezinfekuojamas. Net tonos molio prireikė surinkto skeleto aplipdymui. Akis Benui meistrai pagamino iš organinio stiklo, o galvą pasuko taip, lyg ji žvelgtų į lankytojus. Žirafos iškamša muziejui kainavo apie 30 tūkst. Lt.

     Muziejaus biologinių preparatų dirbtuvėse neseniai padarytos dviejų orangutangų, smauglio, karpuočio, įvairių žuvų iškamšos. Jas gaminantys meistrai pagal užsakymus įamžina Lietuvos medžiotojų trofėjus bei ekspedicijų laimikius.

     Vienas didžiausių Baltijos šalyse Zoologijos muziejus turi per 300 tūkst. eksponatų. (Lietuvos aidas Nr. 225)

ATSTATOMA KARALIAUČIAUS KATEDRA

     Praėjus 54 metams po Karaliaučiaus katedros subombardavimo 1944 m. rugpjūtį, skambant Wolfgango Amadeus Mozarto “Requiem” buvo iškilmingai pažymėta stogo virš centrinės katedros navos rekonstrukcijos pabaiga.

     Pastatyti didžiulį varinį stogą padėjo Hamburge leidžiamo Vokietijos savaitraščio “Die Zeit” fondo surinkti 1,25 mln. markių. Atgijusi katedra, anot Rusijos ir Vokietijos restauratorių, taps Karaliaučiaus atvirumo pasauliui ir jo kultūros simboliu.

     Sovietiniais laikais buvo kėsintasi sulyginti su žeme XIV a. statytos raudonų plytų bažnyčios griuvėsius, kurie tariamai priminė Prūsiją ir militaristinę praeitį. Juos išgelbėjo gana gerai išsilaikęs filosofo Immanuelio Kanto kapas. Prasidėjus pertvarkai ir susilpnėjus ateistinėms valdžios nuostatoms, keli rusai 1992 m. įkūrė firmą “Kafedralnyj sobor”, kurios tikslas buvo apsaugoti katedros griuvėsius ir pagal galimybes juos atstatyti. Vėliau jie susilaukė finansinės paramos bei konsultacinės pagalbos iš Vokietijos.

     Atstačius katedrą, tikimasi, kad į ją sugrįš gyvenimas - čia numatoma rengti kultūros renginius, koncertus, ypatingomis progomis - ekumenines pamaldas. (Lietuvos aidas Nr. 207)

ĮKURTAS TARPTAUTINIS KRĖVOS FONDAS

     Susirūpinta Baltarusijos teritorijoje esančiu labai reikšmingu lietuvių istorijos paminklu - Krėvos pilimi. Tarptautinėje konferencijoje, kurią Krėvoje surengė Baltarusijos kultūros fondas, buvo patvirtinti tarptautinio Krėvos fondo nuostatai, išrinkta 15 narių valdyba.

     Tarptautinio Krėvos fondo nuostatuose įrašyta, kad Krėvos pilis - vienas pačių vertingiausių tarptautinės reikšmės architektūros paminklų. Fondo tikslas - išsaugoti ir atgaivinti šį paminklą. Pirmieji pilies konservavimo darbai buvo atliekami 1930 metais. Nuo to laiko nieko daugiau nepadaryta, nekalbant apie žalingą laiko ir aplinkos poveikį. Nekonservuoti Krėvos pilies griuvėsiai baigia sunykti.

     Konferencijoje buvo prisiminta, kad Lietuva apie 1985 m. padovanojo Baltarusijai visą Krėvos pilies fotogrametrinių matavimų negatyvių plokštelių komplektą. Analogiškas komplektas liko ir Vilniuje. Matavimus pagal Lietuvos kultūros ministerijos programą atliko Vilniaus universiteto specialistai. (Lietuvos aidas Nr. 207)

KODĖL MAŽĖJA VIŠTVANAGIŲ

     Kad ir kaip ten būtų aiškinama, vis dėlto esame mėsėdžiai. 1915 m. “Mūsų kalendoriuje”, kurį sutaisė Liudas Gira, rašoma, kad per 70 gyvenimo metų žmogus suvalgo 3 jaučius, 3 kiaules, 5 veršiukus ir 15 avinų. Taip buvo apskaičiuota daugiau kaip prieš 80 metų. Per tą laiką gerokai pasikeitė mūsų mitybos struktūra. Avinų beveik nematome, ir veršienos skanaujame mažiau. Užtat vidutiniškai per savo amželį dabar, neskaitant galvijų, sutašome apie 6 kiaules ir visą pulką -kokius 200 vištų. Matyt, tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl mūsų krašte pastebimai mažėja vištvanagių . Beje, praėjusiais metais į Lietuvą atvežta apie 6 tūkstančius tonų olandiškų, daniškų, prancūziškų vištų kulšelių. Ką užsieniečiai išmeta, mes perkame ir apsilaižydami valgome. Visai suvištėjom.

     Mūsų senoliai Kalėdų ir Velykų labai laukdavo dar ir todėl, kad prieš šias šventes slinko ilgo ir sunkaus, vadinamo sauso, pasninko savaitės. Tik nuo 1912 m. “iš dvasinės vyresnybės visi katalikai gavo tokius pasninkų palengvinimus: gavėnios metu leista valgyti mėsišką sekmadieniais (kelis kartus), pirmadieniais, antradieniais ir ketvirtadieniais (po vieną kartą)”; O per adventą net trečiadieniais ir penktadieniais buvo leista valgyti pienišką maistą.

     Laikotarpis nuo Kalėdų iki gavėnios pradžios buvo vadinamas mėsėdu. Tada žmonės galėjo kirsti lašinius ir graužti kauliukus kiekvieną dieną, išskyrus penktadienius. Todėl, artėjant Kalėdoms, visa Lietuva žvigino, skerdė kiaules. Nors dabar katalikams privalomų pasninko dienų nedaug telikę, nors mėsėdo terminas iš kai kurių žodynų jau ir dingo, tradicija prieš Kalėdas pjauti kiaules gyvuoja iki šių dienų. (Lietuvos aidas Nr. 251, 1997)

VIRŠ BAŽNYČIOS IŠKELTAS NAUJAS KRYŽIUS

     Kuršėnų miestelio (Šiaulių r.) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pasipuošė nauju kryžiumi.

     Pusantro šimto kilogramų sveriantį 3 metrų aukščio kryžių kaldino Klaipėdos meistrai, jis buvo iškeltas virš bažnyčios bokšto 40 metrų aukštyje.

     Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios bokštas nukentėjo karo metais. Surinkus lėšų, praėjusį pavasarį buvo pradėti atstatymo darbai. Užbaigus skardinimo darbus, į naująjį bokštą ketinama įkelti senąjį varpą. (Lietuvos aidas Nr. 221)

KADA PRASIDEDA XXI AMŽIUS

     Baigiantis XX amžiui, įvairūs oficialūs ir neoficialūs asmenys neteisingai įvardija XXI a. pradžią. Štai Lietuvos radijo laidoje kalbinama būsimo Lietuvos gyventojų surašymo pareigūnė pareiškė, kad gyventojų surašymas vyks 1999 m. gruodžio mėn., t.'y. XX a. pabaigoje, o šio surašymo rezultatus sužinosime 2000 metais, t.y. jau XXI amžiuje. Mano supratimu, 2000-ieji metai yra paskutiniai XX a. metai, o XXI a. prasideda 2001 m. sausio 1 d. Manau, pagaliau vieną kartą žiniasklaidoje reikėtų paskelbti tikrą XXI a. pradžios datą. Tada nebus klaidinama visuomenė, sumažės ginčų šeimose bei darbovietėse. (Nijolė Žukienė, “Lietuvos aidas” Nr. 187)

IR PREZIDENTŪRAI RŪPI 2000-ieji

     Prezidentūroje aptarta preliminari 2000 metų sutikimo programa, pavadinta Trilogija trisdešimtajai kartai, nes tik kas trisdešimta žmonių karta sutinka tūkstantmečių kaitą. Prezidentas V. Adamkus pabrėžė, jog svarbu, kad šventė neapsiribotų vien tik Vilniumi, o taptų visos šalies švente. (Dienovidis Nr. 44)