Spausdinti

(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

Nijolė Sabonytė

     Reikia žmonių užgydyti žaizdoms, negalei nugalėti, pasakyti Tiesai ir išmokyti Gėrio. Reikia žmonių tarnauti žmonėms ir dalyti vertybes, vadovauti ir ginti nuo Blogio...

     Lygiai reikia ir tokių žmonių, kurie kalbėtų kaip varpai kadaise visose šventėse, audroms artėjant, skausmų dienomis, kurie pradėtų maldą ir giesmę, tarnautų altoriui, visada ir visur pasakytų Dievo žodį, pašauktų patį Dievą ir Jį paduotų žmogui. Dievo vardu atleistų nuodėmes, palydėtų mirusius, laimintų ir šventintų visa, ką tik laiminti galima, vadovautų Dievo Bažnyčiai pasaulyje. Reikia kunigų. Pašventintų ir šventų!

     Kunigystė yra tarnystė. Ji visa yra skirta Kristui ir žmonėms, ji įsteigta žmonių ir Bažnyčios bendrijos labui. “Viešpats aiškiai pasakė, kad rūpestis savo kaimene yra meilės Jam įrodymas” (Sv. Jonas Auksaburnis, Sac 2,4). Kunigystė yra Jėzaus Širdies meilė. Tačiau reikia apsivalyti pačiam, prieš apvalant kitus. Reikia įgyti išminties, kad būtų galima jos mokyti kitus. Reikia tapti švyturiu, norint apšviesti kitus, pačiam artintis prie Dievo, norint kitus prie Jo vesti, būti Šventam, kad galima būtų šventinti, vesti už rankos ir išmintingai patarti. Tad kas yra kunigas?

     Jis - tiesos gynėjas, jis stoja greta angelų, su archangelais šlovina Dievą; į dangaus altorių siunčia atnašų aukas, tampa Kristaus kunigystės dalininku, atnaujina kūriniją, atkuria joje Dievo paveikslą, parengia ją dangaus gyvenimui, o svarbiausia: pats tampa sudievintas ir kitus sudievina.

     “Matydamas minias, Jėzus gailėjosi žmonių, ne jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens” (Mt 9.36).

     “Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir Sargą” (1 Pt 2,25)

     Ar ne mums tinka šios skaudžios ir guodžiančios mintys? Mūsų sumechanintomis ir pasipūtimo kupinomis dienomis nelabai kas nori jaustis ir vadintis klusnia ar klystančia avele. Bet ateina valandos, kada gyvenimo nuovargis, pasimetimo ir nesaugumo jausmas nukerta didžiavimąsi. Tada mes nesipurtydami leistume, kad paimtų mus ant pečių ar ant rankų tas stiprus ir rūpestingas Piemuo.

     Ne vien prislėgimo ar silpnumo valandą gera turėti nepražudantį, visus savuosius išganantį Ganytoją, Išganytoją, galintį mus užtikrinti: “Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras” (Jn 10,9). Tiesos žodžio pievas, dvasios jėgų upelius, rimties paunksmę kaitroje.

     Dėl gyvenimo dinamiškumo mes esame sutrikę: stulbinantys pasikeitimai veda prie nepažįstamų durų. Melas slepiasi už “demokratijos” ir kitų žodžių. Buitis dar smarkiau įtempia gyvenimo stygas. Dievas - sau, o gyvenimas - sau. Jei susilieja į vieną, tai tik kančios metu: mirus artimam žmogui, užklupus ligai. Ar gali kunigas grąžinti Kristaus mokymą jį praradusiems žmonėms? Koks jis turi būti, kad mes, žmonės, juo tikėtume ir sektume?

     Kunigas turi būti išsilavinęs žmogus, šviesus, kaip žiburys ant kalno, kad nepaklystume per klaidų girias žengdami, kad mūsų širdys ant jo rankų kiltų iš žemės skausmo aukštyn...

     Jis negali pavargti, nes tūkstančiai ateis ir reikalaus meilės, užuojautos, gero šypsnio, tėviško jautrumo šilumos. Jis turi išdrįsti pasaulyje, kuris tikrai nebemoka (o ar kada mokėjo?!) mylėti, būti MEILE, neatstumiančia nė vieno.

     Kunigas turi būti visada stiprus - stipresnis negu mes, kad atsiremt galėtų palūžę ir nualintos sunkių kovų mūsų širdys. Ir silpnas jis tebūna, kad puolusį suprastų, kad pakeltų rankas - tarsi medžio šakas, kuriose susisuktų lizdą kančios iškankinta vilties paukštė, kad širdį - lyg dykumą — vėlei prikeltų gyventi, kad nepasmerktų nusidėjėlio užmušt akmenimis... Tai jis pats pirmas turėtų ateiti pas bėdos ištiktuosius, apleistuosius ir vienišuosius. Savo gyvenimu jis turi padaryti regimą Kristaus gailestį.

     Kunigas turi būti kilnus ir didis, nešantis pareigų naštą, slepiantis savąjį skausmą ir dalijantis duoną, vedamas pašaukimo. Besinešiojantis tai, ką mes vadiname Dangum. Savoj širdy. Ir negailintis to visiems. Net - dalijantis - noriai ir gausiai...

     Jis - ir rūstus teisėjas turi būti, kad teistų tik teisingai, kaip Viešpats. Juk Kristus ne vieną kartą barė ir smerkė teisiuosius. Ir ne vieną kartą kaip pavyzdį rodė nusidedančiuosius. Dėl to, kad anie teisieji nebuvo tikri teisieji. Kristus mato kiaurai ir sprendžia teisingai.

     Kunigas — ir mažas turi būt, kad pasilenktų prie silpno, klystančio ir menko, ir - švelnus būti, nes tiktai meilė gydo visas negyjančias žaizdas, nušluosto nevilties ašaras, uždega tamsoje kelrodę žvaigždę.

     Kunigas turi būti šventas, nesuteršti Kristaus dovanos. Kas per jį vyksta, turi išlikti gryna. Dvasinė Šventimų sakramento galia yra panaši į šviesą: kas turi būti apšviestas, gauna ją spindinčią.

     Kunigas turi būti kitoks kaip mes visi, ir -mūsų brolis... Per šventimus Kristus jam suteikia kunigiškąją galią ir drauge malonę kunigiškai gyventi ir veikti. Kunigystės sakramentas įspaudžia sieloje neišdildomą žymę. Pašvęstasis yra ypatingu būdu susijęs su Kristumi, dangiškuoju Kunigu, ir į jį panašus. Savo kunigiškos galios jis negali prarasti niekuomet, jo rankos ir kakta Kristaus ženklu amžiams pažymėtos, jam atiduotos mūsų širdys ir mūsų likimai - kaip žiedai - įpinti į jojo kelią... Per jį mums prabyla Dievo lūpos, per jį Dievas ateina pas mus, laimina, gydo, atleidžia, išgano. Todėl ir norime, kad kunigas mums būtų MEILĖS atspindys.

     Šiandien, deja, daug visokių “mokytojų”, visokių “pranašų” ir “ganytojų”.

     Jau pats Kristus pastebėjo ir įspėjo, kad buvo (ir bus) ne tik gerų ganytojų, o ir “vagių” bei “plėšikų”, ir “samdinių” (plg. Jn 10,1).

     Vagis ateina vien tik vogti, naikinti. Jis išveda iš “kaimenės” (Bažnyčios) ir tiesaus kelio.

     Kaip atskirti ganytoją nuo “vagies ir plėšiko”? Geras ganytojas veda Bažnyčios nurodytu keliu: Jis yra panašus į Kristų. Jis neieško savo naudos, o aukojasi už kitus. Tokio kunigo mums reikia. Ir mes (mes - tai visi, kuriems reikia kunigo pagalbos, kad galėtume siekti pilnaprasmio ir aukščiausiojo tikslo) norime jam padėti, kiek leidžia mūsų galimybės. Mes norime jį pakviesti: pasilik šalia mūsų. Leisk Tave matyti. Kalbėk su mumis, švęsk kartu, ginčykis kartu su mumis, melskis už mus. Mums bus liūdna, jei mes savo parapijoje turėsime kunigą, bet neturėsime Kunigo - brolio Kristuje.

     Nenutolk nuo mūsų taip toli, kad mes Tavęs nepripažintume vienu iš mūsų. Būk atsargus: mes visi keliaujame gyvenimo dykuma, bet šalis, kurioje mes galėsime ramiai apsistoti, mums yra išpranašauta. Ir nepavark, nesustok, nes Tu atstovauji mūsų bendriems reikalams, vieniji mus Dievo meilėje.

     Kai bažnyčioje yra TAS, kuris išklauso, gydo, sutaiko, jis tampa tuo, kas joje yra šviesiausia, -grynu Meilės atspindžiu ir... užuojautos bedugne.

     Ir kai norisi, kai reikia, kad sklistų Dievo Tiesa žemėje, kad kunigas uždegtų žmonių širdis, teprimena jam ir mums Viešpats,

     kad vadovauja tiktai tas,
     kuris pats pirmas eina.
     uždega tik tas, kuris pats dega.
     Patraukia tiktai tas, kuris pats
     stiebiasi aukštyn, kaip augančio
     medelio viršūnė, ir kurio gyvenimas
     paprastas ir darbai paprasti...