Spausdinti

Jūratė Ratautienė

     Tu pastebėki, žmogau, kaip gražiai Dievo
          pasaulyje sutaria Jo sutvėrimai:
     Žvaigždės, planetos, vandenys, augalai ir gyvūnai;
     Tu pastebėki, žmogau, kaip diena nuolankiai vietą užleidžia nakčiai ir atvirkščiai...

     Bet kodėl gi tavo gyvenime šitaip nebūna?
     Kodėl linkęs tu nuskriausti silpnesnį?
     Pykti, nekęsti, menkint ir niekint artimą savo?
     Tu pasimokyk gerumo iš medžių maldos, paukščio giesmės,
     Iš bitės ir žiedo draugystės, iš lopšinės tylios, kurią kažkada senolė dainavo.
     Ir kai pavasarį žemė sutraukys Žiemos grandines,
     Teįvyksta, žmogau, tavo dvasioje didelis šuolis
     Tu atleiski tam, kas smerkė tave ir tam, kurį nuolatos pats smerkei;
     Tu prieiki prie Jo, apkabinki ir švelniai ištark: “Nuo šiol būkime broliais. ”

     Sugyvenimas. Toks gražus, taikus, ausiai mielas žodis; tai juk sinonimas žodžio santarvė, apie kurią dabar tiek daug kalba spauda, radijas, televizija, prezidentai ir paprasti eiliniai žmonės. Net ir Santarvės fondas Lietuvoje yra įsteigtas, iš kurio kasmet skiriama premija vienam iš taikingiausių, mylinčių santaiką ir jos gražią idėją mūsų gimtoje žemėje skleidžiančių žmonių.

The Rookery, Chicago, Illinois

     Tokia tad aktuali tapo šiandienos gyvenimui, persunktam pykčiu, apmaudu, apkalbomis ir šmeižtais, sugyvenimo - santarvės sąvoka. Visi, matyt, pavargome nuo blogio, neapykantos vienas kitam. Ne veltui ir ką tik rinkimų karštlige sirgusioje Lietuvoje dauguma kandidatų į prezidentus pirmoje eilėje iškėlė ne politines ar ekonomines šalies problemas, bet santaros klausimą. Matyt, čia ir bus šuo pakastas, matyt, tai ir yra siūlo galas, kurį suradę ir atnarplioję, galėsime rasti atsakymą į daugybę mums rūpimų klausimų, galėsime išspręsti ne tik politines ar ekonomines, tačiau svarbiausia -dvasinio žmogaus degradavimo problemas, iš kur dažniausiai ir kyla visos šiandienos negerovės: neapykanta kitaip mąstančiam ar ne už tą kandidatą nubalsavusiam; melas ir šmeižtas, skleidžiamas iš Seimo tribūnų lūpomis tų, kurie iš gėdos dėl dar sovietmečiu padarytų negerų savo darbelių Lietuvai ir jos tautai seniai turėtų būti užsičiaupę; kasdien vis labiau šiurpinanti kriminalinė kronika ir savižudybių skaičius.

     Lietuva pasiilgo santarvės, prisiminusi ir dar kartą permąsčiusi genialaus mūsų tautiečio mąstytojo ir filosofo Vydūno žodžius, jog tik tuose namuose Dievo palaima gyvena, kur klesti meilė, pagarba ir sutarimas.

     “Sutarimas tai sutarimas”, - pasakytų daugelis mano tautiečių. “Tačiau kaip sutarti su tokiu žmogumi, kuris dygia ašaka tau į širdį įsmigęs?” Iš tikrųjų, ašakos nejusti negali - ji duria, gelia, erzina! Negi numosi ranka:

     - Et, bala jos nematė, susitaikysiu su ja, laimė dar, kad nepaspringau...

     Ne, taip nebus. Tai jau būtų ne susitaikymas, o kančia. Ašaka pastoviai primins apie save, ir organizmas, nori nenori, turės jai priešintis, norėdamas arba nuryti arba išspjauti. Taip ir mūsų sieloje, norime to ar nenorime, atsiranda pasipriešinimas - pasyvus (pyktis, gėla, neapykanta ir t.t.) arba aktyvus (savo tiesos įrodinėjimas žodžiu, raštu ar kitais įvairiais veiksmais), pasipriešinimas tai simbolinei ašakai - blogiui, kuris mus menkina, žemina, užgauna ir su kuriuo taikstytis ar taikytis tiesiog neįmanoma...

     Neseniai Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose buvo organizuota fotografijos paroda 1991 metų sausio 13-osios įvykiams atminti. Įėjimas į parodą buvo laisvas, todėl daugelį žmonių sugundė ne tik paroda, bet ir ne dažnai pasitaikanti proga be jokių leidimų ir protekcijų patekti į Seimą ir pamatyti jį iš vidaus.

     Nuėjau ten ir aš. Žmonių buvo suėję tikrai nemažai, visi susidomėję apžiūrinėjo fotografijas i gyvai jas komentavo. Jau septyneri metai praėjo nuo šiurpiųjų sausio įvykių, tačiau daugelio žmonių širdyse taip ir liko gili negyjanti žaizda...

     -    Antai mano lietuvių kalbos mokytoja - ta tautiniais rūbais apsirengusi moteris šalia degančio laužo prie Aukščiausios Tarybos rūmų! -rodydama į nuotrauką, garsiai aiškino viena mergina savo draugei.

     -    O aš su savo pradinių klasių mokytoja tą šiurpiąją naktį susitikau prie televizijos bokšto, - prisiminė draugė ir gailiai atsiduso. -Tada viena kitai neištarėme nei žodžio, tik stipriai apsikabinome ir verkėme, verkėme... Vėliau klaikios nakties košmare mes pasimetėme. Aš stebuklingos Dievo malonės dėka likau gyva ir sveika, o mokytojai, kaip vėliau sužinojau, buvo peršauta koja ir nuo kurtinančių tankų patrankų sproginėjimo trūkęs kairės ausies būgnelis.

     -    Oi, vaikeliai ir aš sausio 13-ąją praėjau tą pragarą,- įsiterpė į draugių pokalbį šalia jų stovėjusi senyva žila moteris,- pamačiau siaubo filmą tikrovėje, kuris, matyt, iki grabo lentos klaikiu košmaru sapnuosis... Mačiau kaip vienas desantininkas paleido seriją kulkų į jauną vaikinuką, kuris ten pat ir atidavė Dievui dvasią. Pribėgusi prie sužvėrėjusio desantininko ėmiau paniškai šaukti:

     -    Bijok Dievo, atsipeikėk, ką tu darai !

     Tačiau į mane žvelgė tik šaltos stiklinės ir kraupios akys. Riebiai rusiškai nusikeikęs, jis šautuvo buože smogė man per galvą, ir aš praradau sąmonę. Atsigavau vienų gerų žmonių mašinoje, kurioje buvo pilna sužeistųjų. Mus nuvežė į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kur man medikai susiuvo ir aptvarstė žaizdą galvoje.

     Kai ryte siaubingai išvargusi ne tiek fiziškai, kiek dvasiškai grįžau namo, prie savo laiptinės sutikau tris rusakalbes kaimynes, savaip komentuojančias šiurpiosios nakties įvykius. Anot jų, sausio 13-oji tebuvo nevykęs Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos organizuotas spektaklis, kuriame nebuvo nieko tikra: žuvusieji - tai lavonai, atvežti iš morgų ir dėl įtikinamumo suvarpyti kulkų ar pervažiuoti mašinų (atseit tankų), o tariamų sužeistųjų parodymai visi melagingi.

     -    Nepavyks tiems bjaurybėms apgauti pasaulio ir atkurti Lietuvoje buržuazinę santvarką; į rankas valdžią jau perėmė mūsiškiai - nacionalinis gelbėjimo komitetas. Dabar Jermalavičius su Burokevičiumi padarys tvarką - atpigins ir maisto produktų kainas, ir važiavimą visuomeniniu transportu !

     Mane nuo šių kalbų ėmė krėsti šiurpas, ne mažesnis, kaip ką tik išgyventą kraugerišką naktį.

     -    Ar jūs bent nutuokiat, ką kalbat?!- verkdama aiškinau aš.- Ar jūs matėte, kaip šaltakraujiškai desantininkai iš tankų ir automatų šaudė į beginklę minią?! Ar girdėjote sužeistųjų aimanas ir dejones?! Ar pergyvenote tą siaubą ir pažeminimą?!

     -    Nei mes buvom, nei mums to reikia. Ką, mes savo namų neturime, kad naktimis šlaistytumėmės po gatves kaip kokios valkatos?-su aiškia neapykanta balse atrėžė viena Burokevičiaus šalininkė, nuo kurios trenkė dar neišsigaravusios degtinės tvaikas, ir kuri, matyt, naktį praleido tikrai “turiningai”.

     -    O aš buvau ir viską mačiau savo akimis. Niekam nelinkėčiau tokio siaubo išgyventi. Pati pareinu su sužeista galva. Negi ir šie tvarsčiai jums nieko nesako?

     -    Ir manai, kad tavimi patikėsime?- sarkastiškai nusijuokė kita politikierė.- Po tais tavo tvarsčiais nieko nėra! Ar ne taip?! Tu juk tokia pat apsimetėlė ir melagė, kaip ir visi tavo “bendražygiai”.

     Po šių užgauliojimų pajutau, kaip man ima trūkti oro. Iš pradžių norėjau nuplėšti nuo galvos tvarsčius, parodyti savo kaimynėms žaizdą ir pasakyti tai, ką anuomet sakė Jėzus Tomui:

     -    Nebebūkite, mielos kaimynės, netikinčios, įtikėkite!

     Tačiau to nepadariau, nes supratau, jog žmogaus, kuris yra senosios supuvusios santvarkos mankurtas ir aklas vergas, niekas neprivers įtikėti į laisvę, šviesius žmogaus siekius ir viltis. Apsisukusi, patraukiau link laiptinės durų, palydima rusiškų keiksmažodžių ir neapykanta persunktų replikų:

     -    Apsimetėlė, nacionaliste, nelaiminga lietuvė...

     Vėliau visos trys mano kaimynės tapo aktyvios jedinstvenikės, dalyvaudavo visuose “Jedinstvos” mitinguose, į laiškų dėžutes primėtydavo proklamacijų, kuriose visaip buvo šmeižiama ir juodinama V. Landsbergio bei jo bendraminčių veikla bei nostalgiškai gedima brežnevinių laikų.

     Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad visi Lietuvoje gyvenantys rusai yra tokie patys, kaip ir minėtos mano kaimynės, tačiau šios moterys savo tautai tikrai garbės nedaro...

     -    Ir kaip sugyventi su tokiais žmonėmis?-retoriškai paklausė žilagalvė moteriškė jau nemažo klausytojų būrelio, kurie susidomėję klausėsi jos pasakojimo.

     -    Na, o kaip Jūsų kaimynės gyvena dabar, ką veikia ir kaip jaučiasi laisvoje Lietuvoje?-paklausė pasakotojos vienas vyriškis.

     -    Oi, neduok Dieve, jas dabar sutikti laiptinėje ar kieme! Pastoviai girtos, piktos, pilnos pagiežos lietuviams, Lietuvai, valstybinei kalbai ir dabartinei valdžiai. Kaip girdėjau iš kitų kaimynių, dvi iš jų atleido iš darbo dėl girtavimo ir sovietmečiu atsiradusio blogo įpročio viską, ką tik įmanoma, nešti iš darbovietės namo. Todėl jos dabar visai pasiuto...

     Po šių moters žodžių daugelis mįslingai palingavo galvomis ir pagalvojo, jog reikia būti šventuoju, norint sugyventi su tokiomis kaimynėmis, purvais bedrabstančiomis tai, kas tau brangu ir šventa.

     -    Oi, mieloji ponia,— staiga nutraukė tylą graudus jaunos moters balsas, Jūs su savo kaimynėmis nors ir matotės, nors ir viename name gyvenate, tačiau, ačiū Dievui, ne viename bute.

     O man Dievulis tokį kryžių davė, jog jį nešti darosi per sunku... Pati esu lietuvė, o ištekėjau už lenko- gero, doro, darbštaus ir giliai tikinčio žmogaus. Tuo metu, kai susituokėme, Lietuvoje prasidėjo Atgimimas. Abu su vyru stengėmės nepraleisti nė vieno Sąjūdžio mitingo, įsirašėme į Valančiaus blaivininkų draugiją, abu kartu džiaugėmės atgimstančia Lietuva, o lemtingąją sausio 13-osios naktį susikibę už rankų stovėjome prie Aukščiausios Tarybos Rūmų, pasiruošę verčiau žūti už Lietuvos laisvę, nei jos netekti.

     Tačiau vyro tėvas (kaip bebūtų keista) - visiškai priešingas žmogus. Jis nekenčia visko, kas mums su vyru yra brangu. Jis niekina lietuvių kalbą, taip sunkiai iškovotą nepriklausomybę, jis ilgisi senų stalininių laikų ir griežia dantį ant konservatorių partijos bei jos lyderių. Paskutiniu metu į jo neapykantos lauką pateko kunigai, Bažnyčia ir net pats Aukščiausiasis.

     Baisiausia, kad šis žmogus sėja neapykantą j mūsų vaikų širdis, bandydamas juos sukiršinti su savo tėvais. Seniau šešuro despotiškumo ir pykčio auka buvo jo žmona, neseniai iškeliavusi Anapilin (neatlaikė moteriškės širdis), dabar šia auka tapau aš...

     Tam pikčiurnai neįtinku niekuo: jam nepatinka, kaip aš auklėju vaikus, kaip gaminu valgį, kaip rengiuosi ir tvarkausi... Tačiau liūdniausia būna, kai šis baisus žmogus prisigeria iki žemės graibymo... Tada man nieko nelieka, kaip tik pasiimti vaikus ir bėgti iš namų ieškotis nakvynės kitur. Kiek kartų vyras bandė sutramdyti savo tėvą, kiek kartų bandė aiškintis su juo geruoju ar bloguoju - viskas veltui. To žmogaus jau, matyt, niekas nepakeis. O mūsų šeimai nieko nelieka, kaip tik taikytis su esama padėtimi, nes gyvename šešuro namuose ir neturime galimybių nusipirkti ar išsinuomoti buto... Beviltiškiausiomis minutėmis aš suklumpu maldai ir meldžiu šio žmogaus Angelą Sargą, kad apšviestų jam protą ir atvestų į doros kelią...

     -    Atsikuriančioje valstybėje visiems nelengva gyventi, kai iš griuvėsių reikia prikelti tai, kas sąmoningai buvo naikinta ir niokota sovietmečiu- trūksta lėšų, patirties, dažnai net palūžtama,- samprotavo pagyvenęs vyriškis,-tačiau tie, kurie turi savo idealą, kurie nepraradę vilties, tikėjimo ir noro visas jėgas, darbus ir sumanymus paaukoti dėl šviesesnės ateities, niekada nepasiduos. Aišku, tiems, kuriems čia viskas svetima ir nepriimtina, kurie gyvena tik nostalgiškais prisiminimais apie senus laikus ir neapykanta viskam, kas vyksta šiandien, yra labai sunku. Jie jaučiasi nereikalingi, atstumti, nepritampantys...

     -    Tai ar ne geriau tokiems žmonėms, kuriems Lietuvoje nepatinka gyventi, važiuoti į tas šalis, iš kurių jie yra kilę ir kur kalbama jų gimtąja kalba?! - pasipiktinusi kalbėjo jauna inteligentiška moteris.

     -    Kad tai būtų paprasta!- nusijuokė vyriškis.- Tie žmonės nepritaptų ir svetur, juk gyvenimas vietoje nestovi, ir istorijos rato atgal nepasuksi! Tai žmonės be tėvynės- paukščiai be lizdų, deja, tokių yra ne vien iš kitataučių, tačiau ir iš pačių lietuvių tarpo...

     -    Visiškai su Jumis sutinku,- pritarė vyriškiui jauna mergina,- geriau pasižiūrėkime į pačius lietuvius. Ar daug liko mūsų sąmoningų, neverkšlenančių dėl materialinės gerovės, pasiryžusių visą save paaukoti dėl taip sunkiai iškovotos laisvės ir nepriklausomybės. Savo darbovietėje nuolatos girdžiu lietuvių bendradarbių padūsavimus, kaip gera buvo gyventi seniau, kai pieno butelis kainavo tiek, o batonas tiek kapeikų, tačiau kai aš paprieštarauju ir bandau įrodyti jiems, kad laisvė yra neįkainojama, jog dabar mums nereikia drebėti dėl kiekvieno ne taip pasakyto žodžio, jog patys esame savo laimės kalviai, lieku nesuprasta, o gal net ir pasmerkta.

     Tie patys rinkimai į Prezidento postą parodė, kas iš mūsų yra kas. Lietuva tarsi pasidalijo į dešiniąją ir kairiąją stovyklas ... Kai kada verčiau buvo nutylėti, už ką balsuosi, jei nenorėjai įsigyti amžinų priešų...

     -    Daug dabar Lietuvoje kalbama apie santarvę, sugyvenimą, daug apie tai kalbėjo ir kandidatai į prezidentus, tačiau kaip mažai tos santarvės buvo per visą rinkiminį laikotarpį! -įsiterpė į žmonių pokalbį guvus senukas, mielai visiems parodos dalyviams dalinęs savo paties 1991-ųjų metų sausio 13-ąją darytas nuotraukas. -Pasižiūrėkite į Seimą. Ar ne begėdiškai LDDP šmeižė, juodino profesorių V. Lansbergį? Ar ne begėdiškai jie kiršino Lietuvą, o po to lyg Poncijus Pilotas nusiplovė rankas? Pamenu dar tuos laikus, kai badavome prie Katedros. Pro badautojus su sarkastiška šypsenėle praėjo vienas dabartinis LDDP lyderis ir pasakė, kad veltui stengiamės, - Lietuva niekada nebus laisva, nes jai to visiškai nereikia... Dabar šis ponas pasipūtęs lyg povas vaikštinėja po Seimo rūmus, aplink save sėdamas pyktį ir melą. Tai kaip gi galima sugyventi su tokiu žmogumi, kaip su juo galima užauginti santarvės medį?

     Ilgai dar parodoje netilo kalbos ir diskusijos, ilgai dar žmonės vieni su kitais dalinosi savo mintimis. Visi pritarė naujai išrinktam prezidentui Valdui Adamkui, jog Lietuvai labai reikia santarvės, ir vylėsi, kad jam pavyks tą santarvę gražiu ir tvirtu Lietuvos girių ąžuolu užauginti.

     Kai išėjau iš Seimo rūmų, lauke jau temo, tačiau gaivus pavasariškas oras visiškai nepriminė viduržiemio; atvirkščiai, buvo taip šilta, jog norėjosi atsisagstyti paltą ir truputį atvėsti nuo ką tik parodoje liepsnojusių kalbų ir diskusijų.

     Ėjau Gedimino prospektu, o galvoje, it išjudintame avilyje, knibždėjo visokiausios mintys, atgarsiai to, ką mačiau ir girdėjau, vertinimai ir samprotavimai. Pro mane plaukė įvairiausi žmonės: gražiai pasipuošusios ponios solidūs vyrai su mobiliaisiais telefonais rankose; vargšai apdriskę benamiai, nešini iš patvorių surinktais buteliais; berniukas, sėdintis ant šaligatvio ir prašantis išmaldos; sena suvargusi moteriškė...

     - Dieve, kokie mes visi skirtingi. - pagalvojau aš. Kiekvienas gyvename savo gyvenimą taip, kaip galime, kaip mokame, kaip išgalime ar tiesiog taip, kaip mums patinka. Tačiau visi gyvename po tuo pačiu Lietuvos dangumi, alsuojame tuo pačiu oru ir svarbiausia- kokie skirtingi bebūtume- esame vieno Dievo vaikai. Todėl kiekvieną žmogų priimkime tokį, koks jis yra- su jo dorybėmis ir ydomis, savita pasaulėžiūra ir gyvenimo būdu. Kiekviename iš savo priešų matykime ne vien tamsiąją, bet ir šviesiąją, teigiamąją pusę. O jei tas vadinamasis priešas akivaizdžiai elgiasi nederamai, nepulkime jo smerkti ir kritikuoti, bet pabandykime suprasti, kas jį verčia taip elgtis: gal jam sunku pragyventi materialiai, gal žmogus prarado dvasios ramybę, gal jį patį dėl kažko graužia sąžinė, ir, norėdamas užslopinti jos balsą, jis viską daro diametraliai. Tiesa, kartais su žmogumi sugyventi būna labai sunku, kartais jis nesupranta ar tiesiog nenori suprasti tavo skirtingumo, todėl tave žemina ir įžeidinėja, tačiau, kaip kad sakydavo mano močiutė, niekada nereikia į blogį atsakyti blogiu. Tada to blogio dar daugėja.

     O jei prieš blogį eini su gėrio ginklu- tu mūšį laimėsi. Todėl nusišypsok tam, kas tave užgavo, palinkėk jam visa ko geriausio, o pats tyliai pasimelsk už tą žmogų, prašydamas jam

     Dievo malonės, ir pats nustebsi, kaip greitai neseniai buvęs priešas taps tavo draugu. Ne kumščiai ar barniai išsprendžia ginčus, bet Meilė- meilė artimui, kuris nors ir skirtingu keliu, tačiau keliauja tą pačią kelionę- į Amžinuosius Tėvo namus...

     Čia, matyt, ir glūdi sutarimo ir santarvės paslaptis.

     Kitą dieną išaušo skaistus saulėtas sausio 13-osios rytasvisai kitoks nei tada, prieš septynerius metus, kai žemė, dangus, medžiai, namai ir žmonės atrodė tokie liūdni ir niūrūs. Ir Simukas, miegantis šalia manęs, dabar jau toks didelis užaugęs, rudeni į pirmą klasę eis.

     -    Mamyte, šiandien mano gimtadienis! -staiga pabudęs, džiugiai pareiškė vaikas.

     -    Žinau, vaikeli, žinau, tavo gimtadienio pamiršti tikrai neįmanoma, apie jį galima būtų ilgiausią romaną parašyti.

     -    Kodėl, mamyte?

     -    Todėl, kad tu gimei 1991-ųjų sausio 13-ają, pusę trijų nakties, būtent tada, kai kažkas atidavė gyvybę už Lietuvos laisvę...

     -    Man tėvelis sakė, kad tada tankai ir nedori desantininkai nužudė daug žmonių.- rimtu veidu aiškino berniukas.

     -    Taip, tikrai daug; taip jau buvo likimo lemta kažkam tą naktį ginti Lietuvos laisvę, kažkam už ją žūti, o kažkam- gimti, kad ateityje taip sunkiai iškovotą laisvę puoselėtų ir brangintų kaip didžiausią dovaną.

     -    O ar šiandien eisime aplankyti tų žuvusiųjų kapų ?

     -    Žinoma, kaip ir kasmet. Nueisime, uždegsime žvakutes, pasimelsime ir paprašysime laisvės gynėjų, kad jie užtartų pas Dievą Lietuvą, jos žmones ir santarvę, kurios šiandien mums taip reikia.

     -    O kas tai yra santarvė?- paklausė vaikas.

     -    Santarvė... Tai, kai visi žmonės myli ir gerbia vieni kitus taip, kaip aš tave, o tu mane,- atsakiau ir stipriai priglaudžiau sūnų prie savęs.