Spausdinti

Jurga Plavičiūtė

     Religija yra kultūros, taip pat ir civilizacijos dalis, be kurios neįmanomas civilizacijos egzistavimas. Kultūrą taip pat įtakoja tikėjimas. “Žmogus iš viso negali nei gyventi, nei galvoti be tikėjimo. O jis ieško tikėjimo įvairiose srityse: mokslo, moralės, estetikos, religijos. Visų šių tiesų ieškojimai remiasi tikėjimu” (kun. K. A. Trimakas Aukščiausi žmogaus skrydžiai). Religijos nuolat kinta: Jų reikšmė bei supratimas atitinka žmonių pasaulėjautą, subrendimą, pasaulio suvokimą, gyvenimo būdą. Taip pat ir daugelis dorovės problemų egzistuoja tam tikromis visuomenės sąlygomis. “Tikėjimas - tai natūralus ir dėsningas žmogaus dvasinės evoliucijos rezultatas” (St. Juknevičius Tikėjimo šviesa, Naujasis židinys, 1994, 3). Tikėjimas daro nemažą įtaką žmogaus gyvenimui, įveda jį į naują vertybių sistemą, suteikia kitokią prasmę visiems jo poelgiams ir darbams.

     Taigi manau, kad tikėjimas ir dora vienas kitą sąlygoja ir yra neatsiejami dalykai. Kiekvienas žmogus kažkuo tiki, nors kartais ir nenori to pripažinti. Tai nebūtinai turi būti tikėjimas į aukštesnę būtybę: tai gali būti tikėjimas likimu, pasekmės dėsniu, pomirtiniu gyvenimu. (Būtina prasmingo žmogaus gyvenimo sąlyga - amžinybės egzistavimo pripažinimas.) Taigi visos šios tikėjimo formos skatina žmones ieškoti tiesos, nepasiduoti blogiui ir tuo pačiu pripažinti būties ir gyvenimo prasmę.

     Žmogus pasirenka tą tikėjimo formą, kuri yra jam naudingesnė ar atitinka jo pasaulėjautą. Kartais yra pasirenkamas toks tikėjimas, kurį būtų galima “apkaltinti” netinkamu jo narių elgesiu. Tarkim, sektų atsiradimas: sąmonė susižavi jomis, nes skaitydami Bibliją, ją interpretuoja savaip - taip; kaip jiems patogu - taip jie gali pateisinti bet kokį poelgį, leidžia užgniaužti savyje blogio ir gėrio pažinimą “žinojimu”, kad jiems niekas negresia, nes jie išskirtiniai. Tai vienas iš atvejų, kai tikėjimas skatina nedorumą. Taip pat ir Senovės graikų civilizacija, sužmoginusi dievus, kurių nevaržė jokios moralės normos, o tai leido taip pat nedorai elgtis ir žmonėms.

     Pasak katalikų teologų, dorovingas gyvenimas - tai galimybė ir priemonė būti maloniam Dievui, kelias į išganymą, Dievo garbinimas, tačiau toks dorovingumo supratimas gali būti iškreiptas tiek katalikų, tiek kitų religijų išpažinėjų. Krikščionys katalikai mano, kad jei jie eina į bažnyčią, kartais duoda pinigų vargšui ir t.t., tai jau pakankama laikyti save dorais. Tačiau, mano manymu, tai yra tik paviršutiniškas dorumas. Tokių žmonių tikėjimą, dorumą gali nustelbti kasdienybės blogis, rutina, ir jei jie neturės tikro religinio jausmo, valios, jie taps egocentrikais arba sunkiai suvaldantys pyktį kai kurių žmonių atžvilgiu (jaunimo, “laisvo” elgesio žmonių ar kt.). Šie žmonės pradės pabrėžtinai niekinti klystančius. Pasak filosofų, poelgių dorovinę vertę lemia jų sukeliamos pasekmės. Taigi paviršutiniškas tikėjimas bei iškreiptas dorovės supratimas gali pereiti į fanatizmą - ištikimybę iki kraštutinumo (plg K.A. Trimakas Aukščiausi žmogaus skrydžiai). Jei žmogus yra dvasiškai silpnesnis, jis gali tapti agresyvus, imti fanatiškai kovoti prieš kitaip manančius, smerkti, persekioti juos. Taip pat pereiti į atitrūkimą - iškreiptą tyrumo sekimą -jis bijos susitepti, atsiribos nuo pasaulio, nesirūpins jokiais reikalais, savotiškai save idealizuos. “Atitrūkimas” - lengviausias kelias į dorumą (plg K.A. Trimakas Aukščiausi žmogaus skrydžiai). Tačiau atsiribojimas nuo pasaulio ar fanatiškas įsitikinimas savo teisumu negali užpildyti žmogaus būties. Mano manymu, tai tiesiog tingėjimas pasitikti gyvenimo išbandymus.

     Žmogus tiki priežasties ir pasekmės dėsniu, kuris skatina būti doru (geru, padoriu, elgtis pagal tam tikras moralės normas, etiką ir t.t.), nes, kaip sako Senovės indų išmintis, “iš ryto, kitam padarytas blogis sugrįš vakare”. Tačiau sunku pasakyti, kodėl tiek daug žmonių daro nusikaltimus, (šiuo atveju nekalbu apie tam tikras religijos formas, pvz., musulmonus, religinius fanatikus ar kt., kurių sąmonėje galioja kiek kitoks supratimas.) Dauguma nusikalstančių žmonių stengiasi užgožti religingumą ar dorovę, bandydami aiškintis. Tačiau vis dėlto anksčiau ar vėliau pajunta tikėjimo galią ir pradeda atgailauti, stengiasi išsikapanoti iš to purvo, blogio, slegiančio žmogaus sielą. Tokiems žmonėms reikalinga pagalba, kurios fanatikai ar “atitrūkėliai” negali suteikti, nes to daryti jiems neleidžia tikėjimas savo padorumu. Taigi, atsiribodami nuo pasaulio, tokie žmonės negali pateisinti savo dorumo.

Tačiau krikščionys (katalikai) nėra tik “atitrūkėliai” ar fanatikai.

     Yra daugybė žmonių, kurie turi tikrą religinių išgyvenimų jausmą, stengiasi būti tiek dori, kiek jiems leidžia žmogiškoji prigimtis, įsijungia į buvimą, tikrovę, lieka ištikimi besąlyginiams reikalavimams, neišsižada savo principų bet kokiomis aplinkybėmis.

     Įdomu, kaip sąveikauja religinės normos ir tradicija? Tokio paprasto įsakymo “nežudyk” turinį lemia konkrečios religijos, tikėjimo tradicija. Beveik visų religijų išpažinėjai žudo, tačiau kitaip aiškina savo poelgius. Taigi kiekvienai religijai būdingas kitoks dorumo supratimas bei aiškinimas, ir pastangos vienos kultūros elementus primesti kitai sukeltų sąmyšį. Tačiau pagrindinis religijų bei “įstatyminės” moralės tikslas - amžino gėrio ir laimės siekimas. Daugelio religijų svarbiausias principas yra tobulėti. Kiekvienas žmogus, žinodamas, kad jis nėra pakankamai tobulas, stengiasi pasiekti kokį nors idealą ir jaučia, ką jam reikėtų padaryti, norint pasiekti naują tobulumo pakopą. Kai kuriose religijose tiesiogiai pateikiamos tam tikros taisyklės, kurios padėtų pasiekti tobulumą. Tai budistų aštuonpakopis kelias, induistų keturių jogų rūšys, konfucionizmo “in” ir “jan” harmonijos principas bei krikščionybės dešimt Dievo įsakymų, septynių dorybių įvardijimas ir t.t. Tačiau tai nėra moraliniai nurodymai konkrečioje situacijoje. Pagrindinis blogio ir gėrio kriterijus yra sąžinė. Ji byloja apie aukščiausiosios būtybės egzistavimą daug aiškiau ir tikriau nei bet kokie proto argumentai. Taigi, esant tam tikroms aplinkybėms, kada žmogui tenka rinktis tarp tam tikrų nustatytų moralės normų bei sąžinės, vertėtų paklausyti sąžinės balso, nes per sąžinę kalba Aukščiausioji Būtybė (Būtis), o moralės normos atspindi tik tam tikrus visuomenės poreikius bei supratimą. O sąžinės balsą turi bet kokio tikėjimo žmogus. Juk Aukščiausioji Būtis yra viena, tik skirtingai įvardijama. Taigi tikrai kažkuo tikintis žmogus niekuomet nepažeis moralės normų. Štai kaip meldžiasi Zoroastrizmo išpažinėjai:

     Rankas iškėlęs, maldauju paramos,
     Prašau jus, Išmintingasis Viešpatie,
          draug su Teisingumu,
     įkvėpti man šventosios Dvasios,
     Kad įvykdyčiau Gerosios Minties
          ir Jaučio sielos valią.

(Iš “Avestos”; Zaratustros Gotos; Šen Iranėnų poezija)

     Visgi žmogus, stengdamasis gyventi dorai, mato šio gyvenimo prasmę, nes žmogus yra praktiška būtybė ir dorai gyvendamas tiki, kad jam bus atlyginta. Tą įrodo ilgametė kultūrinė žmogaus patirtis. “Nepamirški OHARMO nė mirksnį, - tau mirštant Jis bus parama nemari” (Sen. Indų poezija). Apie atpildą kalba ir krikščionybė (Lk 7, 38). Beje, žmogaus tikėjimas amžinybe yra daug svarbesnis ir aktualesnis nei tikėjimas dievybe, nes, kaip jau sakiau, žmogus yra praktiška būtybė. Jei pasaulyje nėra nieko amžino, tokios pastangos būti doram taptų pajuoka. Jei amžinas yra tik Dievas, tai žmogaus gyvenimas liktų beprasmis, kad ir kokią svarbią vietą jis užimtų. Taigi tikėjimas gyvenimo prasme skatina žmogaus dorumą. Visgi yra žmonių, kurie nemato prasmės, tampa viskam abejingi ar net stengiasi pakenkti, norėdami sumenkinti kitų pastangas ir patenkinti savo egoizmą ar žemuosius jausmus, tampa grasinanti, neapykantos jėga, o tai, mano manymu, yra nedorumo viršūnė.

     Tarp kiekvienos religijos išpažinėjų galima rasti netikrumo, paviršutiniškumo, savanaudiškumo, tačiau kiekvienas žmogus turi sąžinę, nustatytas moralės normas, kurios tvarko jo gyvenimą, požiūrį į pasaulį. Tai yra subjektyvus dalykas, nežiūrint to, kokioje visuomenėje jis gyvena. Šių visų dalykų pagrindas yra tikėjimas. Žmogus tiki dėl įvairių priežasčių: baimės, vilties, paramos ieškojimo, kitų sekimo ar tiesiog religinių jausmų išgyvenimo. Dažnas tikėjimas reikalauja iš žmogaus dorumo, kuris yra Amžinojo Grožio suvokimas ir siekimas. Amžinojo Grožio ir Gėrio ašis yra Meilė - kūryba bei pastangos, kad kitų buvimas būtų pilnesnis.

     “Jeigu darote gera, žmonės jums priskiria egoistinius arba savanaudiškus motyvus. Vis dėlto darykite gera! ”

      (iš Motinos Teresės knygos Visai paprastas kelias)

     Mano manymu, žmonės gali būti tikintys ir dorovingi, tikintys, bet nedorovingi arba visai niekuo netikintys ir nesistengiantys gyventi dorai. Tačiau idealiausia būtų, jei žmogus harmoningai sugebėtų derinti dorą su tikėjimu.