Spausdinti

Aušra Mikalajūnaitė

     Dabar esu viena, su savo gyvenimu, mintim, svajonėm. Esu laisva ir nepriklausoma nuo nieko ir kartu priklausoma nuo visų. Turiu pasirinkimo laisvę ir jos neturiu, bet aš vis dar turiu viltį.

     Gyvenimas - tai lyg žaidimas, kas kartą išmesdamas pralaimėjusius. Tai suvoki ir stengiesi žaisti pagal taisykles. Kokį žaidimą žaisti, tu gali pasirinkti, tai tavo pasirinkimo laisvė. Jis gali būti romantiškas iliuzijų pasaulis, ir tu jame lyg laivas plaukiantis pasroviui, rinkdamas įspūdžius ir atsakymus į daugelį “kodėl”. Esi žmogus, matęs neteisybę, buvai paliestas jos ir jau žinai, kad vienintelis būdas išlikti, kovoti ir pasirinkti tai, kas geriausia. Ir aš tai suprantu, o vis dėlto bijau. Kai dar buvau maža, nelaimės valandą turėjau sieną - tai tėvai, kurie lyg į porcelianinę dėžutę mane įdėję stengėsi apsaugoti nuo visko. Bet baimė, pyktis, kerėtas, pagieža mane pasiekdavo, nors tada dar ne tiesiogiai. Esu dėkinga tėvams, bet tada mano pasirinkimas buvo jų rankose, jie manė, kad viskas, ką jie duoda man, yra geriausia. Kaip šiandien matau tėtį, kuris nenurodė, o tik pateikė du faktus: “Jei tave nuskriaudė, tu gali atsakyti tuo pačiu, nusižemindama ir pasielgdama taip, kaip nedera mergaitei, arba nusisukus nueiti nepraradus orumo”. Ir aš pasirinkau, tai buvo pirmieji mano žingsniai į pasirinkimo laisvę. Vėliau mane globojo ne tik tėvai, bet ir rūpestinga mano pirmoji mokytoja. Mokykloje aš atradau save, savo ego. Čia mano siauras takelis prasiplėtė į platų pasirinkimo taką, ir juo ėjau, ir vis dar juo einu. Bet aš buvau maža. Troškimas žinoti žudė manyje tiesą ir sugebėjimą vertinti. Noras suprasti dar ir dar, vedė tolyn ir jokiu būdu ne atgal. O kam? - Juk tai jau padaryta, tos klaidos, išgyvenimai, kam juos kelti, aš noriu viską užmiršti, nenoriu nieko keisti. Ir taip mąsčiau, kai dar buvau maža. 

Dabar net ir žinodama, kad tobulumas ne šios žemės vaisius, aš trokštu jo, kartu jo ir bijau. Atvertos akys mato klaikų žemės vaizdą, tai lyg chaosas, pasaulio pabaiga, nes tai mūsų - pasirinkimo laisvė. Demokratija. O kažkada ja daug kas tikėjo ir vis dar tiki. Kai valdžios žmonės svarsto dėl stojimo į NATO ir jau ieško pinigų karinei bazei kurti, kažkur, visai šalia, už sienų, mažylis prašo mamos valgyti, jis nori tiek nedaug. Jo motinai kančia žiūrėti į savo vaiką, nes ji negali jam duoti nieko, nes ji kažkada pasirinko laisvą Lietuvą.

     Iš nuotraukos į mane žvelgia mažylis, girta motina sulaužė jam šlaunikaulį, sukandžiojo ir sužnaibė kūnelį, su cigarete sudegino veidelį. Ar jis nevertas pasirinkimo laisvės? O motina jo pasirinko: “Tai mano vaikas, ką noriu tą su juo ir darau”. Mažyliui tai pasmerkimas, o motinai -išsigelbėjimas, dar viena valstybinė pašalpa.

     Trisdešimtmetė mokytoja su savo auklėtiniu šešiolikmečiu susilaukė vaiko. Tai jų pasirinkimo laisvė? Atimti iš paauglio gyvenimą, svajones, viltis, galimybes tobulėti, palaipsniui iš vaikystės, paauglystės žengti link brandos ir tėvystės. Dabar tikiu jo ryžtu, tikiu tuo, kad netekęs tėvų, jis savo vaikui atiduos visą gyvenimą, meilę. Ir tegul taip karštai ginamas jo pasirinkimas, išlieka rožinė iliuzija, nes nėjo valioje dabar atsisakyti gražiausio šio pasirinkimo vaisiaus - kūdikio.

     Kaip gera būtų užsimerkti ir užmiršti badaujančius vaikus, penkiolikmetes motinas, prie aludžių besibūriuojančius išpurtusiais veidais žmones. Dieve, kodėl šis pasaulis taip išsigimė, nejaugi tai mūsų pasirinkimas? Pasirinkimas -žudytis dvasiškai. O, žinoma, mes ne visi tokie, juk buvo ir yra gerų žmonių, kurie niekam nieko blogo nedaro, nes jis išvis nedaro nieko. Yra tokių, kurie stengėsi ir gelbėjo pasaulį, tik jie taip greit išėjo iš mūsų tarpo, ir jie nepralaimėjo šio žaidimo, jie paprasčiausiai atidavė save. Širdy dėkojame princesei Dijanai, motinai Teresei už rūpestį ir pagalbą, stengimąsi pakeisti tą šlykščiai iškreiptą pasaulį. Jos turėjo pasirinkimo laisvę, mes ją taip pat turime, ir aš esu viena iš daugelio. Kuo tikėti, galiu pasirinkti pati: savim, Dievu ar kunigu, kuris su nepilnamete laukiasi kūdikio. Aš galiu pati pasirinkti, kur mokytis, kur stoti, kai stojimo mokestis, galbūt rektoriams juokingai mažas, mano tėvus priverčia pašiurpti. Nekaltinu tėvų, išmokau tyliai širdyje paverkti, kelintą dieną neprašyti valgyt, nes nėra, prarijus sausą kąsnį pagirti mamą, kad skanu. Tai ar aš galiu pasirinkti, net jei ir turiu pasirinkimo laisvę? Aš galiu pasirinkti draugus, tik pirma reikia įsitikinti, iš kokios jie grupuotės, ar jų nepersekioja policija. Galiu pasirinkti, ką mylėti, tik reikia paklausti žmonių, kaimynų, tėvų ar jis man ne per prastas. Tai ar visur yra pasirinkimo laisvė?

     Ir man nereikia pagalbos. Aš nesu ant išprotėjimo ribos. Aš šiandien pažvelgiau į realybę. Turiu viltį, nes tik viltis yra lankai, kurie prilaiko širdį nuo sprogimo. Aš sieksiu kažko ir manau, kad pasieksiu. Aš būsiu kažkuo ir pasistengsiu, kad mano darbai ne griautų, o statytų dar likusius pasaulio rėmus. Aš tuo tikiu.