Spausdinti

CHIARA LUBICH

"Jei turėtum tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytum šitam šilkmedžiui: "Išsirauk ir pasisodink jūroje"- tai jis tavęs paklausytų" (Lk 17,6).

     Kaip dažnai gyvenime tu jausdavai reikalą, kad kas nors tau pagelbėtų, bet vis suprasdavai, jog niekas nesugebėtų taip tau padėti, kaip tu nori tokioje situacijoje. Tada pagrįstai tu turi kreiptis į ką nors, kuris gali padaryti neįmanomu. O tasai kas nors juk yra Jėzus. Klausyk, ką jis tau sako:

     “Jei tu turėtum tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytum šitam šilkmedžiui: “Išsirauk ir pasisodink jūroje” - tai jis tavęs paklausytų”.

The elevated track on Wells Street, Chicago, Illinois

     Visai aišku, jog šio palyginimo negalima taikyti žodine prasme kokiai nors veiklai. Jėzus nežadėjo savo apaštalams duoti galią daryti nuostabius stebuklus, kad galėtų stebinti minias. Išsirauk ir pasisodink jūroje yra tik perdėta gražbylystė, norinti įtikinti apaštalus, jog tikinčiam viskas yra įmanoma.

     Kiekvieno stebuklo tikslas, kurį Jėzus pats darė, ar per savo sekėjus, visuomet buvo kaip noras padėti Dievo karalystei, Evangelijai ir žmonijos išganymui. Šilkmedžio išsirovimas tam tikslui nepatarnautų.

     “Garstyčios grūdelio” palyginimu Jėzus reikalauja ne kažkokio didelio tikėjimo, bet autentiško, tikro. O autentiško tikėjimo charakteristika yra įsišaknijusi išimtinai tikėjime į Dievą, bet ne pačio asmens galėjime.

     Jei tavo tikėjimas yra silpninamas abejonių, tai reiškia, jog jis dar nėra autentiškas, todėl menkas ir nevaisingas, nes nenaudoja žmogaus galios ir logikos. O kuris visai pasitiki Dievu ir leidžia pačiam Dievui veikti, tada tokiam viskas yra įmanoma.

     Tikėjimas, kurio Jėzus nori iš savo pasekėjų, yra visiškas pasitikėjimo laikymasis, kuris leidžia pasireikšti Dievo galybei. O toksai tikėjimas nerezervuojamas tik išimtiniams žmonėms. Jis galimas ir įpareigojantis visiems tikintiesiems.

     “Jei turėtum tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytum šitam šilkmedžiui: “Išsirauk ir pasisodink jūroje” - tai jis tavęs paklausytų”. Tradicijoje buvo laikomasi to patarimo, kurį Jėzus davė savo mokinimas siųsdamas juos jų misijai.

     Galima prarasti drąsą ir išsigąsti, kai žinome, jog esame menki ir nepasiruošę, be ypatingų sugebėjimų, būdami akivaizdoje didžiulės minios žmonių, kuriems turime skelbti evangelijos tiesą. Ypač galime nustoti drąsos, kai susitinkame su žmonėmis, kurie domisi ne Dievo karalyste, o kitais dalykais. Tai atrodytų lyg tai būtų neįmanomas uždavinys.

     Tokiu atveju Jėzus užtikrina savo pasekėjus, kad tikėdami jie galės “išrauti” pasaulio abejingumą ir nesidomėjimą, ir jie turės tikėjimą, jiems viskas bus įmanoma.

     Tasai posakis gali būti panaudotas ir visose gyvenimo aplinkybėse, jei jis padeda žmonėms gyventi pagal Evangeliją ir būti išganytiems.

     Kartais, kai mus ištinka neįveikiami sunkumai, mes galime būti gundomi nesikreipti į Dievą. O žmogiškas samprotavimas patars mums: “Pasiduok - tai nieko nepadės”.

     Tada Jėzus ragina mus nenusiminti, o kreiptis į Dievą su pasitikėjimu. O Jis vienu ar kitu būdu padės mums.

     Po keleto mėnesių viltingo laukimo Lella pagaliau gavo pranešimą, jog jai paskirtas naujas darbas užsienyje. Bet dabar čia, kur ji gyveno ir dirbo kartu su mergaitėmis, ją vis kamavo nuliūdimas ir vienišumas, lyg kokia užtvara, kuri ją skyrė nuo tų mergaičių. Ji jautėsi atitolinta ir kaip neverta bendrauti su jomis, su kuriomis ji gyveno, kurioms ji norėjo tarnauti su meile. O viską jai apsunkino dar ir svetimos kalbos nemokėjimas, taip pat ir tų, su kuriais ji turėjo kalbėti.

     Jos sakė jai, kad kiekvienas čia turi kalbėti prancūziškai, ir ji pradėjo tos kalbos mokytis. Bet tiesioginiuose ryšiuose su žmonėmis ji sužinojo, kad jie mokėsi tos kalbos tik mokyklose ir kalbėdavo nenoromis. Daug kartų ji stengėsi “nugriauti” tą sieną, kuriją laikė atitolintą nuo kitų, bet vis veltui. Tad kaipgi ji galėtų padėti jiems? Ji vis dar pastebi bendrininkės Maries labai nuliūdusį veidą. O tą vakarą Marie nuėjo į savo kambarį net nepalietusi savo vakarienės. Tad Lella sekė ją, bet sustojo prie jos kambario durų nedrąsi ir abejodama.

     Ji norėjo pabarbenti į duris... bet ar ji galėtų taip daryti? Tada pastovėjusi ten keletą sekundžių, nuo durų pasitraukė. O sekantį rytą ji nuėjo į bažnyčią ir atsisėdo paskutiniame suole, pridengdama rankų delnais savo veidą, kad niekas negalėtų matyti jos ašarų. Tai buvo toji vienintelė vieta, kurioje buvo Tasai, kuris jokio aiškinimosi nereikalavo, nes Jis žinojo ir suprato, dar net neprašius. O tasai tikrumas, kad ji jau yra suprasta, davė jai drąsą ir ji klausė Jėzaus: “Kodėl aš negaliu dalintis su kitomis mergaitėmis jų kentėjimuose ir pasakyti joms tai, ką padėjai man suprasti: “Jog kiekvienas kentėjimas gali būti meilė?”

     Ten ji tikėjosi gauti atsakymą iš to, kuris atnešė šviesos į kiekvieną jos gyvenimo tamsybę. Ji atkreipė dėmesį į tos dienos Evangelijos ištrauką, kurioje parašyta: “Pasitikėkite, aš nugalėjau pasaulį” (Jono 16,33). Tie žodžiai Lelios sielai buvo balzamas, ir ji pajuto didelę ramybę.

     Kai ji grįžo pusryčių, susitiko su Agnes, kuri rūpinos namų švara. Ji nusekė paskui ją į virtuvę: ten be jokio žodžio ji padėjo jai ruošti pusryčius. Tada pirmoji atėjo Marie. Ji norėjo tik kavos puoduko ir stengėsi visų vengti. Bet Lelios taikinga ramybė palietė ją labiau negu žodžiai.

     Tą vakarą, pakeliui į namus, Marie važiavo dviračiu šalia Lelios ir stengėsi pasakyti jai taip, kad ji suprastų “Tavo žodžiai nebūtini; šiandien tavo elgesys man pasakė: Tu taip pat pradėk mylėti! Tikėjimas laimėjo.

     “Jei turėtum tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytum šitam šilkmedžiui: “Išsirauk ir pasisodink jūroje” - tai jis tavęs paklausytų”.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius