Spausdinti

 (suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)

Jolanta Podleskytė

     Skubu žemyn gatve, pakeliu galvą - prie namo kampo šviečia naujas laikrodis, kiek paėjus tolėliau - vėl kitas, galvoju sau - visai kaip Bergmano filme “Žemuogių pievelė”, mąstau sau - gal jau ir valandos išnyko, kad taip rūpinamasi akcentuoti minutes, o gal žmonės įprato visur vėluoti? Na, bet štai, -mano mintis nutraukia netikėtas praeivio klausimas: “Gal galėtumėte pasakyti, kiek dabar yra valandų?” Ir taip kiekvieną dieną, - kuo daugiau mieste laikrodžių, ir dar tokių gražių, tuo daugiau gatvėje pasimetusių žmonių, klausiančių laiko... Kodėl?! Na, bet kas man atsakys į tą klausimą. Einu toliau, o štai ir senutė, vėliau kiek per vidutinį amžių persiritęs vyriškis manęs prašo pinigų (vienas sako - duonai, kitas - vaistams), kai mieste yra nemažai labdaringų organizacijų. Keista, pagalvojau. Juk tiesiog baisu, kad žmonės nebemato laikrodžių, -ryškiai šviečiančių miesto akcentų ir nebesilanko ten, kur juos galėtų tikrai gerai materialiai paremti. O gal tai ir gerai?!.. Kas žino?.. Todėl, atsisėdusi prie troleibusų stotelės, užsisvajojau žiūrėdama į lėtai per sniegą slenkančius autobusus ir troleibusus, pro snieginą užuolaidą mačiau vien pavienius paniurusius praeivių veidus. Tylu, nė mažiausio ūžesio ir, užsižiūrėjusi į lėtai slenkantį debesį, supratau, kad aš jau skrendu skrendu, t.y., svajoju...

     Kur man skristi, deja, nežinojau, bet debesėlis man patarė: “skriskim į Lietuvos ateitį!”

Sears Tower and 311 South Wacker Drive Building, Chicago, Illinois.

     -    Oho, - galvoju, - čia tai bent! Kaip gražu ir miela skristi ten, kur niekas dar nebuvo!..

     -    Taigi pirmyn!

     Mano kojos jau nesiekė žemės, kai pamačiau troleibusiuką tingiai ropojantį į mano stotelę pasiimti ten jo laukiančių žmonių, o aš jau skridau į nežinomą ateitį ir todėl vos nesušukau: Sudie, aš greit grįšiu!

     -    Nė kiek negaila skirtis?, - paklausė manęs debesėlis.

     -    Ne, visai negaila. Esu toks žmogus, kuriam dabartis egzistavo tik tiek, kiek ji galėjo priklausyti ateičiai.

     -    O, - sako man debesėlis, - tai aš tikrai neapsirikau, - mano pasirinkimas geras.

     -    Na, - sako, - dabar aš Tau parodysiu tai, ko Tu nesitikėjai, - skrendam pro Tavo namus.

     Ir tikrai netrukus mes atsidūrėme prie mūsų namo. Aš tik žvilgt žemyn, o ten - daugybė žmonių stovi ant mūsų namo stogo ir laiko rankose balionus...

     -    Vaje, - ištariau sunerimusi, - tai ką gi jie čia veikia?

     -    Jie taip pat turi savo slaptą svajonę, bet jiems neaišku, kaip surasti tuos kelius, kurie veda į ateitį!

     -    Tu man labai patikai, todėl ir nešu Tave dabar ten, kur nebėra vergų ir jų šeimininkų, nėra dienos ir nakties, nes nėra laiko, nebėra dejonių, skurdo ir prievartos.

     Skrendam tolyn, - saulė kyla ir leidžiasi, mėnuo švyti, o žvaigždės taip akinančiai blykčioja, kad nepaprastai šviesu pasidarė ir, staiga, -vizija, ne vizija, sapnas ar tikrovė, - Gedimino pilis, kaip svajonė ar realybė išnyra pro baltą rūką visa spindinti ir žėrinti, nepaprastų sąskambių muzikos garsai vilioja ir kviečia (lyg sutartinės, lydimos styginių orkestro, lyg prisikėlimo giesmės, o gal tos ir kitos, bet taip užburiančios širdį savo tyrumu, taip traukiančios savo paprastumu...). Matau ir žibančias karūnas ant moterų galvų, matau vyrus, laikančius baltais obelų žiedais apipintas arfas, pastebiu ir daugybę vaikų, tautiniais rūbeliais pasirėdžiusių su lumzdeliais ir dūdelėmis rankose.

     -    Tai nuostabi akimirka!

     -    Ne, kodėl tik akimirka, - atsako man debesėlis, - tai visa amžinybė.

     Man atrodo keista dėl tokio pasakymo ar paaiškinimo, o jam tik juokai ir neša jis mane pro gintarais tvaskančią Nerį, kurioje vis švysčioja didelės raudonos žuvys, krykščia virš vandens linksmai nusiteikę žuvėdros, supasi ančių būriai ir krykščia, pakrantėje fagotu gagena žąsų pulkai, skečia savo plačius sparnus, purtosi, tiesia ilgus kaklus, apsidairo ir pamažu nutapsi link vandenėlio reto grožio ir spalvos plačiomis kojytėmis.

     -    Vaje, - sušukau, - tai gražumėlis! Tai bent vaizdelis! O kiek dar valčių matau plaukiančių pilies linkui, iš priešingos pusės kažkas švysčioja, - vaje, - tai visa burių jaunystė žydi ir supasi Neries žalsvam ir skaidriam vandenukyje: baltos, mėlynos, oranžinės, - vaje, - net geltonos...

     -    Turbūt aš sapnuoju, - sušukau.

     -    Ne, ne, - atitaria man debesėlis, - Tu visai nesapnuoji, dar išvysi tai, kas labai turėtų Tave sujaudinti.

     -    O ką? - klausiu nekantraudama.

     -    Tik neklausinėk dabar, o daryk kaip įsakau. Tai va, - užsimerk stipriai stipriai, o kai atsimerksi - pamatysi tai, ko dar nemačiusi!

     -    Na, atsimerk!

     Atsimerkiu ir - o, Dieve, - sušunku, - tai mūsų prezidentas, - apstulbstu trumpam ir nustebusi plačiai atvertom akim žiūriu žemyn.

     -    O iš kur žinai? - klausia debesėlis.

     -    Visai net nesuabejojau, - juk tai jis sėdi baltoje karietoje, traukiamoj penketo baltų arklių.

     -    Tai tik jis, tik jis - švelniai atsako mano širdis. Visi žmonės, stovintys pakelėse, sveikina jį ir meta šiam rinktiniam tautos pasididžiavimui gėlių puokštes, mojuoja trispalvėm vėliavėlėm.

     -    Na, žinoma, tai jis, - ramiai sau porina debesėlis, bet ar aš galėčiau paklausti tavęs, o ką jis ten turi rankose?

     -    Manau, kad Lietuvos herbą! - sušukau nė nemirktelėjusi.

     -    Gerai, - sako man debesėlis, - Tu atspėjai, nors iš tolo galėjai ir neįžiūrėti, bet aš Tau padėjau, - šiek tiek pasisukau ir leidau saulei pašviesti į tą vietą, kur stovėjo jis, Lietuvos laimė ir džiaugsmas.

     -    Mes tiek daug iškentėjome, kol sulaukėme jo...

     -    Tss... - sako man debesėlis, - nepamiršk, kad mes negalim minėt praeities, mes jau esame kiti, todėl prašyčiau Tavęs nekalbėti ir neprisiminti to, kas buvo - žiūrėkime tik pirmyn!

     Skrendam pro Kalnų parką, o ten, vaje, -gervių ir gandrų daugybė, žmonių būriai, ant kalvų žiba sidabrinės rasos, medžiai stovi ramūs, iškilmingi, plačiai išskėtę šakas, o aplink kalvas - platus dobilų laukas, kuriame bičių daugybė, - tik zvimbia, tik lekia nuo žiedo ant žiedo, tik svyra berželio šakos lig žemės, kur pievoje, tankioje lyg miškas, šokinėja žiogai, ropinėja žibantys jonvabaliai...

     -    O kas ten?

     Prie kiekvieno koplytstulpio rūtų darželis, bijūnai, radastos ir mėtos. Kaip nuostabu!!! Virš trijų Kryžių kalno sustojam truputį pailsėti ir vėl nuskambėjo mano susijaudinimo kupinas šūksnis, - baltų balandžių pulkai tūpė ratu aplinkui, burkavo ir glaudėsi vienas prie kito, prie pat kryžių puikavosi radastos ir mėtos, šalavijai ir diemedėliai ir visa tai buvo aptverta žalvarine tvorele. Jaunimas spindinčia sidabru juosta rišo vartelius ir tyliai giedojo. A, tai -“Kurs kentėjai už mus kaltus...” - atplaukia giesmės žodžiai, apkabina ir jau nebepaleidžia, - byra ašaros, širdį gelia...

     Pajudam vėl iš vietos ir jau prie Petro ir Povilo bažnyčios, virš Žirmūnų tilto, suspindi sužėri Vaivos juosta - geltonai, žaliai, raudonai. Nespėjau ja gerai pasidžiaugti, kai apačioj plaukė upė, vėliau pasirodė miškas, akinančiai nušvito laukas ir netikėtai atsidūrėme Kernavėje. Kiek tik akys užmato - kalvos visur žaliuoja lyg apdengtos žaliais aksomais. Ant tų kalvų -žmonių daugybė, visi dainas dainuoja, ratelius eina, mergaitės vainikėlius pina ir meta į upę. O tie vainikėliai, pinti iš įvairiausių žolynų, prismaigstyti baltų žvakelių, lyg žvitrių akelių, tik mirkčioja, tik dega; čia sukasi verpetuose, čia vėl nešami srovės tingiai slysta paviršiumi, lyg kažką galvodami ar svarstydami.

     Aplink kalvas rugiai kilo aukšti ir vešlūs, tarp rugių mėlynuoja rugiagėlių žvaigždutės, o aplink rugių lauką griežlės kad šlovina Dievą visokiausiais balsais, tetervinų galybės sveikina susirinkusius savo garsiu burbuliavimu ir taip jie taip pat reiškia savo pasitenkinimą tuo gražiu gyvenimo ritmu, kuriame dangus ir žemė, paukščiai ir žmonės, upė ir žolynai -visa tai ir nedaloma, ir neskaidoma, o tik susilydo į vieną džiaugsmingą išraišką - švente vadinamą.

     Vyrai joja ant arklių palei rugių lauką, moterys sėdi vežimuose, traukiamuose dvieigių. Ogi tų vežimaičių gražumėlis, - baltomis roželėmis iškaišyti, kur ne kur bijūnėlis kyšo; bernelių kepurėlės meirūnais dabintos, mergužėlių lelijėlių galvelės - rūtelių vainikėliais, -štai baltomis prijuostėlėmis pasikaišiusios tik dainas dainuoja, tik balselį laidžia, kad net giria suklūsta ir griežlės baltoji giesmelė užtyla.

     -    Oi, tu rugeli, brangus grūdeli, rugeli žiemkentėli, - atskamba kažkaip lyg iš pačios širdies gilumos, o gal net iš pačios amžių glūdumos iš senų tėvutėlių ar prosenelių giedojimo; o gal tik suskambėjo kalvos taip, kai bernužių rankose sužibo trimitai, - sušlamėjo girios ir laukeliai, sutrimitavo pabudęs briedis, sugaudė pušynėliai... Tik beržynėliai tyliai šlamėjo, o senolių akyse vaidentuvė jauna žie-bės, rankose žolynėliai žaliavo.

     -    Na, - tarstelėjo debesėlis, - dabar - į Trakus!

     Nespėjau mirktelėti, o apačioje jau plaukė po mumis ežerai ir salos, viename ežere, -žiūriu - laivelis besisūpuoja, jauna mergelė rankele prisidengusi į pilį vis žiūri... Praskren-dam tą ežerėlį, iš toli kaži kas mirguliuoja, kai priartėjam prie pilies arčiau, įsitikinu, kad tai žvakių liepsnelės ant kuorų plazda vėjyje, o patys pilies bokšteliai apipinti ąžuolų vainikais. Žalių kareivėlių vorelė, kaip žalčio odelė, -žvilga prieš saulutę, mainosi, kai keičiasi rikiuotė, lyg tas aptingęs žaltys, ilgai ir ramiai snaudęs, imtų ir truputėlį suvingiuotų, - savo ilgą ir įšilusį kūną sudrebintų.

     O ten, tarp miškų ir girių, elneliai ir stirnelės ganosi, o anava, - per dirvonus išsigandęs kiškelis liuoksi, pačioj girios glūdumoje - tik pelėdos ūkčioja, stumbrai, išdidžiai iškėlę ragus aplink tik dairosi, kažko uostinėja išplėtę šnerves, o įsitikinę, kad jie čia tikri karaliai, išdidžiai sutrimituoja...

     Šiušena viksvos ežero vandenyje, vėjeliui papūtus, ošia miškai, o buvusiose karalių menėse - stalai baltai užtiesti, indai sidabro ir degto molio ant jų puikuojasi, - tuose induose sula ir medus, midus ir gira; daiginti kviečiai ir juodos duonos kepalai ant baltų padėklų, išklotų lininėmis servetėlėmis. Sidabro vartai, apipinti žilvičių šakelėmis tik veriasi ir veriasi, nes traukia ir traukia svečių pulkeliai turbūt iš visų Lietuvos kampelių; o ežerai, rodos, net nejuda, - tik tviska prieš saulę, tik žiba lyg veidrodis, kuriuo slysta gulbių šešėliai, čeža nendrės ir oras kvepia tarsi leukonijomis, tarsi neužmirštuolėmis, o kregždės tik klykauja po žydrai mėlyną dangų ratus sukdamos, kažką nesuprantamo tarpu savęs sučiauškėdamos, sparnais melsvai žydrus plotus karpydamos...

     - O, štai ir kitas vaizdelis!

     Po Tiškevičiaus dvarą povai išdidžiai vaikštinėja, vaikus varinėja (kaip toj senoj dainoj), uodegas iškilmingai lyg vėduokles tai išskleidžia, tai vėl suskleidžia, retkarčiais tylą sudrumsčia jų veriantis klyksmas, kuris nuaidi lig girios, sugrįžta į sodą ir atsimuša, atgyja ir “šūkalioja” į kiekvieną medį...

     Tami dvari mergelės kaip roželės, ratu susėdusios, sutartines traukdamos, tėvelių ir brolelių laukdamos, vainikėlius pina ir laivužėlius puošia. Pasirodo ilgai laukiamieji šeimos nariai, - štai ima ir... nuslysta pirmas laivužėlis, po kiek laiko antras, trečias, o dar vėliau ir visas tuzinas išklysta po visą ežeružį su visu pulku gerųjų bernužių ir mergužių, senelių ir močiučių, vaikelių ir vaikaičių baltais laiveliais, nasturtomis dabintais, lietuviška daina apipintais, -taip ir čiuožia lygiu ežero paviršiumi, - tai linksmai ir judriai, tai lėtai ir mąsliai - lyg tos dainos ritmas juos būtų užvaldęs, supynęs jų širdis, į akis vieną regėjimą įdėjęs, vaidentuvę jauną užbūręs...

     Tik ežeras sruveno žaliu smaragdu, tik smulkių žuvelių pulkai nardė tarp plaukiančių paviršiuje žolelių, tik margas genelis kažkur toli toli, - pačioje pakrantėje, išsirinkęs sau tinkamą medelį, - maisto ieškojo, o ieškodamas dusliai tuksėjo ir kalė.

     Skrisdami toliau, matėme: gatve, kuri vedė nuo ežerų link bažnyčios, žygiavo ateitininkų ir skautų būriai, plazdėjo baltos ir geltonos vėliavos; visi berniukai ir mergaitės buvo pasitempę ir atrodė labai laimingi.

     Priešakyje ėjo mergaitės, nešančios Svč. Jėzaus Širdies paveikslą, kiek tolėliau matėsi truputį atsilikusių mergaičių, kurios laikė Mergelės Marijos “Paslaptingosios Rožės” statulėlę. Visi giedojo “Marija, Marija...” o ore dar virpėjo ir procesijos dalyvių varpelių skimbčiojimas, jiems atitardavo didieji bažnyčios varpai.

     Debesėlis vėl man sako:

     -    O, anava, gerai įsižiūrėk, - procesijos gale eina kunigas ir laiko monstranciją.

     -    Tai ji taip spindi, kad, rodos, žvaigždučių šimtai mirguliuoja aplinkui?

     -    Žinoma, negi Tu galėtum dar abejoti?

     Ir po šių žodžių kažkaip keistai suūžė, subangavo, sušvilpė, - vėjas ne vėjas, audra ne audra, staiga atsidūrėme mieste, pradžioje nesusigaudžiau kas tai per miestas, - aplinkui tvyrojo prietema, bet palengva akys pradėjo įžiūrėti gatves, namus, surado Trijų Kryžių kalną ir aš pagaliau suvokiau, kad esame virš Gedimino aikštės, Vilniaus širdy.

     Aikštės viduryje, ant pakylos, grojo simfoninis orkestras, kaip man pasirodė iš toli, - lyg ir Ž. Ofenbacho “Barkarolę”, apie visą aikštę degė kelios žvakučių eilės, ore pleveno nuostabiai svaigi melodija; vyrai, pasipuošę frakais, moterys - ilgomis balinėmis suknelėmis skraidė lyg nakties svajingi paukščiai, lietė vieni kitus, kilnojo kojas, sukosi ratais. Kartais atrodė, kad ims jie ir pakils iš čia, pradės skristi virš aikštės, virš bokšto ir... pasileis per medžių viršūnes, per stogų čerpes ir kaminus, kartu su besišypsančiu mėnuliu, šokti madrigalus ir valsus... Šnara baltų rūbų klostės, šiurena žolėje ežiai, šlama vėjo blaškomi medžiai, tyla nuostabūs muzikos garsai.

     Tautiškai apsirėdžiusių vaikų pulkai pasipila nuo varpinės bokšto, nešini pintais krepšeliais baltų lelijų ir baltų rožių, sustato jas prie Šv. Kazimiero koplyčios, pagarbiai nulenkia galvas ir nuščiūva minutei, kitai; netikėtai 4-ių ar šešerių mergytė, sušukusi:

     -    Aš myliu tave, šventas Kazimierai! -puola prie koplyčios ir padeda melsvų žibučių, įsimaišo į minią (kažkur dar matosi jos gelsva kaselė su rausvu kaspinu, bet ir ji greitai dingsta). Žmonės suūžia kaip bitės ir staiga nuvilnija virš visų galvų:

     Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
     Jie mylimą Lietuvą gina;
     Kam nusviro galva,tam Dangaus angelai
     Vainiką iš deimantų pina!

     Visi dainavo susikibę rankomis, svyravo tai į vieną, tai į kitą pusę, o man rodės, kad tai Baltijos jūros bangos - tai kyla, tai leidžiasi.

     -    Tik Tau, tik Tau, šv. Kazimierai, angelai deimantų vainikus pina, - sušukau garsiai, bet tik vėjas sušvilpė ir pasigriebė paskutinį sakinio žodį:

     -    Pina, pina, pina...

     Tik Tu, šv. Kazimierai, mąsčiau sau tyliai, prie šios bažnyčios durų laukdavai aušros ir niekada neišleidai Lietuvos kalvų ir sodybų, miestų ir miestelių iš savo akių. Mes tvirti, laimingi, kad turim Tave - prieblandoje degantį žibintą, kuris buvai ne tik maldos ir aukos, bet ir stiprios valios ir ryžtingos veiklos žmogus. Po Dievo labiausiai mylėjęs teisingumą mokėjai savyje ugdyti moralios politikos siekimą. Su ta “žvake”, tuo idealu Tu ir perėjai per savo gyvenimą, anksti miręs, nespėjai pilnai išsiskleisti, bet spindi kaip rytmečio žiedas rasose, mums brangus karalaiti, mūsų žemės ir žmonių globėjau!

     Patvinusios upės jau nieks neužtvenks (kaip rašė Maironis), o mano mintys vis sruvo į praeitį, kuri mums tiesė tiltus į dabartį, o paskui.. .

     -    Tss, - prašneko debesėlis, - dabar Tu išvysi Seredžiaus piliakalnį!

     -    Ar ten pamatysiu Barką, Kernių ir Kūną, plaukiančius savo laivais upe?

     -    Ne, - nuliūdo debesėlis atsakydamas. -Tu ir vėl apie praeitį man kalbi? Tie garsūs vyrai, anot legendos, jau seniai čia praplaukė, -dar Tavęs pasaulyje nebuvo, nei Tavo senelių, nei prosenelių, o jie jau buvo įkūrę Kernavę, Kauną ir Jurbarką.

     Po šių žodžių atsidūriau aukštai aukštai, apačioje plaukė kiti debesys, švietė saulė, mainėsi dangaus atspalviai, paskui užplaukė rūkas, vėliau staiga praplyšo pienuota uždanga ir aš netikėtai pačiai sau pamačiau piliakalnį, labai primenantį Napoleono kepurę.

     Aplink piliakalnį rūtos žaliuoja, netoliese pievutėje baltos ožkytės ganosi, o ilgakasės mergelės galveles vainikais dabina, brolelių grįžtant iš naktigonės laukia. Tylu tylu, tik Nemuno vilnys plaka į krantą, o mergaitės dainuoja:

     Baltu žirgu per marias plaukysiu,
     Baltu žirgu per marias plaukysiu;
     Margu žirgu žolynus raškysiu,
     Margu žirgu žolynus raškysiu...

     Liejosi daina - lyg skaidrus upelis, ne - ne ažusopo mergelei galvelė, ne - nepūtė vėjelis pušelėn, ne - neatsišaukė bernelis už kalnelių, už aukštųjų, už marelių mėlynųjų, o tik sučiulbo medyje paukštelė, o tik sujudo, sutrinko juodoji žemelė, sušlamėjo girios medeliai, tik nusileido į žemę sidabrinio lietučio pirštai ir pasagėlės sidabrinės po žirgelio kojom sužvangėjo ir per lauką nuaidėjo džiaugsmingai iš jaunų sūnelių ir brolelių bei bernelių lūpų:

     -    Valio-o-o-o!..

     Šimtai krūtinių kilnojosi iš džiaugsmo, tą šūksnį kartojo miškai ir pievos, raiti bernužėliai sveikino mergeles iš tolo, - rankomis mojavo, kepurėles aukštyn mėtė; rodos, ir vėjas liovėsi pūtęs, lietus pasibaigė, o ant piliakalnio stovėdamos, baltomis skepetaitėmis mojuodamos, mergelės-lelijėlės užtraukė dainą, pradžioje labai tyliai, o kuo tolyn - tuo garsyn.

     Kur giria žaliuoja, ten mano namai,
     Kur Nemuns banguoja, - Tėvynės kraštai,
     Tėvynė ten mano, - šalelė skaisti,
     Tūlas neišmano, kodėl taip graži...
     Žalumas giružių pripildo jausmus,
     Čiulbėjims paukštužių yr didžiai meilus...

      Ir staiga, kaip perkūnas, sugriaudėja vyrų balsai: “Krantai Nemunėlio lyg rūtų daržai...” Veria širdį nuo šitokio balsų ir dainos gražumo, ašarėlės byra ant skruostų, - viena, antra, trečia, o gi čia visas ašarų lietutis. Sudainavę šią dainą, visi nusileidžia prie Nemuno nešini baltais kibirėliais vandeniui semti. Moterys ir vaikai, berneliai ir mergelės, seneliai ir senutėlės - visi semia su kaušeliais krikštolo vandenį, pradžioje gėrisi juo ir tik po to lėtai išgeria.

     Atsigaivinę kalba bendrą maldą: “Tėve mūsų...”, visų akys spindi džiaugsmu ir laime; sodai žydi ir kvepia taip, kad galva svaigsta, žuvys karts nuo karto iškiša iš vandens nosytes pasižvalgytų, o paskui tik, - taukšt, plekšt su uodega ir, - į dugną !..

     Ir vėl suskamba kita daina, lyg baladė, išdainuojama be pauzių, be atsikvėpimo, ji nuskamba kaip malda, kaip bendras susižavėjimo jausmas, apėmęs visų krūtines:

     O, jau. mano mielas
     Anksti ry - tą kė – lė
     Ne dėl žalio vyno, dėl žalio žolyno
     O, jau mano mielas
     Baltai burnų prausė
     Ne dėl žalio vyno, dėl žalio žolyno ir t.t.

     Šeši posmai išdainuoti be atsikvėpimo rodos kėlė į dangų rankas, vingiavo keliuku, kuris čia, už piliakalnio pasislėpė, bet ne, - jis tiesėsi toliau ten, - už lauko, dar toliau - per patį mišką ir mes nebematėme jo pabaigos...

     - Na, kaip, - tarė man debesėlis, - patiko? Jei jau taip susižavėjai Seredžiumi, tai dar norėčiau, kad pamatytum Liškiavą!

     Bematant sutikau ir mes jau skridome tik staiga girdžiu:

     -    Ku - kū, - vienam krante.

     -    Ku - kū, - antram atsiliepia...

     -    Tai Nemunas ties Druskininkais, - aiškina man debesėlis.

     Ir netikėtai sustojam prie bokšto su kryžiumi, toliau matėsi raudonas stogas, gotikiniai langai. Supratau, kad jau pasiekėm pačius Druskininkus ir esam prie Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios. Praskrisdami pamatėme žmones besivaišinančius duonele ir sūreliu, Liškiavos bažnyčios bokštai nušvito visai čia pat, pasisukau kiton pusėn ir aiktelėjau, - o kas gi čia?

     Austos drobės, plačiausios spalvų gamos ir įvairiausių raštų, išsiuvinėti kilimėliai - tarsi kokios peteliškės taip pat kaip ir lininės antklodės puikavosi plataus lauko žalioje vejoje ir tarytum sau patogiai ilsėjosi... Ramu, tyku, nė gyvos dvasios, tik vyturiai danguje vartosi, savo giesmeles trelina, tik avytės kažko vis neramios, baidosi, į krūvelę spaudžiasi, į dangų bailiai žvilgčioja ir... kad trenks perkūnas iš giedro dangaus, kad sudundės garsi padavimais ir legendomis Liškiavos žemė ir staiga, - strykt piemuo iš daržo ir birbina iš uosio drožtą dūdelę! Žaibai tik - žybt, žybt ir - nustojo žaibuoti, griaustinis virš miškų ir klonių geležiniais ratais nugriovė, iš visų gryčių ir seklyčių pradėjo lįsti žmonės - siuvinėtos balto šilko skarelės, kykai, puošnios vyrų kepurėlės ir kad pasileis kas prie Nemuno, kas į bažnyčią; namuose neužmiršdami palikti maisto prie durų, -gal laputė alkana pritykins, o gal stirnukė atbėgs, pavargęs zuikelis atlapatuos, na, ir ras ką užkrimsti !..

     -    Tai bent idilija, - pareiškiau.

     Debesėlis tik nusijuokė ir atsakė:

     -    Na, bet tu gerai žinai, kad ir seniau lietuvis neskriausdavo kitų, už save silpnesnių, - visus mylėjo - ir gyvuliukus, ir paukštukus. Būdavo ir paukščiai laukinukai pas dorą ūkininką atskrisdavę, iš jo rankų duonelį lesdavę... Na, tai matai, kad viskas vėl sugrįžo, net durų žmonės išeidami iš namų vėl neberakina, ar nesidžiaugi?

     -    Labai džiaugiuosi, - sakau, - ir niekada nenorėčiau jokios kitokios ateities.

     Mūsų truputį užsitęsusį pokalbį nutraukė lakštingalų balsai, - jos visos linksmai tauškėjo ir juokėsi (gal ką nugirdo?), o paskui garsiai švilpavo ir suokė iš kiekvieno krūmelio; nuo kiekvieno medelio aidėjo jų įvairiabalsis dainavimas, bet toks skaidrus ir toks džiaugsmingas, kad man ėmė rodytis, jog tų giesmininkų susirinko daugiau nei šimtukas ar du.

     Tik žiūriu žiūriu, o gi jaunas bernužėlis, kelnes pasiraitojęs kažką vandeny graibo ir staiga, kad timptels, - gyvatę, ne gyvatę, žaltį ne žaltį, bet ne, tu, mano širdele, žiūrėk, - tai gi ungurį didžiausią, galbūt net trijų metrų! Na, tai jau visai dyvų dyvai! Tik taip pagalvojau, girdžiu - iš kitos pusės prūdo kažin kas kad traukia, tai traukia:

     Oi kas dzyvai, oi kas do prajovai
     Kad vasaroj ažarai užšalo,
     O rudzenį gegutė kukavo...

     -    Tu gi žinai, lyg ir nujausdamas ko aš dairausi, - jog nė vienas dzūkas be dainos taip kaip be grybų ar be uogų kašės negalės gyventi, - sako mano draugas debesėlis.

     Tikrai tiesa, galvoju, ir pažvelgiu ten, kur virš šulinių kabo ąžuolinės svirtys, o patys šuliniai - gryniausio sidabro! Tai štai tau ir prajovai! Žvilgt į šulinius, o gi ten - vynužyje teliuskuoja kibirėlis sidabro, o lankelis iš gryno aukso ir lyg prašosi, lyg kalbina: “iškelk mane, paragauk mano saldaus ir gardaus gėrimo, atgaivink savo pavargusią širdelę...”

     Paėjusi toliau išvydau didelę liepą, žiedais apsipylusią, o aplink tą didelį šviečiantį žiedais ir kvepiantį medumi lapų mišką suko ratais bitelių šimtas.

     Trys mergelės stovėjo po ta liepa ir traukė sutartinę:

     -    Ko tu, bitela, ko tu bitela, liuli
     -    Šiūru nuliūdai, šiūru nuliūdai, liūdi
     Girdžiu bicinų, girdžiu bicinų, liuli
      Toli pagautų, toli pagautų, liūli
     Skrend’ma sesiula,
     skrend’ma sesiula, liūli,
     Maž išvaduosim, maž išvaduosim, liūli...

     Prie dainuojančių mergaičių sėdėjo būrys juostas pinančių kitų mergaičių. Pindamos margaspalves, linksmai šnekėjosi, meiliai žvilgčiojo į netoliese liuoksinčias voveraites, riešutėlį, kitą joms pametėdamos, trupinėlių čia pat plaukiojančioms antelėms į Nemuną švystelėdamos.

     -    Dabar jau baikime kelionę, laikas jau mums atsisveikinti, - nelauktai tarė man debesėlis. Tu buvai labai linksma ir laiminga - mačiau tai, kai kartu keliavom po Lietuvos ateitį. Atsimenu ir tai, kad dainos Tave visuomet labiausiai sujaudindavo. Todėl įsidėmėk mano žodžius: “Dainuosi dainelę - kursi sau dalelę”, -tai Jūsų senolių išmintis, nepamiršk jos !

     -    Jos, jos, jos, - pakartojo vėjas; o aš jau sėdėjau ant suolelio prie troleibusų stotelės ir graudžiai verkdama sau niūniavau:

     Nesprok, žalias ąžuolėli,
     Nesprok, žalias ąžuolėli,
     Rytoj šals šalnelė, rytoj šals šalnelė.

     Tik girdžiu kažkas man atitaria, o gi debesėlis mirkčiodamas man kad traukia:

     Aš šalnelės nebijosiu, aš šalnelės nebijosiu
     Per naktį išsprogsiu, per naktį išsprogsiu

     Prie mano kojų kažkas netikėtai ėmė ir šleptelėjo, atsisuku - penketas baltų rožių...

     -    Dėkui tau, debesėli - i - i, - šaukiu, o jis tik šypsosi ir kyla į viršų...