A. Saulaitis, SJ

     Įvadas. Tėvai porą dešimtmečių pašvenčia vaikus auginti. Todėl nenuostabu, kad Bažnyčia pirmoje vietoje laikydama suaugusių tikėjimo ugdymą, daug jėgų skiria vaikų bei jaunimo auklybai. Šio auklėjimo esminis išgyvenimas yra gyvoji liturgija, suprantamose apeigose jaungianti kasdienį jaunų žmonių gyvenimą, brendimą bei kultūrą su jų atsiliepimu Kristaus Evangelijai.

     1998-1999 metais sueina 25-eri nuo pirmųjų Apaštalinio Sosto dokumentų apie vaikų Mišias: 1973 lapkričio 1 d. paskelbtas Vaikų Mišioms vadovas ir lygiai po metų Eucharistinės maldos Mišioms su vaikais. Šios pagrindinės nuorodos bei gairės atspausdinamos bažnytiniame mišiole.

Burnham Park Yacht Harbor and Soldier Field.

     Mišios su vaikais - jokia naujiena, nes, kiek sąlygos leido, gerose parapijose, mokyklose bei jaunimo sąjūdžiuose nuolat stengtasi vaikus įtraukti, įjungti, suteikti sąlygų bendruomenę išgyventi ir tikėjimą išreikšti. Vatikanas II ir išvis pirmasis visuotinės Bažnyčios vyskupų sinodas Romoje (1967) ėmėsi uždavinio tiek bendrą krikščionišką auklėjimą, tiek liturginę praktiką įsakmiai vaikams ir naujoms gyvenimo sąlygoms pritaikyti.

     Vaikų liturgijos nuotaika. Suaugusiems, o ypatingai vyresnio amžio žmonėms (kaip šias eilutes rašančiam) bažnyčioje pamatytas kūdikis, vaikas ar jaunuolis iš karto kelia siaubą. Jeigu vaikutis pradės zirzti ar verkti, iš karto sugriūva dvasinis susitelkimas, asmeninis ryšys su Dievu, dėmesys Mišių turiniui bei vyksmui. O statistika rodo, kad retas jaunas žmogus, pamatęs senutę ar “dėdę”, išsigąsta dėl galimo kosėjimo, šniaukimo, velkamų kojų žingsnio ar ne visai patylomis kalbamų poterių.

     Kai dauguma Žodžio liturgijos ar Mišių dalyvių yra vaikai, bažnyčia (ar kita tinkama vieta) panašesnė į šiurmulį ar saikingą turgų. Bažnytinę istoriją pažįstantiems tai panašu į pirmojo tūkstantmečio bažnyčią, kurioje vyskupas (ar kunigas) protarpiais tikinčiųjų dėmesį iššaukdavo kreipiniu “Viešpats su jumis” ar “Ramybė jums”, pvz., visiems pačioje pradžioje sugūžėjus, po savaiminio “Aleliuja” prieš Evangeliją, po atnašų eisenos (su sūriais, vaisiais, kiaušiniais, duona vargšams), po Komunijos procesijos ir prieš pat išsiųsdamas visus namo. Nenuostabu, kad moderniais laikais toks gyvumas sugrįžta bažnyčion, ypač Švč. Sakramentą pagal nuostatus pagerbus atskira koplyčia.

     Liturgija su vaikais pilna judėjimo (vaikščiojimo ir judesių), giesmių ir muzikos, maldų su atkartotiniu sakinėliu bei skaitinių įvairiais balsais, piešinių, inscenizacijų, spalvų, dialogo tarp kunigo ir dalyvių, vaizdinių priemonių, muzikos instrumentų ir kt. Raginama kuo plačiau panaudoti liturginio laikotarpio simbolius (Grabnyčių žvakes, Advento vainiką bei Jesės medį, Kalėdų Ženklus, Gavėnios įvaizdžius, velykinio Prisikėlimo išraiškas).

     Svarbu, pabrėžė nuo 1903 m. Šv. Pijus X visiems tikintiesiems ir nuo 1973-4 Paulius VI (vėliau pakartojo Jonas Paulius II), kad vaikai kuo geriau ruoštųsi ir ruoštų Mišias (ar kitas apeigas) ir jose kuo daugiau dalyvautų. Neabejotina, kad popiežiškų dokumentų nespėję paskaityti įžiūrės pataikavimą moderniems vaikams, paaugliams ir jaunimui, ir todėl Bažnyčios nustatytos liturginės sielovados šaltiniais nepasinaudos. Kita vertus, galima būtų klausti, ar neatnaujintomis apeigomis nepataikaujama tiems, kuriems kiekvienos Mišios ar pamaldos privalo būti laidotuvine nuotaika persmelktos. Ne veltui vienas mėgstamiausių vadovėlių vaikų liturgijai vadinamas “Kai liturgija teikia džiaugsmo”.

     Su pačiais minimais raštais bei jų aiškinimais galima susipažinti didžiajame bet kurios šalies mišiole, liturginių nuostatų leidiniuose, Apaštalinio Sosto kronikoje AAS, Liturginės kongregacijos biuletenyje Noticiae.

     Šiame rašinyje apibūdinami ne dėsniai, o kaip vyksta šventiškos ar šiokiadienių Mišios, kuriose dauguma dalyvių yra vaikai.

     Ruoša. Visai grupei išdalinami uždaviniai, dažniausiai prašoma pasirinkti, ypač jeigu dalyviai nebe pradinukai. Jaunimo vadovai pagloboja ruošos būrelius, kad uždavinys būtų aiškus. Jam pakanka 20 min. Jeigu dalyvių šimtas, Mišių ruoša bus užtrukusi per 33 valandas (pagal statistinius duomenis, geras pamokslininkas parapijos sekmadienio pamokslui ruošti skiria 14 val.). Suprantama, kad kiti iš anksto parūpino reikalingą medžiagą bei priemones, kiekvienai grupei pritaikytas (pvz., akliems vaikams prisimenama parūpinti skambučių, smilkalų, liečiamų daiktų, vengiama žvakių). Prie ruošos priklauso ir bendroji ruoša, pvz., prisiminti ar išmokti giesmes bei giesmeles. Kad nebūtų per daug aiškinimų pačių Mišių metu ar jei pamaldos sudėtingesnės, trumpai apibūdinama eiga ar pobūdis.

     Vieta. Ar tai būtų bažnyčia, ar gamtoje, imamasi vietą paruošti, papuošti. Pagal nuostatus, Mišioms vieta turi būti pagarbi ir pritaikyta (mažiems vaikams siūloma iš pradžių ne bažnyčioje švęsti, kad būtų erdvės judėti). Gamtoje atsižvelgiama j saulę, temperatūrą, drėgmę, sąlygas atsisėsti. Dauguma stovyklaviečių turi pastovią lauko “koplyčią” gražioje vietoje su rąstų suolais (žinomiausia turbūt “Beržų šventovė ” Neringos stovykloje, JAV).

     Laikas. Popiežiški raštai primena reikalą atsižvelgti į vaikų (plg. jaunimo) gyvenimo ritmą, kad būtų pataikyta į laiką, kuriuo jauni žmonės kuo jautriau išgirstų Dievo žodį ir pagal savo amžių susitelktų. Todėl būna vidurnakčio Mišios su studentais universitete, aušros Mišios su jaunimu stovykloje, vaikučių pamaldos prieš pat valgį ar po žaidimų nurimus, keliaujančiose rekolekcijose prieš pat išvykstant ar pietų pertrauką.

     Įžanga. Prieš giesmę ar po jos kunigas susibūrusius pasveikina, kviesdamas nurimti. Dažnai tai daroma atkreipiant dėmesį į jusles ir kas tikrai pamaldų aplinkoje vyksta: apžiūrėkime gamtovaizdį, aplink esančius, dangų; užsimerkę pajuskime saulutę, vėją, šaltesnę ir drėgną žemę; užuoskime miško ar žvakių kvapą; klausykimės paukščių, automobilių garsų, kitų žmonių keliamo triukšmo, o pabaigai taip nutilkime, kad galėtume girdėti, kaip mūsų širdis plaka. Kitąsyk skaitoma malda su atkartotine ar judesiais, pvz., “Paliesk mūsų lūpas, kad gražiai kalbėtume, mūsų akis, kad artimą pastebėtume, mūsų kojas tiesiu keliu eiti...” Taip sąmoningai išreiškiama, kas nujaučiama - kad Dievas yra ten, kur susirenkama Jo vardu.

     Atgailos apeigos. Jaunimo bei vaikų liturgijai pagalbinės knygos siūlo daug galimybių. Dalyviai ant popierėlių surašo savo silpnybes ir jas įmeta lauželin, kol giedama “Viešpatie, pasigailėk!” Vienas nuo kito nusisukę, stovi ratu, kol tariama “Tepasigaili mūsų...”, ir tada, vidun atsisukę, iškelia rankas garbės ir šlovės maldai ar giesmei. Arba paima akmenėlį, kurin “sudeda” savo naštas, kliūtis augti, klaidas, o tada riedulį numeta dingti vandenyje. (Jeigu pabrėžiama ar iškeliama viena ar kita Mišių dalis, kitos sutrumpinamos ar išleidžiamos; jaunų žmonių maldos būna trumpos ir nuoširdžios).

     Garbė ir šlovė. Kur šventiškose Mišiose giedama (ar kalbama) “Garbė Dievui aukštybėse”, vaikų Mišiose tinka panašios giesmelės arba atkartotine palydimi sakiniai, pvz., “Už šią dieną; už gražią gamtą; už tėvelius ir šeimas... Šlovė Tau, Viešpatie!” Paaugesnieji iš keliasdešimt galimybių (pvz., vysk. P. Baltakio Sielovados tarybos išleisto Rinkinėlio stovyklai) išsirenka sau tinkamesnę.

     Skaitiniai. Suaugusiems ir parapinėms bendruomenėms taikomas trejų metų ciklas sekmadieniams ir dvejų šiokiadieniams. Vaikų liturgijoje stengiamasi šių laikytis, nebent proga būtų skirtinga arba skaitiniai per sunkūs. Didesnės kalbų grupės išleidusios Skaitinius vaikams, kur Šv. Rašto ištraukų žodžiai ar posakiai pritaikyti. Pamaldų ruošėjai gali laisvai pasirinkti bet kurią Šv. Rašto ištrauką, visuomet paskaitant Evangeliją.

     Skaitiniai itin svarbūs, todėl čia pasireiškia kūrybingumas ir įvairovė. Kai Mišios vyko prie įsisiūbavusios jūros, patys dalyviai išrinko net 12 skaitinių apie vandenį. Kai vyresnės mergaitės susikaupė apie žymiąsias Šv. Rašto moteris (pvz. Estera, Judita, Rūta, Motina Marija, Marija Magdalietė, Samarietė prie šulinio, Lidija), skaitydamos išvaidino po vieną ar du vaizdelius. Kartais pats kunigas atsineša priemones Evangeliją vaizdžiau skelbti, pvz. ryžių maišelį, akmenį, erškėčių šakas, gausybę žolių, juodžemį palyginimui apie sėjėją. Gerasis samarietis arba moderniai šio palyginimo pritaikyta mintis išvaidinta daug kartų. Kai skaitinyje Jėzus kalba ant kranto sustojusiai miniai iš laivelio, jaunimas nusprendžia kapelioną valtin pasodinti.

     Kartą per Sekmines Notre Dame Katedroje Paryžiaus kardinolas arkivyskupas paprašė po du suolus atsisukti ir apie skaitinius pasikalbėti -tiek ir buvo tą šventę pamokslo. Bet kokio ar mišraus amžiaus vaikų Mišiose prieš skaitinius susėda mažais rateliais, su vadove kiekvienas pasikalba apie skaitinius, o atstovė po kažkiek minučių visumai būrelio įžvalgas perduoda; jei reikia, kunigas pabrėžia, iškelia ar papildo pasakytas mintis. Maži vaikučiai nupiešia vaizdus ar skaitinio iššauktas temas (parapinėse Mišiose atskirai Žodžio liturgiją, šventę, atneša piešinius prie bendrojo altoriaus visuotinei maldai ar atnašų ruošai).

     Bažnytiniai dokumentai ragina homiliją vesti pasikalbėjimo būdu, kad vaikai galėtų atsiliepti ir labiau dalyvauti. Jeigu kunigui per sunku vaikams kalbėti, tarp kunigo įvado ir baigminių žodžių žodeliu įsiterpia (ar vaidinimėlį veda) kitas asmuo.

     Tikėjimo išpažinimas. Dažnai vartojamas Krikšto dialogas: “Ar tikite Dievą Tėvą - Jo Sūnų Jėzų Kristų... Šventąją Dvasią Gaivintoją -Taip, tikime!” Tam tikrom progom čia duodama švęsto vandens persižegnoti (kartais iš upelio) ar kakta patepama (paprastu, Krikštą bei Sutvirtinimą primenančiu) aliejumi. Čia vėl proga judėti - procesijai, kartais pro vartelius, kryžių, per slenkstį.

     Visuotinė (tikinčiųjų) malda. Beveik visi vaikai sugeba ir drįsta savo prašymus pasakyti. Pamaldų talkininkei ar kunigui tenka pasirūpinti, kad būtų prisiminti pasaulio vaikai, vargstantys, mokytojai ir pn., nors jaunesni vaikai (iki 10-11 m.) daug jautresni plačiam pasauliui negu vyresni (kurie atspindi suaugusių siauresnį akiratį).

     Kartais visuotinę maldą palydi eisena su daikteliais, pvz., knyga - už mokyklą, žvakė - už Kristaus šviesą širdyse, rankdarbis - kūrybingumą, jaunimo sąjūdžio ženklas - sutartines pastangas... Retkarčiais vaikai išvaidina tai, ko meldžia, pvz., benamį, bedarbį, slaugantį ligonius, netekusį artimo žmogaus...

     Atnašų ruoša. Nuo jaunų dienų skatinama rinkliavą bent šventadienio Mišiose vaikams atlikti. Dar prieš Mišias primenama apie rinkliavą ir įsakmiai paaiškinama, kad surinktos pačių vaikų turėtos lėšos skiriamos vargšams arba dar geriau - aiškiam tikslui. Mažos mergytės kartą surinko pakankamai misijų kraštuose vargstančiai šeimai karvę nupirkti. (Kunigui už kelionę ar patarnavimą auka skiriama jaunimą globojančios grupės atskirai nuo rinkliavos).

     Jeigu atnešama daugiau dalykų tikinčiųjų maldos metu, telieka duona, vynas, vanduo, liturginiai indai. Jeigu ne, nešamos dar, pvz., staltiesė, žvakės, gėlės, kryželis, kiti puošmens. Nors šiaip liturgijoje atnašų ruoša nepabrėžtina, vaikų bei jaunimo liturgijai tai proga suprasti, kaip duonos ir vyno atnašos yra Dievo dovanos ir žmogaus pastangų išdava.

     Eucharistinė malda. Kaip nuostatai teigia, vaikų Mišiose svarbu šioje vietoje įterpti trumpą, gerai apmąstytą sakinėlį, primenantį, kodėl ir kad Dievui Eucharistine (graikiškai, šlovinga padėka ar dėkinga šlovė) malda dėkojame ir kad prisimename Jėzų.

     Įžanginis dialogas (Viešpats su Jumis, Aukštyn širdis, Dėkokime Viešpačiui Dievui, su atliepais) visuomet tas pats (kaip ir Viešpaties duoną ir vyną laiminantys žodžiai), bet likusios maldos dalis pritaikyta vaikams.

     Galima pasirinkti iš trijų Eucharistinių maldų, kurių trečioji turi velykmečio interpus (ir kur vyskupų konferencijos parengia, kitoms progoms skyrelius). Visose žodžiai suprantami, sakiniai trumpi be lotynizmų. Kiekvienoje Eucharistinėje maldoje yra atkartotinės arba aklamacijos, pvz., “Jėzus už mus savo gyvybę atidavė”, “Tave garbiname, Tave šloviname, Tau dėkojame”.

     Turinys tradicinis, bet kalba bei posakiai pritaikyti vaikams iki paauglių amžiaus (kam šios maldos prieš 25 m. ir skirtos). Nuostatai pataria, kad vaikai stovėtų, jeigu nepatogu klauptis ar susigrūdę; be to, stati geriau mato. Vaikai be baimės prieina prie pat altoriaus, dažnai pakraštyje uždėdami savo pirštelius. Vienas labai garbingas dvasininkas visai neišsiblaškė, kai mergytė atsistojo tarp jo ir altoriaus. Kaip sako Jėzus ir 1973 m. dokumentas kartoja, “Leiskite mažutėliams ateiti pas mane”.

     Didysis “Amen” visuomet iššaukia vaikų akių dėmesį, kai kunigas aukštai iškelia Duoną ir Vyną. Jeigu Šv. Augustino laikais šis “Amen” jo apibūdintas kaip perkūno trenksmas, tai vaikai stengiasi ilgesnę melodingą “Amen” grandinėle giedoti.

     Tėve mūsų. Čia vėl kone privalomas įvadas. Kartais kunigas paprašo vieno būrelio pačiam sugalvoti ir vesti pusminutines apeigas, pvz., priekyje lyg turguje dairosi paskiri asmenys, pamažėli susiima rankomis ratu - ir visi drauge kalba Viešpaties maldą.

     Jaunesnieji maldą kartais kalba “indėniškai” - su judesiais, rankas dangun tiesdami, delnais duonytę susukdami, vienas kitam rankų padavimu atleisdami. Dažnai kunigas kviečia visus prisijungti ir kaip jis (tai pirmųjų krikščionių įprastas pobūdis) rankas išskėtus melstis. Dažnai išleidžiamas suaugusių Mišių intarpas ir tiesiai tariama “Tavo valdžia, ir galybė, ir garbė per amžius” - tai ir ekumeninė maldos pabaiga.

     Ramybė. Jeigu “Tėve mūsų” maldai susikabinę rankomis, tik paspaudžia artimųjų kaimynų rankas. Kai būrelis susigyvenęs, ramybės linki ilgiau ir kiekvienam. Vadovės apeina savo auklėtines, mokiniai pas mokytoją. Linkėjimą įveda tradicinė malda arba vienas kelių pakaitalų, nukreiptų į Dievo karalystės teisingumą, taiką ir ramybę, kurios pasaulyje reikia, bet kurios pasaulis neparūpina.

     Duonos laužymas vaikų Mišiose labai reikšmingas, todėl kunigas sąmoningai didelį paplotėlį laužia, dažnai palydėdamas aiškiai matomą veiksmą viena tradicinių maldų (seniausia žinoma nuo 90 m. po Kr.) ar Komunijos priegiesmiu, o tada giedamas ar kalbamas “Dievo Avinėli”. Jeigu Mišioms paplotėlis pačių mokinių ar stovyklautojų iškeptas, ir judesys, ir mūsų dovanų kaita į Dievo Dovaną labai akivaizdi.

     Komunija. Jau visur kunigai pripratę kaktoje kryželiu peržegnoti rankose nešamus ar už rankos vedamus priešmokyklinio amžiaus vaikus, kai tėvai ar vyresni šeimos nariai ateina Šv. Komunijos priimti. Pagal bendrą dėsnį Komuniją dalinti padeda vienas ar daugiau suaugusių ar vadovų, ir, jei sąlygos leidžia, priimamas ir Kristaus Kraujas, ypač jei dalyviai vyresni.

     Čia vėl procesija, judresnius vaikus į Mišių eigą įtraukianti, jeigu daugiau dar pirmosios Komunijos nepriėmusių, šie kviečiami po pri-ėmusiųjų ateiti, kad kunigas (ar ir kiti Komunijos dalytojai) galėtų juos palaiminti.

     Malda po komunijos. Vaikų Mišiose dažnai čia skaitomos padėkos maldos su atkarto-tine arba prašymas siųsti Šventąją Dvasią visiems, vėl su pakartojamu sakinėliu “už tavo globą... už tavo dovanas, už Tavo Sūnų... dėkojame Tau, dangaus Tėve”. Didesni patys sugalvoja padėkos, ryžto ar sąmonę išreiškiančius žodžius, kuriems kiti atliepiu pritaria.

     Laiminimas. Keliais žodžiais kunigas primena skaitinių mintį, išgyventas apeigas, krikščioniškąjį pašaukimą liudyti ar pn. ir tada laimina tradiciniu Švč. Trejybės peržegnojimu. Šis dažnai įvedamas šventraštiniu laiminimu “Tesaugo ir tegloboja, teparodo jums savo veidą, tebūna jums maloningas...” ar šiuolaikiniu “gamtoje ir mieste, mokykloje ir darbe, žaidimuose ir nuotykiuose telaimina”.

     Puoselėdami lietuvišką paprotį šeimos narį prieš svarbų įvykį peržegnoti, šventiškomis progomis ar per paskutiniąsias moksle metų ar stovyklos Mišias dalyviai kviečiami kryželiu paženklinti kaimyno kaktą. Savaime vaikai suranda tėvus, vadovai savo globotinius, draugai draugus. Kartais kunigas prašo, kad vaikai ir kiti dalyviai dideliu kryžiumi drauge žodžius tartų ir peržegnotų patį kunigą, kuris amžinai kitus Dievo vardu laimina.

     Kitos apeigos. įvairiomis progomis šie sudėtingesnių Mišių bruožai tinka maldai prie stalo (pvz., su giesmele, atkartotine), ryto ar vakaro maldai (su keliais sakinėliais iš Šv. Rašto), auklėtojų susitelkimui, rekolekcijų susikaupimams. Apeigos pritaikomos visai laisvai vaikams ar žmonėms su negale ir kitoms grupėms.

     Viską nulemia esminis dėsnis, kad veiklus ir sąmoningas dalyvavimas liturgijoje yra nepamainomas krikščioniškojo gyvenimo šaltinis (Pijus X - prieš beveik šimtą metų). Vaikų ir vaikams, jaunimui ir jaunimo liturgija - išskirtinę progą tikėjimą išgyventi ir išreikšti, o jos ruošėjai rūpinasi stovyklinę, mokyklinę ar atskirai atliktą liturgiją taip ugdyti, kad jauni žmonės galėtų bręsdami įsijungti į eilinę parapiją ir suaugusiųjų krikščioniškąją bendruomenę.