Spausdinti

Algirdas Paliokas, S J

     Paskutinių Senųjų Metų dieną taip lengva panirti į švelnios melancholijos upę ir ramiai plaukti, stebint praėjusių dienų vaizdus. Kokie jie įvairūs! Kartu su jais atsikartoja džiaugsmo, paguodos, ramybės ir kitokių malonių patirčių akimirkos. Tačiau maloniai glostančių širdį ir sielą emocijų tėkmėje pasirodo ir sunkūs laikotarpiai, gal ne savaitę ir ne mėnesį kankinę mus. Jie gilius atodūsius iššaukia, o kartais ir ašarą tenka nubraukti. Bet visa tai jau praeitis, negrįžtamai nutekėjęs laiko upės vanduo.

     Artėjant prie Naujų Metų slenksčio, pasirodo ir neįgyvendintų svajonių, šviesių lūkesčių ir džiaugsmingos vilties banga. Taip maga patikėti, kad ji bus didelė ir stipri ir neš tave per visas ateinančių metų dienas. Protas, savo ruožtu, primena praeityje iškilusias, nors ir daug vilties teikusias, bet greitai nuslūgusias, panašaus pobūdžio bangas. Pradėjęs kalbėti, protas nenori nutilti. Jis primena taip pat emocijomis neatžymėtas monotoniškų pareigų pilnas, pilkutėles kasdienybės dienas, kurių bene ir buvo daugiausia.

Fourth Presbyterian Church, Chicago, Illinois,

     Naujųjų Metų naktį mes linkime kitiems, nesąmoningai ir sau, kad ateinantieji būtų geri, ramūs, sveikatingi, laimingi... Tiek mes, tiek jie ir bandėme tokiais padaryti kiekvienus praėjusius metus. Nepavyko! Kur ta kelrodė žvaigždė, Trims Karaliams kelią rodžiusi ir nuvedusi prie išganymo Šaltinio? Aišku, žmogiškai negalimybei reikia dieviškos visagalybės. Bet kaip šią paramą iššaukti?

Viena moteris pasakojasi kunigui:

     -    Atėjo senatvė, įvairūs negalavimai neatstoja nei dieną, nei naktį ir mano visos dienos vienodai pilkos, o kartais niūrios, tamsios, net juodos. Taip sunku gyventi ir jokio pragiedrulio nei dabartyje, nei ateityje. Tiesiog gyventi nebesinori. Ir kam mane tokią dar Dievas žemėje laiko?

     Nedavęs per daug įsisiūbuoti, kunigas klausia:

     -    Ar jūs turite vaikų, anūkų, kitų giminių ir šiaip artimų žmonių, kuriuos mylite, kuriems gero linkite?

     -    O taip, ir čia, ir Lietuvoje. Tik gaila, kad ne visi geri ir ne visiems gerai sekasi, - atsakė moteris.

     -    Ar norėtumėte jiems padėti?

     -    O taip, žinoma.

     -    Priemonė labai paprasta, o rezultatai labai nepaprasti. Nuo šios dienos pradėkite kasdien kalbėti rožančių. Jei norite, melskitės kiekvieną dieną už kitą žmogų, jei norite, už kelis, ar visus. Tačiau be praleidimų, kiekvieną dieną iki pat tos valandos, kada Dievas pasišauks.

     Švč. M. Marija yra pažadėjusi tarpininkauti tiems, kurie kasdien sukalba bent vieną rožančiaus dalį. Beje, padėdama jiems, jūs ne mažiau ir sau padėsite. Ar pažadate? - klausia kunigas.

     -    Pažadėt pažadu, tiktai rožančiaus neturiu ir kaip kalbėti jau primiršau.

     -    Tuojau pat gausite rožančių ir knygutę. Te Dievas stiprina šį jūsų pasiryžimą.

     Po metų artimieji atveža ją velykinei išpažinčiai. Vos kunigą pamačiusi, prabilo:

     -    O kunige, kaip mano gyvenimas pasikeitė. Dabar esu ramybėje. Man gera gyventi. Jaučiu savo gyvenimo prasmę. Juk aš ir mano malda reikalinga kitiems. Tiesa, negalavimai ir sunkumai pasitaiko kaip ir anksčiau, tiktai dabar aš jų kažkaip nejaučiu. Mano nuotaika dabar pastoviai giedra.

     Dar po metų:

     -    Dabar aš jau sukalbu ne vieną rožančiaus dalį per dieną. Meldžiuosiu taip pat, skaitydama maldaknygę. Dažnai mąstau apie Kristaus gyvenimą, amžinybę, dangų. Tai mane paguodžia ir stiprina. Savo vienišumą ir visus kryžius aukoju už artimuosius. Man rodos, už visa tai man gausiai Dievas atlygina. Negaliu jums atsidėkoti, kunige, už išgelbėjimą iš niūrių ir beprasmiškų mano senatvės metų.

     Žvaigždė, nuvedusi į maldą ir aukojimąsi, iššaukė aiškiai juntamą Aukščiausiojo pagalbą ir perkeitė sunkius metus į ramybės, paguodos ir gyvenimo įprasminimo metus. Ir ši Visagalio dovana iš jos nebus atimta.

     Laimingasis mūsų laikas ir jo trukmė priklauso nuo Dievui ir artimui nesavanaudiškai atiduoto laiko. Gauni daugiau nei atiduodi, nes davėjas yra Dievas.

     Metai netrunka praeiti. Su kiekvienais metais žemėje laiko mums vis mažiau ir mažiau. Daugiau laiko aukodami, ne tik pratęsiame laimės viešnages, bet ir vis daugiau pasiruošiame amžinybei. Juk žemės gyvenimas yra bandymui, brendimui, tobulėjimui.

     Neregimai, negirdimai prislinkęs, mūsų protu naudodamasis, gundytojas įtikinės: neverta Dievui aukoti daugiau laiko, geriau dabar neprasidėti su tokia nuobodybe, atidėk ateičiai, yra žymiai svarbesnių ir malonesnių dalykų, žemėje tiek daug yra nenuodėmingų malonumų, geriau neprasidėti su tokiais abstrakčiais dalykais, nes gyvename konkretų žemišką gyvenimą, suspėsi, dar daug laiko turi, o jeigu labai jau nori, tai pradėk, bet tik ne šiandien ir t.t.

     Jeigu, žmones suskirsčius, galima būtų pensininkus priskirti laimingųjų kategorijai, nes jie turi laiko (taip bent galvojama). Tuo tarpu dirbančiuosius kankina kasdienybės monotonija bei besisukanti pareigų, rūpesčių, reikalų karuselė, o kartais blogasis laikas dar kryžiumi užgula pečius. Nei rėk, nei bėk, o turi ištverti ir viską pernešti. Kaip dažnai šitie sunkumai erzina, nervina, pykina, žodžiu - atima ramybę, džiaugsmą, o kartais ir ligą įvaro. Tačiau ir pastariesiems yra kelrodė žvaigždė, tik reikia ją pamatyti.

     Šv. Mišių aukoje įvyksta perkeitimo stebuklas. Minėtoji moteris dėka laiko dovanos tinkamo panaudojimo galėjo perkeisti savo gyvenimą. Perkeitimo stebuklu gali naudotis visi.

     Yra ne tik mokslo, meno, technikos, bet ir tobulybės genijai. Jie ėjo tos pačios žemės, tokio pat gyvenimo keliu. Ką jie darė kitaip?

     Pirma. Jie buvo jautrūs Dievo žodžiams. Jie stengėsi juos suvokti ir išsaugoti. Jie mąstė apie tai ir jų laikėsi, o mes greitai užmirštame, jie praeina pro mus.

     Antra. Jie suprato, jog Dievas nieko nedaro šiaip sau ir kad nieko gyvenime nėra be prasmės.

     Trečia. Jie šventai tikėjo, jog žemėje yra vienintelis tiesus kelias - tai Dievo valios vykdymo kelias.

     Ketvirta. Jie mokėjo įprasminti, visą laiką, nežiūrint koks jis būtų.

     Kaip įprasminti laiką, kaip jį perkeisti? Tam reikia ryto intencijos ir vakaro aukos.

     Kiekvienas, net įprastinis, daugybę kartų besikartojantis veiksmas yra reikalingas amžinybei, jeigu mes mokame jį panaudoti amžinybei. Ryto intencija mes pasirenkame kam skiriame šią dieną. Jeigu ryte žmogus viską paveda Dievui ir dėl Dievo pasiruošęs atlikti visus darbus, pernešti sunkumus ir visa priimti, kas jį beištiktų, tuomet, priimdamas tos dienos Dievo valią ir ją vykdydamas, jis meldžiasi savo darbu. Jeigu vakare kaip didelį turtą jis paaukoja Dievui savo dienos veiklą bei visas akimirkas, padėkoja už pagalbą ir atsiprašo už klaidas, tuomet ir įvyksta perkeitimas. Žmogaus diena tuomet tampa žmogaus ir Dievo diena, Kūrėjo ir kūrinio bendros kūrybos diena. Ji darniai įsipiešia į Visatos kūrimo mozaikos istoriją.

     Prisiminkime Kristaus nuo kalno paskelbtą konstituciją. Čia ir žmogaus pasaulėžiūros formavimo kelrodžiai, ir vidinių nuostatų bei elgesio dėsniai. Kartu yra ne tik pažadėtas, bet ir realiai išsipildantis atlyginimas čia ir anapus. Ar galime tobulėti kalno pamoksle išvardintuose nurodymuose? Ne tik galime bet ir privalome. Tuo mūsų kasdienos perkeitimas atneša didesnę dvasinę naudą ir mums, ir mūsų aplinkai, t.y. mes augame pašvenčiamojoje Dievo malonėje. Šia malone žmogus tampa stiprus Dievo galia. Sielos dangus šviesėja, nuotaika gerėja, sunkumai mažėja, žodžiu, gėrio ir laimės vis daugiau, nes žmogus vis prie Dievo arčiau ir arčiau.

     Šv. Jonas apaštalas stebina tvirtinimu: “Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais” (Jn 1,12). Jei vaikai tėvą myli, nori būti su juo ir bendrauti ne tik retkarčiais, o visada, kiekvieną dieną, kiekvieną valandėlę. Kaip būti geru Dangaus Tėvo vaiku be dienos perkeitimo, be bendravimo su Dievu, be Jo valios vykdymo, be dažno meilės žodžio, atliepiančio į Jo meilės begalybę?!

     Jei dangaus šventieji galėtų mums ko nors pavydėti, tai jie mums pavydėtų laiko ir jo galimybių. Laikas vertas kaip ir amžinybė.

     Naujųjų Metų dieną gaunu Dievo dovaną, vadinamą laiku. Ko tad Dievas laukia ir tikisi iš manęs šiais metais? Viena aišku: labai daug.

     O laikas vis krenta praeitin nematomais lašais. Metų skaičius vis auga už nugaros, o iš priekio - mažėja. Einu prie ribos, dviejų pasaulių ribos. Kol dar esu žemiškoje laiko dovanoje, įsirašau į atmintį, išgraviruoju savo sieloje kelią rodančius žodžius: LAIKAS! DIEVAS! AMŽINYBĖ!